Surišta senatvė: kodėl Lietuvos slaugos sistema vis dar stringa praeityje?
Analizuojant situaciją Vakarų Lietuvoje bei bendrą šalies kontekstą, ryškėja šiurpi tendencija: modernėjanti medicinos technika nepajėgia užmaskuoti žmogiškumo ir empatijos deficito.
Fizinis suvaržymas – lengviausia išeitis perpildytose sistemose
Vilniaus atvejis, kai senjorė buvo pririšta be dokumentuoto gydytojo sprendimo, atveria diskusiją apie tai, kas vyksta naktimis, kai koridoriuose lieka minimalus personalo kiekis.
„Bausmė už niežulį“: detali Vilniaus ligoninės incidento rekonstrukcija
88-erių metų senolė į Vilniaus Mykolo Marcinkevičiaus ligoninę pateko sušlubavus sveikatai. Nors pradžioje Vidaus ligų skyriuje priežiūra šeimai nekėlė abejonių, viskas pasikeitė perkėlus moterį į Slaugos skyrių.
Čia prasidėjo tai, ką artimieji vadina „psichologiniu teroru“ ir „fiziniu pažeminimu“.
Grubus personalas ir baimės atmosfera
Pacientės anūkė Ieva Sadaunykienė pasakoja, kad močiutė greitai pajuto pasikeitusią aplinką.
Personalas buvo grubus, o senolė, bijodama darbuotojų pykčio, net prašydavo artimųjų nedėti puoduko „ne į vietą“, kad tik nesulauktų priekaištų. Tačiau kulminacija įvyko naktį, kai senyvo amžiaus moteriai tiesiog niežtėjo kūną.
Konfliktas dėl sausos odos
Dėl amžiaus ir sveikatos būklės senolės oda buvo itin išsausėjusi, todėl ji natūraliai pradėjo kasytis. Užuot pasiūlius drėkinamąjį kremą, medikamentų nuo niežulio ar tiesiog nuraminus pacientę, slaugos darbuotojai pateikė ultimatumą:
„Nesikasyk arba pririšime.“
Močiutė, būdama beviltiškoje padėtyje ir kankinama fiziologinio poreikio, negalėjo nustoti liesti niežtinčių vietų.
Tuomet personalas perėjo prie veiksmų – moteris buvo fiziškai pririšta prie lovos. Ji maldavo nerišti, vėliau prašė atlaisvinti saitus, tačiau į jos maldavimus nebuvo reaguota.
Sisteminis dangstymas ar aplaidumas?
Ryte močiutė savo šeimai pasakojo istoriją būdama visiškoje šoko būsenoje: sutrikusi, išsigandusi ir nuliūdusi. Kai artimieji bandė ieškoti tiesos, jie susidūrė su biurokratine siena:
Gydytoja: Pareiškė nieko nežinanti, nes naktį nedirbo. Jos teigimu, fiksacija paprastai taikoma tik „neramiems“ pacientams, tačiau jokio oficialaus nurodymo šiuo atveju ji nebuvo davusi.
Skyriaus vedėja: Tuo metu atostogavo ir situacijos komentuoti negalėjo.
Dokumentacija: Paaiškėjo, kad toks drastiškas veiksmas kaip žmogaus pririšimas nebuvo niekur protokoluotas ar dokumentuotas. Tai reiškia, kad teisiškai šis veiksmas „neegzistavo“, nors fiziškai ir morališkai močiutė jį patyrė.
Nekontroliuojama galia naktinėse pamainose
Šis atvejis Vilniuje apnuogino pavojingą tendenciją: naktinėse pamainose slaugytojai ir jų padėjėjai kartais tampa „dieviškomis būtybėmis“, kurios pačios sprendžia, ką bausti, o ką palikti ramybėje.
Kai trūksta priežiūros iš aukštesnės vadovybės ir gydytojų, kyla pagunda naudoti jėgą kaip greičiausią būdą „nutildyti“ ar „stabilizuoti“ ligonį.
Šiuo metu ligoninė atlieka tyrimą, tačiau močiutė jau perkelta į kitą įstaigą.
Paradoksalu, bet naujoje vietoje ji nebesikaso iki žaizdų, nebandė nusiimti sauskelnių ir miega ramiai be jokių fiksavimo priemonių.
Tai leidžia daryti prielaidą, kad problemos priežastis buvo ne paciento būklė, o netinkama aplinka ir personalo požiūris.
Fizinis pacientų fiksavimas dažnai tampa „tyliuoju susitarimu“.
Ekspertai pastebi, kad tiek didžiosiose Klaipėdos ligoninėse, tiek mažesniuose regiono centruose, pavyzdžiui, Šilutėje ar Kretingoje, fizinis pacientų fiksavimas dažnai tampa „tyliuoju susitarimu“.
Kai vienam slaugytojo padėjėjui tenka pasirūpinti 30 ar net 40 sunkių ligonių, individualus dėmesys tampa prabanga.
Vietoj to, kad būtų ieškoma nerimo priežasčių ar taikomos alternatyvios priemonės, tokios kaip specialios apsauginės pirštinės ar nuolatinis stebėjimas, pasirenkamas radikaliausias ir pigiausias būdas – fiksacija.
Tai ne medicininė pagalba, o personalo darbo palengvinimas paciento orumo sąskaita.
Regioniniai skirtumai: nuo „konvejerio“ iki apsileidimo
Vakarų Lietuvoje situacija turi savo specifinį atspalvį.
Klaipėdos uostamiesčio ligoninės, nors ir pasižymi aukšta technologine kompetencija, dažnai veikia kaip „konvejeris“.
Didžiuliai srautai lemia emocinį personalo perdegimą, kai pacientas nustojamas matyti kaip žmogus ir tampa tik diagnoze ar lovadieniu.
Tuo tarpu mažesniuose miesteliuose situacija dar sudėtingesnė dėl pasenusios infrastruktūros ir „senosios mokyklos“ mentaliteto, kur paciento teisė į informaciją ar orią slaugą vis dar laikoma antraeile.
Privačių globos namų bumas pajūrio regione taip pat ne visada išsprendžia problemą – už gražaus fasado dažnai slepiasi tas pats darbuotojų trūkumas, o sauskelnių taupymo režimas ar ribojamas geriamojo vandens kiekis naktimis lieka nematomas lankytojams.
Žmogiškasis faktorius išlieka viena jautriausių vietų
Vakarų Lietuvos regiono medicinos centruose, ypač Klaipėdoje, pacientų skundai dažniausiai sukasi aplink dvi ašis: emocinį šaltumą priėmimo skyriuose ir higienos bei priežiūros trūkumą slaugos padaliniuose.
Nors uostamiesčio ligoninės technologiškai yra vienos pažangiausių šalyje, žmogiškasis faktorius čia išlieka viena jautriausių vietų.
Štai dvi tipinės, pastaruoju metu viešojoje erdvėje bei pacientų grupėse nuskambėjusios istorijos, iliustruojančios situaciją Klaipėdos gydymo įstaigose.
„Svetimas skausmas – ne problema“: 12 valandų koridoriuje
Viena nemaloni istorija Klaipėdos universitetinėje ligoninėje prasideda priėmimo-skubios pagalbos skyriuje. Artimieji pasakoja apie atvejį, kai garbaus amžiaus moteris su akivaizdžiais dehidratacijos požymiais ir sutrikusia orientacija buvo atvežta greitosios pagalbos automobiliu.
Pacientė buvo palikta gulėti ant transportavimo gulto bendrame koridoriuje. Per 12 valandų jai nebuvo pasiūlyta net vandens stiklinė, o personalas į artimųjų klausimus atsakinėjo vienu sakiniu: „Laukite, dabar didelis srautas, daktaras prieis“.
Kai galiausiai po pusės paros moterį apžiūrėjo gydytojas, jos būklė dėl ilgo laukimo be skysčių ir maisto buvo dar labiau pablogėjusi.
Šis „konvejerio principas“ Klaipėdoje sukuria jausmą, kad žmogus yra tik numeris eilėje, o ne pacientas, kuriam reikia skubios pagalbos.
„Sauskelnių limitas“ ir higienos krizė slaugos skyriuje
Kita istorija pasiekė viešumą iš vieno Klaipėdos slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių. Artimieji, lankydami savo tėvą, pastebėjo, kad kambaryje tvyro nepakeliamas kvapas, o pacientas guli šlapias.
Pasiteiravus slaugytojo padėjėjos, kodėl žmogus nesutvarkytas, buvo atsakyta, kad „sauskelnės keičiamos pagal grafiką – ryte ir vakare“.
Paaiškėjo, kad skyriuje neoficialiai galioja „taupymo režimas“, o papildomas sauskelnių keitimas personalo vertinamas kaip „nereikalingas darbas“, jei tai nevyksta pagal nustatytą valandą.
Pacientas patyrė ne tik didžiulį fizinį diskomfortą, bet ir odos infekciją. Artimieji buvo priversti patys pirkti priemones ir mokėti neoficialias „pietų pinigų“ sumas personalui, kad jų tėvui būtų suteikta bent minimali higiena.
Tai rodo, kad net ir didmiestyje slaugos standartai kartais vis dar priklauso nuo darbuotojų malonės ar papildomo atlygio.
Trūksta mobilių slaugos komandų
Klaipėdoje situacija yra dvilypė. Iš vienos pusės, čia dirba aukščiausio lygio specialistai, tačiau vidurinioji grandis (slaugytojai, padėjėjai) susiduria su didžiuliu krūviu.
Vakarų Lietuvoje trūksta mobilių slaugos komandų, kurios galėtų teikti paslaugas namuose, todėl stacionarios ligoninės yra „užkimštos“ pacientais, kuriems tereikia bazinės priežiūros, o ne brangaus gydymo.
Tai sukuria įtampą, kurioje pirmiausia nukenčia silpniausieji – vieniši senoliai.
Ko trūksta ir kaip galime pagerinti situaciją?
Akivaizdu, kad vien finansinių injekcijų nepakanka. Norint iš esmės pakeisti situaciją, būtini pokyčiai trijose srityse:
Personalo santykio peržiūra: Kol slaugos ligoninėse nebus užtikrintas orus darbuotojų ir pacientų skaičiaus santykis, joks tyrimas nepadės išvengti piktnaudžiavimo atvejų. Slaugytojas negali būti atsakingas už 40 žmonių likimą vienu metu.
Griežta kontrolė ir skaidrumas: Fizinis suvaržymas privalo būti fiksuojamas realiu laiku skaitmeninėse sistemose, prieinamose kontroliuojančioms institucijoms. Šeimos turi turėti teisę gauti informaciją apie bet kokias taikytas prievartos priemones nedelsiant.
Mokymas ir psichologinė pagalba: Medikams ir slaugytojams būtini nuolatiniai mokymai apie paliatyviąją pagalbą ir psichologinio atsparumo stiprinimą. Perdegęs darbuotojas tampa abejingu, o abejingumas gimdo smurtą.
Galime tikėtis, kad rezonansinės istorijos, pasiekiančios viešumą, privers institucijas ne tik atlikti formalius tyrimus, bet ir iš esmės peržiūrėti slaugos lovadienio įkainius bei kokybės standartus. Kol visuomenė toleruos tylą, surišta senatvė liks mūsų visų gėda.
Šaltinis: Šaltinis: Apžvalga parengta remiantis LRT Girdi / 15min tyrimų / Delfi Piliečio / Vakarų ekspreso skaitytojų skundais
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą