Psichologė atsako, kodėl svarbu mokyti vaikus kalbėtis apie problemas: gali pakeisti smegenų raidą

Nors pasakoti apie tai, kas liūdina, dažniausiai nėra malonu, pokalbiai ir aiškus jausmų įvardijimas gali stipriai pakeisti vaiko smegenų raidą, padėti susidaryti ryšiams tarp emocinės ir mąstančios smegenų dalies.

„Jei vaikas nemoka dalintis savo problemomis, dažnu atveju, jis neišmoksta ir jų spręsti. Įtampa kaupiasi viduje ir ilgainiui gali peraugti į tiesioginę arba užslėptą agresiją, o vaikas užaugti nepasitikinčiu savimi ir žemos savivertės žmogumi.

Kalbėjimas yra pirmas žingsnis sprendimo link“, – teigia šeimos psichologė, „Psychodemia“ vadovė Agnieška Kašinska ir priduria, jog kartu tai puikus emocinio intelekto lavinimo būdas.

A. Kašinska kartu su edukacinio turinio platformos „mokomoko“ įkūrėja aukle Diana Gabriūnaite aptaria, su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria vaikai, bei dalinasi patarimais, kaip išmokyti mažuosius apie jas kalbėtis.

Išsiskyrimas su tėvais ir patyčios

Kaip teigia A. Kašinska, viena dažniausiai pasitaikančių darželį lankančių vaikų problemų – išsiskyrimas su mama ar tėčiu. „Jeigu 3 metukų vaikas sunkiai pasilieka darželyje, nenori paleisti mamos arba tėčio, dažniausiai tai parodo, kad jis jaučiasi nesaugus.

Kartais taip susiklosto dėl aplinkos darželyje, tačiau priežastis gali būti ir susiformavęs nesaugus prieraišumas prie tėvų, kuomet vaikas perglobojamas arba atvirkščiai – jam neužtenka tėvų dėmesio“, – aptaria šeimos psichologė.

Kalbant apie mokyklinio amžiaus vaikus ir paauglius, anot A. Kašinskos, išryškėja socialinių ryšių problemos, t.y. draugų priėmimas, patyčios, nepasitikėjimas savimi, savo kūno nepriėmimas.

Auklės Dianos patirtis patvirtina, jog vaikai itin dažnai susiduria su nepripažinimu mokykloje ar darželyje, patiria nesėkmes besimokant, nesutaria su vienu ar keliais mokytojais, o patyčios – pati didžiausia ir dažniausiai pasitaikanti problema.

Ji pastebi, jog dažnai vaikai bijo likti nesuprasti, bijo nežinomybės dėl pasekmių pasipasakojus, todėl yra linkę nutylėti. Vaikų, kurie gali tėvams drąsiai pasakyti, jog iš jų buvo pasityčiota, anot D. Gabriūnaitės, – mažuma.

Apie problemas praneša pasikeitęs elgesys

Visgi, nors vaikai problemomis įprastai dalinasi nenoriai, anot A. Kašinskos, tėvai gali patys tai pastebėti.

„Jeigu pasikeičia vaiko elgesys, pavyzdžiui, jis visada norėdavo kartu eiti į parduotuvę, o dabar atsisako, jeigu vaikas pasidaro irzlus arba beveik nustoja kalbėtis, skundžiasi, kad negali užmigti arba blogai miega, prastėja jo pažymiai, daugiau laiko praleidžia vienumoje, keičiasi apetitas, atsiranda pilvo ar galvos skausmai – visi šie ženklai gali reikšti, kad vaiką kažkas neramina“, – pasakoja ekspertė.

Ji pažymi, jog vienas iš drastiškesnių pavyzdžių, – vaikas gali pradėti save žaloti, pjaustyti odą, draskyti žaizdas nematomoje arba matomoje vietoje.

Psichologei antrina ir auklė Diana, kurios teigimu, jeigu su vaiku kažkas vyksta, tai labai aiškiai matosi – jis tampa tylesnis, užsidaro savyje, būna įsitempęs ar išsiblaškęs, nervingas.

„Kai neramina kažkokios problemos, įprastai pasikeičia ir suaugusio žmogaus elgesys, o vaikams dar sunkiau tai nuslėpti, nes jie tik mokosi išgyventi emocijas, jas valdyti“, – priduria „mokomoko“ įkūrėja.

Tėvai reikalauja per mažai pastangų

Pastebėjusi, jog pasikeitė įprastas vaiko elgesys, D. Gabriūnaitė sako pirmiausia siekianti suprasti jo emociją, savijautą – įsiklausyti ir pajausti, kaip situaciją mato pats vaikas.

„Kartu bandome įvardinti jo jausmus ir pačią situaciją. Pavyzdžiui, jeigu vaiko darželyje ar mokykloje nepriima kartu žaisti bendraamžiai, mes aptariame patį įvykį, kaip tai įvyko, kaip atrodė ir panašiai. Dažnai pasitaiko, kad kažkuris tiesiog nenori dalintis žaislais, o kitas tai supranta kaip atstūmimą“, – patirtimi dalijasi auklė.

Anot jos, svarbu išklausyti vaiką ir nemoralizuoti, nekaltinti, nes tai gali tik dar labiau nuliūdinti ir sutrikdyti: „Jei vaikas jaus mūsų buvimą šalia, nejaus spaudimo būtinai kalbėti, labai tikėtina, jog pamažu jis pats ims daugiau atsiverti ir pasakoti savo bėdas.“

Jai pritaria ir A. Kašinska, kuri pabrėžia, jog tėvai gali išklausyti, patarti, bet šiukštu ne daryti už vaikus.

„Dažniausiai tėvai pernelyg nepasitiki vaikais ir dėl to per daug už juos padaro. Tyrimai teigia, kad vaikai gali spręsti problemas daug anksčiau, negu mes manome.

Išmokę patys tvarkytis su sunkumais, jie įgyja pasitikėjimo ir svarbių visuomeninių įgūdžių. Jeigu vaikui nesiseka, patariama jį skatinti bandyti dar ir dar kartą net tuomet, kai šis skundžiasi, kad yra per sunku“, – pataria ekspertė.

Ji pažymi, jog gebėjimas nugalėti susierzinimą ir toliau atkakliai stengtis, kai nesiseka, yra viena iš svarbiausių sudėtinių dalių, tampant tikslo siekiančiu žmogumi. Psichologė įsitikinusi, jog dažnu atveju, tėvai iš vaikų apskritai gyvenime reikalauja per mažai pastangų.

Kaip išmokyti vaiką kalbėtis apie problemas?

Pirmasis žingsnis, siekiant išmokyti vaikus kalbėti apie problemas, anot A. Kašinskos, yra tėvams neslėpti savųjų. Šeimos psichologės teigimu, vaikai yra gerokai atsparesni, negu daugumai atrodo, ir tikroviškas problemų nagrinėjimas jiems gali padėti.

„Pirmiausia, vaikai mokosi iš tėvų, o kaip žinome, geriausia mokykla yra tiesiog būti pavyzdžiu. Viena dažniausių klaidų, kurias daro tėvai, – jie stengiasi vaikus apsaugoti nuo streso, kad išsaugotų jų ramybę.

Dažnu atveju tai teikia tik daugiau žalos nei naudos, – perspėja A. Kašinska. – Vaikai, neišmokę veiksmingai tvarkytis su stresu, augdami tampa itin pažeidžiami dėl didesnių sunkumų, ypač tarpusavio santykių.“

Kai tėvai patys neslepia turintys problemų, apie jas kalbėti gali mokyti ir vaiką – kviesti jį papasakoti situaciją, kontekstą, įvardinti jausmus ir kartu ieškoti sprendimo būdų.

Svarbiausia būti atviru su vaiku, neneigti, kad problema yra, o kiekvieną problemą vardinti kaip užduotį, kurią vienaip ar kitaip galima išspręsti. 

Jeigu vaiko elgesys keičiasi, pastebite, kad kažkas yra ne taip, jis blogai jaučiasi, atsiranda psichosomatinių nusiskundimų, tokių kaip galvos ar pilvo skausmai, o patiems tėvams nepavyksta išsiaiškinti priežasties, A. Kašinska pataria nebijoti kreiptis į specialistus, sudalyvauti seminare:

„Kadangi specialistai žino, kaip prakalbinti vaiką įvairių technikų pagalba, situacija išsispręs daug greičiau.“