Teatras klaipėdiečiams - atgaiva kūnui ir sielai

Artėja kovo 27-oji - Tarptautinė teatro diena. Lietuva ir Klaipėda gali didžiuotis turinti daugybę teatrų, kurių ne vienas pripažintas ir pasauliniuose teatrų festivaliuose. Šįkart „Vakarų ekspresas“ nusprendė pasiteirauti žinomų klaipėdiečių, ką jiems reiškia teatras? Ar švenčia Tarptautinę teatro dieną? Ar dažnai lankosi spektakliuose ir ar turi mylimus aktorius ir režisierius?

Vytautas GRUBLIAUSKAS, kadenciją baigiantis Klaipėdos merasgrubliauskas

Teatras visų pirma yra kultūrinio identiteto ryškiausias akcentas. Jei Klaipėda būtų be teatro, tai būtų tarsi uostamiestis be jūros. Sunku būtų tai įsivaizduoti.

Teatras yra mūsų kultūros švyturys. Džiugu, kad Klaipėdoje turime ir Dramos teatrą, ir Muzikinį teatrą, ir lėlių teatrą, ir mėgėjų teatrą.

Man teatras Klaipėdoje visų pirma asocijuojasi su šviesaus atminimo žmonėmis - režisieriumi Povilu Gaidžiu ir aktoriumi Vytautu Paukšte, o iš dabartinių aktorių man visų pirma į galvą ateina aktoriaus Dariaus Meškausko pavardė. Tai išties ryški asmenybė.

Pamenu, kad mano pažintis su teatru prasidėjo dar nuo vaikystės laikų: kai buvau gal 5-6 metukų, senelis mane nusivesdavo į Dramos teatrą, ten buvo tokia duobė ir aš bežaisdamas į ją įmečiau ar pirštinę, ar kepurę, ar kažkokį aksesuarą ir, pamenu, kad po spektaklio senelis lindo į tą duobę ištraukti mano daikto. Toks išlikęs atsiminimas.

O jau 10-11 klasėje mes su klasiokais savanoriaudavome Dramos teatre, plėšydavome bilietėlius, padėdavome, kur reikia. Vėliau man teko su choru „Gintarėlis“ lipti ir į sceną per Tumo Vaižganto spektaklį „Nebylys“. Vėliau dar kelis kartus teko pačiam kilti į teatro sceną...

O kaip žiūrovui, per paskutinius metus labiausiai įspūdį paliko Richardo Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“. Ta pasirinkta vieta - Klaipėdos piliavietė - tinka idealiai. Originali aplinka labai dera su kūrinio siužetu, ir tai negali nežavėti.

Per paskutinius kelerius metus nesu dažnas teatro lankytojas, dažniau dalyvauju tik tam tikruose renginiuose, pagerbimuose, tačiau tikiuosi, kad, baigus mero kadenciją, to laiko atsiras daugiau ir su šeima būsime dažnesni teatro lankytojai.

 

Rasa VILKIENĖ, įžymybių trenerėvilkienė

Man teatras - tarsi dvasios šventovė. Tai asocijuojasi su natūralumu, energija, emocija, atsipalaidavimu. Kai žiūriu spektaklį, aš tarsi pasineriu į kitą pasaulį, susilieju su vienu ar kitu personažu ir bandau pajusti tą kitą gyvenimą.

Kai dar gyvenau Klaipėdoje, dažnai nueidavau į Dramos teatrą, kur vaidindavo Eglė Jackaitė. Ji buvusi mano klientė ir draugė, tad visada su malonumu stebėdavau jos pasirodymus scenoje.

Mes su Egle pažįstamos daugybę metų, iš jaunystės laikų, sutampa ir mūsų auros.

Man Klaipėdos dramos teatras, ypač po rekonstrukcijos, - itin miela ir jauki vieta. Jaučiama prabangos dvasia, ramybė, jaukumas. Juk Klaipėdoje nėra tiek daug vietų, kur gali nueiti, atsipalaiduoti, pajusti per kraštus besiliejantį kultūros dvelksmą, o Dramos teatre būtent tą jaučiu.

Kadangi dabar jau kelerius metus gyvenu Vilniuje, tai Dramos teatrą prisimenu su nostalgija, esu jau gana retas svečias Klaipėdoje.

Vilniuje kelis kartus lankiausi „Domino“ teatro komedijose - taip pat patiko. Susirenka daug žmonių, aktoriai laisvi, energingi, atsipalaidavę, tačiau, žinoma, aplinka Dramos teatre daug jaukesnė, magiškesnė ir labiau traukianti. Tą tikrai galiu pripažinti ir vis su nostalgija tą prisimenu.

Dėl laiko stokos ir darbų pastaruoju metu esu retas teatro svečias, bet būtinai grįžus į Klaipėdą reikės vėl apsilankyti Dramos teatre. Labai to norisi ir esu to pasiilgusi. Trauka tikrai yra.

Juk mes nuolat dirbame, vis skubame, pritrūkstame laiko, paskęstame savose problemose, o teatras yra ta vieta, kur tarsi sustoja laikas, pamirštame visas bėdas ir pajaučiame dvasios ramybę.

 

Žydrūnas NAUJOKAS, radijo stoties „Laluna“ žurnalistasžydrūnas-naujokas

Man Tarptautinė teatro diena reiškia labai daug, kadangi tai yra mano antroji profesija. Klaipėdoje esu baigęs teatro režisūros studijas. Taigi daugiau nei 30 metų švenčiu tiek Tarptautinę teatro dieną, tiek Spaudos dieną. Man šios šventės yra labai svarbios.

Pats spektakliuose lankausi gana dažnai - bent kartą, o dažniausiai ir po du kartus per mėnesį. Stengiuosi patekti į visas Klaipėdoje rodomas spektaklių premjeras, mėgstu ir Klaipėdos jaunimo teatrą, ir Šeiko šokio teatrą. Lankausi ir mėgėjų spektakliuose.

Į Kauno ir Vilniaus teatrų premjeras patekti sudėtingiau, kadangi kai sumąstai vykti, dažniausiai nėra bilietų.

Mano itin mylimas režisierius - Rimantas Tuminas, o iš aktorių vyrų etalonas - Darius Meškauskas. Jis man studijų laikais dėstė ir iki šiol palieka labai gerą ir įsimintiną įspūdį.

Jei kalbėtume apie aktorę moterį, drįsčiau išskirti savo žmoną Auksę Naujokienę, kuri vaidina Klaipėdos pilies teatre. Ji man asmeniškai yra geriausia.

 

Irena GREIČIŪNIENĖ, klaipėdietė, teatro mylėtojagreičiūnienė

Teatras - mano didžiausias hobis. Stengiuosi nepraleisti nė vienos premjeros.

Teatre aš esu ne tik žiūrovė, bet ir stengiuosi analizuoti, vertinti režisierių, aktorių darbą. Stengiuosi ne tik būti, bet ir samprotauti tai, ką matau.

Labai džiaugiuosi, kad Klaipėdos dramos teatre yra tokia tradicija, kad per Teatro dieną žiūrovai gali atiduoti savo simpatijas ir skirti tam tikrą pagal savo galimybes prizą - vokelį, gėlių, padėkos žodį vienam ar kitam aktoriui.

Mūsų šeima simpatijų prizą jau yra įteikusi Jonui Baranauskui, Justinai Vanžodytei-Šurajevai, o kam šiemet įteiksime savo simpatijų prizą - kol kas paslaptis. Dar nenorėčiau atskleisti. Kandidatę aktorę jau esame nusižiūrėję.

Skatinčiau ir kitus klaipėdiečius bei žmones, mylinčius teatrą, padėkoti šią svarbią aktoriams dieną pagal savo galimybes, kad ir gėlyte, gražiu žodžiu ar kokia dovanėle. Tai aktorius labai motyvuoja, paskatina ir įkvepia.

Šiuolaikiniais laikais mūsų teatras yra gerokai pasikeitęs: yra daugybė gerų režisierių ne tik iš Lietuvos, bet ir Amerikos, Lenkijos. Teatras dabar yra tapęs labai modernus ir jau įdiegiamos įvairios technologinės galimybės. Tiesiog kaskart žaviuosi teatru ir kai visi šie režisierių sumanymai susilieja į visumą - kažkas nuostabaus.

 

Sergejus MASLOBOJEVAS, geriausias Lietuvos kovotojas, pasaulio kikbokso čempionasmaslobojev

Aktorius aš labai, visų pirma, gerbiu ir juos mėgstu. Teatruose aš pradėjau lankytis, kai man buvo maždaug 25-eri.

Pamenu, kad tuomet dar būsimą savo žmoną Airinę nusprendžiau pakviesti į pasimatymą būtent į teatrą. Ji buvo labai nustebusi, tačiau abiem labai patiko, labai užkabino ir kelerius metus buvo graži tradicija eiti į premjeras. Vienu metu nebuvo spektaklių, pjesių, kurių mes nebuvome matę. Buvome dažni teatro svečiai.

Visgi po pirmojo vaiko gimimo tas pomėgis ėjo vis retyn ir retyn, o po antro ir trečio vaiko gimimo šis pomėgis dėl laiko stokos išvis tapo pamirštas.

Kai dabar iškilo šis klausimas, net atsidariau internetą ir ieškau bilietų į artimiausią spektaklį.

Šiaip pomėgių kažkokių išskirtinių neturiu. Esu lankęsis tiek Nacionaliniame Lietuvos dramos teatre, tiek Rusų dramos teatre, tiek „Domino“ teatre, bet didžiausią įspūdį man paliko, kai lankiausi Singapūre, muzikinėje pjėsėje „Wicked“. Ten buvo ir spalvinga, daug žmonių, nerealus vaidinimas. Tai buvo kažkas nepakartojamo. Įsiminiau visam gyvenimui.

 

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder