Šešios savaitės su kiaulės širdimi: mirė anksčiau nei pirmasis
Jis mums sakė: „Reikia kuo geriau išnaudoti mūsų patirtį, kad kita pacientų karta turėtų daugiau galimybių išgyventi su kiaulės širdimi, jei negaus žmogaus širdies”, – prisimena paskutinį pokalbį su Lorensu Fosetu (Lawrence Faucette, chirurgas Bartley Griffithas, persodinęs genetiškai modifikuotos kiaulės širdį šiam pacientui.
Griffithas yra Merilendo universiteto Medicinos mokyklos širdies ksenotransplantacijos programos vyriausiasis gydytojas.
58 m. Fosetas yra antrasis jo pacientas, kuriam persodinta genetiškai modifikuotos kiaulės širdis; pirmasis pacientas, 57 m. Davidas Bennettas, po transplantacijos gyveno du mėnesius.
Pasak jį gydžiusių gydytojų, Benneto mirties priežastis buvo prasta bendra organizmo būklė ir galbūt virusas, kuris nebuvo pastebėtas kiaulėje donorėje, bet išsivystė pas recipientą, kuriam, kaip ir kiekvienam pacientui po transplantacijos, buvo skiriami imunitetą slopinantys vaistai.
Vis dėlto Benneto atvejis buvo džiuginantis, nes per visus du gyvenimo mėnesius po transplantacijos jam nebuvo jokių ksenotransplantato atmetimo požymių.
Šia prasme Foseto atvejis yra liūdnesnis. Jo mirties priežastis, matyt, buvo (bet dar per anksti tai teigti galutinai) persodinto kiaulės organo atmetimas.
Nors praėjus mėnesiui po transplantacijos, kaip sakė Griffithas, pacientas nedemonstravo jokių atmetimo požymių. Taip pat nebuvo jokio pagrindo įtarti kokią nors infekciją.
Tiesą sakant, atrodė, kad Fosetas sveiksta, mankštinasi ir leidžia laiką su šeima.
Prieš operaciją jo žmona Ann sakė, kad daug nesitikėjo: ji tiesiog norėjo ilgiau būti su juo, pasėdėti ant suoliuko prie namų su puodeliu kavos.
Tai „ilgiau” truko pusantro mėnesio.
Be ksenotransplantacijos, kuri pats savaime yra eksperimentas, Fosetui taip pat buvo taikomas eksperimentinis gydymas monokloniniu antikūnu – tik tam, kad būtų nuslopintas imunitetas ir išvengta atmetimo reakcijų.
Galbūt ši eksperimentinė terapija taip pat turėjo įtakos tam, kad Lawrence Faucette taip greitai mirė.
Atsisveikindama su vyru Ann rašė: „Laris pradėjo šią kelionę visiškai suvokdamas jos sudėtingumą ir pavojų, visiškai pasitikėdamas daktaru Griffithu ir visu eksperimente dalyvavusiu personalu.
Jis numatė, kad kelionė bus trumpa, bet norėjo ją išnaudoti kuo geriau ne tiek dėl savęs, kiek dėl kitų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą