Mokslo duomenys apie autizmą ir vakcinas nėra patvirtinti: kokių tyrimų trūksta

Kaip ir daugelis gydytojų, dar mokydamasis buvau mokomas, kad bet koks ryšys tarp vakcinų ir autizmo yra visiškai paneigtas, kad „mokslas atsakė į klausimus“ ir nebegalima dėl jo diskutuoti, cituoja autorių „The Epoch Times“ leidinys.

Daug metų užtikrintai kartojau šią žinią. Tačiau kai pradėjau svarstyti savo knygą ,Between a Shot and a Hard Place” (Tarp injekcijos ir sunkios vietos“) , atidėjau į šalį prielaidas ir pats nešališkai pažvelgiau į duomenis.

Tai, ką radau, nebuvo džiuginantis faktas. Tai nebuvo tvirti įrodymai, kurie padėtų atsakyti į šį klausimą. Vietoj to radau stebėtinai ribotą tyrimų rinkinį, užpildytą siaurais modeliais ir didelėmis spragomis.

Būdamas sertifikuotas pediatras, apmokytas geriausiose institucijose, tikėjausi tikrumo. Radau tik nerimą keliančią ir neišsamią situaciją, kuri reikalauja ne dogmų, o atviro mokslinio tyrimo ir niuansų.

Norėčiau aiškiai pasakyti: netvirtinu, kad vakcinos sukelia autizmą. Nuolankiai ir skubiai sakau, kad mes nežinome. Ir tiesa yra ta, kad niekas negali tvirtai pasakyti, jog žinome.

Tai ir yra problema.

Problemos mastas

Autizmo spektro sutrikimas (ASD) yra sudėtinga neurologinė raidos būklė. Nors kai kuriems vaikams šis sutrikimas pasireiškia tik nežymiai, daugelis jų susiduria su dideliais kalbos, motorikos ir kasdienio funkcionavimo sunkumais. Autizmo spektras yra platus – ir jis vis didėja.

Naujausiais CDC duomenimis, dabar Jungtinėse Valstijose 1 iš 31 vaiko diagnozuotas autizmas. Kalifornijoje šis skaičius dar didesnis: 1 iš 12,5 berniukų. Tiesa, kad diagnostikos kriterijų pokyčiai ir padidėjęs informuotumas prisidėjo prie šio skaičiaus didėjimo, tačiau tai nepaaiškina, kodėl padaugėjo sunkių atvejų.

Beveik du trečdaliai autizmu sergančių vaikų šiandien turi ribinį arba gilų protinį atsilikimą – šis rodiklis yra didesnis nei praėjusiais dešimtmečiais. Tai visuomenės sveikatos krizė. Jos neišspręsime, jei atsisakysime kelti sudėtingus klausimus apie tai, kas gali ją lemti.

Tikrumo iliuzija

Mums ne kartą buvo pasakyta, kad į šį klausimą jau atsakyta. Kad diskusijos baigtos. Kad jis „kruopščiai ištirtas“.

Kai pradėjau tirinėti savo knygą, tikėjausi rasti atsitiktinių imčių kontroliuojamų tyrimų biblioteką, kurioje būtų lyginami skiepyti ir neskiepyti vaikai, patikimus epidemiologinius duomenis, kuriuose būtų stebimas ilgalaikis CDC vakcinų grafiko poveikis neurologijai, tyrimus, kuriuose būtų įvertintas dozių skyrimo laikas, adjuvantų deriniai ir biologiškai tikėtini mechanizmai.

Vietoj to radau tik nedidelį skaičių pasikartojančių tyrimų, kurių beveik visi buvo skirti MMR (tymų, kiaulytės ir raudonukės) vakcinai arba tiomersalui – vakcinų sudedamajai daliai gyvsidabriui – konservantui, kuris prieš 20 metų buvo pašalintas iš daugumos vakcinų komponentų sudėties.

Dažniausiai cituojamuose tyrimuose – Madsen (2002), DeStefano (2013), Hviid (2019) – skiepyti vaikai nebuvo lyginami su neskiepytais vaikais. Juose lyginami vienos rūšies vakcinomis skiepyti vaikai su vaikais, kurie buvo skiepyti kitomis vakcinomis.

Tai tas pats, kas tirti, ar rūkymas sukelia vėžį, lyginant cigaretes su filtrais su cigaretėmis be filtrų – nė vienos iš šių grupių nelyginant su nerūkančiaisiais.

Pilnai tikėjausi, kad aptiksiu daugybę klinikinių tyrimų ir kalnus epidemiologinių duomenų, patvirtinančių tai, kas man visada buvo sakoma: kad vakcinos nesukelia autizmo. Maniau, kad į šį klausimą išsamiai atsakyta ir jis paremtas šiuolaikiniu mokslu. Tačiau tai, ką radau, manęs neįtikino.

Nebuvo atlikta didelių, išsamių tyrimų, kuriuose būtų įvertintos visos CDC plane numatytos vakcinos ir jų galimas ryšys su autizmu. Tyrimų, kurių pagrindu buvau mokomas, tiesiog nebuvo.

Norėdamas geriau suprasti, kreipiausi į du žinomiausius vakcinų ekspertus – daktarus Peterį Hotezą ir Paulą Offitą – ir perskaičiau jų darbus. 

Tačiau vieninteliai tyrimai, kuriais remtasi, buvo įprastinė saujelė – daugiausia dėmesio skirta MMR, tiomerozalui ir DeStefano tyrimui, kuriame buvo lyginamas antigenų skaičius, o ne faktinis vakcinos poveikis, tarp jau paskiepytų vaikų, taip pat kelios senesnės citatos ir CDC svetainės nuorodos.

Nebuvo jokių nuorodų į kitus duomenis ar tyrimus, susijusius su hepatito B, DTaP, Hib, IPV, PCV, rotaviruso, RSV, gripo, vitamino K, hepatito A, vėjaraupių ar kitų šių vakcinų derinių sąsajomis su vaikų autizmu.

Kas lieka neištirta

Teiginys, kad „mokslas apie vakcinas ir autizmą atsakė į klausimus“ arba kad „ryšys tarp vakcinų ir autizmo yra paneigtas“, nėra pagrįstas išsamiais ir nepriklausomais tyrimais. Vietoj to radau:

Nėra didelių ilgalaikių atsitiktinių imčių kontroliuojamų tyrimų, kuriuose būtų lyginami pilnai paskiepyti ir visiškai neskiepyti vaikai.

Nėra reikšmingų tyrimų, kuriuose būtų tiriamas ilgalaikis kelių vakcinų, kuriomis vaikai paprastai skiepijami vienu metu, poveikis.

Minimaliai tiriami aliuminio adjuvantai, nepaisant to, kad gyvūnų ir ląstelių tyrimais nustatytas neurouždegiminis potencialas.

Nėra tyrimų, kuriuose būtų įvertintas viso CDC vakcinų tvarkaraščio, kuris šiuo metu yra sudaromas pagal dabartinį laiką ir dozių derinį, saugumas.

Minimalūs arba iš viso neatlikti ilgalaikiai autizmo tyrimai, susiję su dauguma vaikiškų vakcinų, išskyrus MMR, įskaitant hepatito B, hepatito A, rotaviruso, PCV (pneumokokinės konjuguotos vakcinos), vėjaraupių, DTaP (difterijos, stabligės ir kokliušo) ir poliomielito vakcinas.

Nėra ilgalaikio saugumo duomenų apie naujausias vakcinas, tokias kaip COVID-19, RSV (kvėpavimo takų sincitinio viruso) ar naujas kombinuotas vakcinas, kurios pradėtos naudoti be ilgalaikės priežiūros po pateikimo į rinką įvairiose populiacijose.

Medicinos institutas – pagrindinė nepriklausoma institucija, konsultuojanti vyriausybę medicinos ir visuomenės sveikatos klausimais – 2013 m. paskelbė ataskaitą, kurioje parodė, kad federaliniu lygmeniu rekomenduojamas vakcinų nuo gimimo iki šešerių metų amžiaus vaikų skiepijimo planas nebuvo visapusiškai moksliškai įvertintas.

Ataskaitoje taip pat teigiama, kad gydytojų komitetams nepakanka mokslinių įrodymų, kad jie galėtų nustatyti, ar vaikų skiepijimo schema yra ar nėra susijusi su daugelio šiandien tarp vaikų paplitusių smegenų ir imuninės sistemos sutrikimų, įskaitant autizmą, išsivystymu.

Šis pripažinimas pabrėžia realybę, kad visas vakcinų planas, taikomas realiomis sąlygomis, neturi išsamaus mokslinio patikrinimo, kuris, kaip daugelis mano ir tiki, buvo atliktas.

Tai nėra kraštutinė nuomonė. Ji pateikta oficialioje literatūroje. Tačiau visuomenė apie tai niekada neinformuojama.

Raudonos vėliavos ir nutylėtos istorijos

2014 m. žurnale „Pediatrics“ paskelbtoje apžvalgoje, kurioje siekiama apibendrinti vaikiškų vakcinų saugumą, autizmas minimas devynis kartus. Tačiau beveik visos nuorodos apsiriboja jau žinomo teiginio, kad MMR vakcina nėra susijusi su autizmu, pakartojimu, iš esmės atkartojant ankstesnes išvadas.

Vis dėlto dokumente yra nuoroda į 2010 m. Gallagherio ir Goodmano atliktą tyrimą, kuriame nustatyta gerokai didesnė autizmo rizika berniukams, kurie buvo paskiepyti hepatito B vakcina per pirmąjį gyvenimo mėnesį – tris kartus didesnė, palyginti su berniukais, kurie buvo paskiepyti vėliau arba visai nepaskiepyti.

Nepaisant šios išvados svarbos, ji sulaukė minimalios kritinės diskusijos.

Dr. Williamas Thompsonas yra CDC vyresnysis mokslininkas, 2014 m. tapęs demaskuotoju. Savo liudijime jis atskleidė, kad CDC tyrime, kurio vienas iš autorių jis buvo, nebuvo pateikti kritiniai duomenys, rodantys padidėjusią autizmo riziką afroamerikiečių berniukams, paskiepytiems iki 36 mėnesių.

Vėliau Tompsonas pareiškė: „Apgailestauju, kad mano bendraautoriai ir aš praleidome statistiškai reikšmingą informaciją“.

Tai turėjo paskatinti viešą tyrimą. Tačiau jo nebuvo.

Savo gydytojo praktikoje nuolat girdžiu tą pačią istoriją. Sveikas, laimingas kūdikis gauna vakcinas – dažnai kelias iš karto. Per kelias valandas ar dienas kažkas pasikeičia. Kalba sutrinka. Akių kontaktas išnyksta. Jie nustoja reaguoti į savo vardą. Tėvai išsigąsta. Jie žino, kad kažkas negerai.

Bet kai jie kreipiasi pagalbos, jiems atšaunama – sakoma, kad tai atsitiktinumas, kad tai negali būti dėl vakcinos. Dažnai jiems priklijuojama etiketė „antivakseriai“ vien dėl to, kad jie užduoda klausimą. Tačiau šie tėvai nėra nusiteikę prieš skiepus. Tiesą sakant, atvirkščiai: jie paskiepijo savo vaiką, tikėdami, kad elgiasi teisingai.

Jie pasitikėjo sistema. Jie laikėsi grafiko. O kai jų vaiko būklė pasikeitė – kartais per vieną naktį – jie pasielgė taip, kaip pasielgtų kiekvienas tėvas: ieškojo atsakymų. Jų nuomone, vakcina sukėlė rimtą reakciją. Galbūt jie teisūs. Gal tai sutapimas. Bet bet kuriuo atveju šios istorijos nusipelno būti išgirstos. Jų atmetimas nėra mokslas – tai dogma.

Tikrasis mokslas reikalauja smalsumo. Jis reikalauja, kad sektume duomenis ir ataskaitas – net jei tai nepatogu. Šios istorijos nėra tik anekdotai. Tai – stebėjimai. Tai yra duomenų taškai.

Vien tėvų, pranešančių apie beveik identiškus laikotarpius ir simptomus, skaičius turėtų priversti mus stabtelėti – ne todėl, kad tai įrodo priežastinį ryšį, bet todėl, kad tai reikalauja gilesnio, nepriklausomo tyrimo. Šių balsų nutildymas neapsaugo mokslo. Tai jį žlugdo.

Ko reikalauja tikrasis mokslas

Mokslas niekada nebūna baigtinis. Jis vystosi. Jis kelia klausimus. Jis meta iššūkį prielaidoms. Gavęs naujos informacijos, jis tikslina savo išvadas.

Jei norime tiesos, turime:

Atlikti nepriklausomus perspektyvinius ištisinio stebėjimo tyrimus, kuriuose būtų lyginami skiepyti ir neskiepyti vaikai, naudojant standartizuotus autizmo vertinimus.
Šių tyrimų jau seniai reikėjo ir juos būtų galima atlikti tiek retrospektyviai, tiek perspektyviai, laikantis etikos principų. 

Atliekant retrospektyvinius tyrimus būtų galima pasinaudoti esamomis didelės apimties sveikatos duomenų bazėmis, pavyzdžiui, vakcinų saugumo duomenų tinklu, draudimo prašymais, elektroniniais medicininiais įrašais ar vakcinų registrais, ir palyginti pilnai paskiepytų, iš dalies paskiepytų ir nepaskiepytų vaikų rezultatus, atsižvelgiant į galimus klaidinančius veiksnius.

Perspektyviai būtų galima rengti atvirus tyrimus, kuriuose tėvai, jau nusprendę neskiepyti, atidėti arba pasirinktinai skiepyti, būtų stebimi kartu su paskiepytais vaikais, o abiejų grupių vaikai būtų stebimi laikui bėgant, naudojant nuoseklius ir standartizuotus neurologinės raidos vertinimus. 

Nė vienam vaikui nebūtų atsisakyta suteikti priežiūrą ir nė viena šeima nebūtų atrinkta prieš savo valią – taip būtų pašalinti įprasti etiniai prieštaravimai tokiems palyginimams.

Ištirti vakcinos skyrimo laiką, grupavimą ir dažnumą.

Įvertinti ilgalaikį pagalbinių medžiagų, konservantų ir biologiškai aktyvių ingredientų poveikį nervų vystymuisi.

Atsižvelgti į genetinį jautrumą, įskaitant mutacijas, autoimunines ligas ir mitochondrijų sutrikimus, dėl kurių kai kurie vaikai gali būti labiau pažeidžiami.

Įsiklausyti į tėvų nuomonę, ir pagrįstus pranešimus vertinti kaip pagrįstus stebėjimo duomenis.

Pašalinti finansinius interesų konfliktus iš vakcinų saugumo tyrimų ir užtikrinti visišką duomenų skaidrumą.

Raginimas elgtis sąžiningai

Nesu nusiteikęs prieš skiepus. Savo praktikoje siūlau vakcinas. Tikiu, kad reikia apsaugoti vaikus nuo sunkių ligų. Tačiau taip pat tikiu sąžiningumu, nuolankumu ir etika.

Negaliu pritarti aklam laikymuisi naratyvo, kuris atsisako pripažinti tai, ko nėra ištyręs. Negaliu pritarti sistemai, kuri užuot atsakiusi į mokslo klausimus, juos nutildo.

Mums nereikia cenzūros. Mums reikia atvirų diskusijų, debatų ir niuansų. Mums reikia medicininės kultūros, kurioje priimami klausimai, gerbiamas informuoto asmens sutikimas ir pripažįstamas sudėtingumas.

Esame skolingi savo vaikams.

Nes kai ant kortos pastatyta milijonų vaikų sveikata, negalime sau leisti klysti. O vienintelis būdas būti teisiam – pripažinti, ko nežinome.

Ne, mokslas nėra atsakęs į visus klausimus

Straipsnio autorius, Joel Warsh, yra sertifikuotas Los Andželo pediatras, kuris specializuojasi tėvystės, sveikatingumo ir integracinės medicinos srityse. Jis yra knygų „Parenting at Your Child’s Pace: The Integrative Pediatrician’s Guide to the First Three Years” ir „Between a Shot and a Hard Place“ (2025 m.) autorius.