Jei „Google“ paieškoje ar dirbtinio intelekto programėlėje suvestumėte frazę „visų laikų žymiausias Lietuvos menininkas“, pirmas (ir bene vienintelis) atsakymas būtų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Daugelio tai nenustebintų - M. K. Čiurlionio atvaizdas ir jo paveikslai dažnai spausdinami knygose, naudojami suvenyrams, Kaune veikia jo vardo muziejus, Vilniuje - Nacionalinė menų mokykla, Druskininkuose - menų mokykla, dvidešimt miestų turi gatvę, alėją ar skersgatvį, pavadintą M. K. Čiurlionio vardu.
Daug sunkesnis klausimas - kodėl būtent M. K. Čiurlionis laikomas žymiausiu arba, kitaip sakant, Lietuvos menininku Nr. 1?
Į šį klausimą galėtų atsakyti mažiau nei trečdalis Lietuvos gyventojų, nes tik kas trečias lietuvis domisi menu kaip kultūros dalimi.
Daugiausia lietuviai žiūri įvairius filmus, skaito knygas ar periodinę spaudą ir lankosi kultūros renginiuose.
Yra dokumentinių ir meninių filmų apie M. K. Čiurlionio gyvenimą - juos verta pažiūrėti, muzikos kūrinius reikia tiesiog paklausyti, o paveikslus - pamatyti. Tą geriausia padaryti lankantis Kaune esančiame Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje.
Bet yra daugiau alternatyvų, kurios sprendžia atstumo, pasiekiamumo problemas ir leidžia M. K. Čiurlionio kūrybą pažinti kitokiu, itin patraukliu, būdu - žaidžiant.
Apie Lietuvos kultūrą ir meną pristatančius ir populiarinančius stalo žaidimus kalbamės su leidyklos vadovu, kelionių ekspertu, daugybės kelionių vadovų ir pažintinių knygų sudarytoju ir populiarių pažintinių ir edukacinių stalo žaidimų šeimai kūrėju Vytautu Kandrotu.
Tai kodėl M. K. Čiurlionis laikomas žymiausiu Lietuvos visų laikų menininku?
Pirmiausia jį galime laikyti produktyviu genijumi: jis buvo išskirtinis kompozitorius ir dailininkas, fotografavo, dirbo dirigentu, rašė literatūros kūrinius. Ir tai padarė per trumpą 36 metų gyvenimą.
Jo mistiniai paveikslai savo temomis gerokai lenkė laiką, o muzikos darbai dažnai lyginami su modernizmo pradininkų Claudeʼo Debussy ir Aleksandro Skriabino kūryba.
Žaidimas apie M. K. Čiurlionį - ne pirmas jūsų sukurtas žaidimas, kviečiantis, skatinantis pažinti lietuvių meną ir kultūrą. Kaip gimė šių žaidimų idėjos?
Taip, tai ne pirmas mūsų žaidimas, įkūnijantis TV laidas, viktorinas ar literatūros kūrinius.
Stalo žaidimus leisti pradėjome nuo TV viktorinos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, kurios klausimų-atsakymų pagrindu nuo 2017 metų sukūrėme 2 knygas ir 5 stalo žaidimus.
Vėliau sekė TV laidų „Auksinis protas“, „Kas ir kodėl“, „Galvok“ turinio konversija į dinamiškus ir smagius stalo žaidimus visai šeimai.
Absoliutus rekordininkas - TV viktorina „Auksinis protas“, kuriai per metus sukuriame vidutiniškai po 2 naujus produktus.
Iš viso jau išleidome 14 produktų: 3 knygas ir 11 stalo žaidimų.
Po COVID-19 pandemijos pradėjome kurti stalo žaidimus pagal populiariuosius literatūros kūrinius.
Taip atsirado stalo žaidimai „Domas ir Tomas. Mokyklos detektyvai“ - pagal populiariausio vaikų rašytojo, palangiškio Tomo Dirgėlos knygų seriją bei „Mergaitė su šautuvu“, sukurtas pagal 2024 metų to paties pavadinimo vaikų Metų knygą, kurią parašė Marius Marcinkevičius ir Lina Itagaki.
Šį pavasarį gimė šmaikštus pokalbių žaidimas „Pietinia kronikas“, paremtas Rimanto Kmitos romanu ir pagal jį sukurtu kino filmu, kuris pagerino visų laikų lietuviško kino žiūrimumo rekordus.
Kaip žmonės priima meno žaidimus? Ar jie populiarūs? Kokią nišą jie užima šalia kitų stalo žaidimų?
Bendrai paėmus, originalių lietuviškų stalo žaidimų sukuriama ir išleidžiama nedaug, todėl kiekvienas toks produktas palieka ženklų pėdsaką rinkoje, kurioje dominuoja užsienio stalo žaidimai. Jeigu jie sukurti dar ir pagal gerai žinomų Lietuvos autorių darbus, tuomet natūraliai tampa populiarūs.
Dažniausiai tokius žaidimus perka žmonės, kurie yra autoriaus ar jo knygos gerbėjai, filmo žiūrovai, - žmonės, kurie jau pažįsta kūrinio kontekstą.
Taip yra todėl, kad žaidimai kuriami remiantis siužetine kūrinio linija.
Pavyzdžiui, stalo žaidime „Domas ir Tomas“ yra net 12 naujų Tomo Dirgėlos sukurtų detektyvinių mįslių, kurios nebuvo aprašytos iki tol išleistose knygose, tačiau stalo žaidime veikia tie patys veikėjai kaip ir knygose: berniukai Domas ir Tomas, direktorius Liudas Mėmė ir jo žmona Dana Mėmienė.
Veikėjų veiksmai žaidime atitinka knygose vaizduojamus herojų charakterius - jei Liudas Mėmė knygose bijo ir vengia eiti į mokyklos rūsį, tai ir žaidime jo herojaus figūrėlė negali ten patekti.
Žaisti tokius žaidimus, susipažinus su autoriaus kūryba, kur kas smagiau.
Tas pats galioja ir stalo žaidimui „Čiurlionio iššūkis“. Daugelis iš mūsų tikriausiai susipažinę su garsiausio Lietuvos dailininko kūryba, lankęsi nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ar matę 3D vizualizaciją „Angelų takais“.
Tad paveikslai matyti ir atpažįstami. Tuomet lengviau priimti „Čiurlionio iššūkį“ ir, pavyzdžiui, piešti rankomis ore, kad kiti atspėtų, kurį paveikslą norite pavaizduoti...
Arba apibūdinti vaizdą paveiksle žodžiais tik iš vienos abėcėlės raidės. Čia atsiranda žaismas ir galimybė visiems kartu iš naujo atpažinti M. K. Čiurlionį.
Stalo žaidimų populiarumo banga kilo, regis, prieš gerą dešimtmetį. Ar jie iki šiol yra taip pat paklausūs?
Taip, pasaulyje stalo žaidimų populiarumo banga kilo antrajame šio amžiaus dešimtmetyje.
Tuo metu Lietuvoje žmonės rinkosi dėliones („puzzle“) ir spalvinimo knygas.
Stalo žaidimų banga į Lietuvą atsirito per koronaviruso pandemiją, kuomet užsidarius namuose reikėjo kažką veikti.
Per karantiną atsigavo knygų rinka, o tie, kurie skaityti nemėgo, atrado stalo žaidimus.
Ši populiarumo banga tęsiasi iki šiol ir, tikėtina, išsivystys į panašius rinkos segmentus, kokius matome Vakarų Europoje.
Mes Lietuvoje dabar žaidžiame protmūšius, nesudėtingus žaidimus visai šeimai, edukacinius žaidimus vaikams, tik pradedame atrasti vakarėlių žaidimus jaunimui bei „pabėgimo kambario“ scenarijaus stalo žaidimus.
O štai išsivysčiusiose Vokietijos, Jungtinės Karalystės, JAV rinkose didžiulius rinkos pyrago gabalus atsiriekę sudėtingi strateginiai žaidimai, kuriuos žaidžia ne tik jauni, bet ir vaikus užauginę penkiasdešimtmečiai, šešiasdešimtmečiai ir net senjorai.
Lietuvoje dar turi „užaugti“ visa jaunų šeimų karta, kuri dabar augina vaikus ir žaidžia šeimos žaidimus.
Stalo žaidimų populiarumą aš asmeniškai paaiškinčiau tuo, kad tai yra nebrangi ir labai turininga pramoga.
Pagalvokite: ką jūs galite nuveikti turėdami 30 eurų su šeima ar 4-6 draugų kompanija išėję į miestą? Net pažiūrėti kino filmą sudėtinga. O už tokią sumą galima įsigyti įdomų, didelio formato stalo žaidimą, kuris džiugins ne vieną vakarą.
Stalo žaidimai ar kompiuteriniai žaidimai. Pliusai ir minusai jūsų akimis?
Didžiausias stalo žaidimų pranašumas - galimybė atitraukti akis nuo ekranų ir praleisti laiką su pačiais brangiausiais žmonėmis.
Stalo žaidimams nereikia elektros ar interneto - juos galima žaisti pliaže, palapinėje kempinge ar net namuose prie žvakių per stiprią audrą.
Žinoma, istoriniu požiūriu, tai senas, klasikinis produktas, tad kartais žaidimo mechanika, taisyklės ir grafika gali pasirodyti kiek senstelėję.
Kompiuteriniai žaidimai suteikia daugiau variacijų, dinamiškumo, galima įgyvendinti veiksmo scenarijus, kuriuos sunku realizuoti ant popieriaus su ribotu kortelių ir žetonų skaičiumi.
Čia dominuoja ryški animacinė grafika, tiesiog įtraukianti tave į stebuklingą žaidimo pasaulį (žinoma, pasitaiko ir prastos kokybės pavyzdžių).
Kompiuterinius žaidimus gali puikiai žaisti vienas, o štai stalo žaidimų taisyklės vienam žaidėjui sukuriamos gana retai.
Galiausiai, kompiuteriniai žaidimai suteikia galimybę bendrauti per atstumą - šeimos nariai ar artimieji, gyvenantys skirtingose šalyse ar net žemynuose, gali susitikti virtualiai.
Mes patys per koronaviruso karantiną jungdavomės pažaisti komandinius kompiuterinius žaidimus su tuo metu Anglijoje studijavusiu ir ten likusiu sūnumi - taip palaikėme ryšį ir kartu praleidome laiką.
Rinkoje matomos tendencijos, kai populiarūs animaciniai filmai ar kompiuteriniai žaidimai išleidžiami kaip stalo žaidimai (pavyzdžiui, latvių „Flow“), o populiariems ir sėkmingiems stalo žaidimams sukuriamos kompiuterinės ar mobiliosios programėlės (apps'as), kurios papildo stalo žaidimą arba tampa atskira žaidimo versija.
Kartais į bazinę stalo žaidimo sudėtį įeina specialiai pagamintas elektroninis modulis, kuriam vis kuriami nauji kortelių rinkiniai.
Vis dažniau stalo žaidimų leidėjai nededa tradicinio smėlio laikroduko ar taškų skaičiavimo bloknoto į pakuotę, bet taisyklėse pirkėjų paprašo pasinaudoti mobiliajame telefone esančiu laikmačiu ar skaičiuotuvu.
Manau, kad tokios integracijos tik stiprės, ir ateityje matysime vis daugiau hibridinių (t. y. kompiuterinių-stalo) žaidimų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą