Tomas S. Butkus: „Miesto vietos ir pastatai - tai atminties saugyklos, kurios gali pasakyti daugiau, nei atrodo“
Raidė „K“ knygos pavadinime, spėju, - Klaipėda. O kodėl archipelagas?
Klaipėda - kultūrinis Lietuvos archipelagas. Tai salynas, kurį sudaro atskiros istorijos, architektūra ir jas kūrę žmonės.
Nuo žemyninio šelfo jį skiria jūra, maitinama užmaršties ir politinių atsitiktinumų upės.
Senasis Mėmelis ir jo gyventojai po Antrojo pasaulinio karo nugrimzdo į vandenis. Ta pačia kryptimi slenka ir visa sovietmečio era.
Istorijos, pastatai ir juos projektavę žmonės pasitraukia iš šiandieninės mūsų atminties ir akiračio.
Paradoksalu, modernioji Klaipėda ir didžioji jos urbanistinės struktūros dalis stovi ant sovietmečiu sukonstruotų pamatų.
Vis dar esame apsupti to laikmečio technologinės pažangos artefaktų, iš gelžbetonio ir silikatinių plytų sulipdytų pastatų, estetine ir funkcine prasme labiau simbolizuojančių kultūros nuosmukį ir Rytų kaimyno pasaulėvokos reliktą. Tačiau šis leidinys ne apie tai.
Šis leidinys yra Klaipėdos architektų dosjė. Jis yra ankstesnio leidinio, skirto miesto urbanistinei miesto raidai 1945-1990 m. (Autor. past. - T. S. Butkus, V. Safronovas, V. Petrulis. Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990), tęsinys.
Tada rinkdami medžiagą apie to laikotarpio urbanistinius ir architektūrinius projektus, kalbėjome su nemažai architektų ir projektuotojų, susidomėjau jų biografijomis, nes iki šiol viešai prieinamuose šaltiniuose medžiagos apie sovietmečiu Klaipėdoje kūrusius architektus, projektuotojus yra labai mažai ir net jie patys, kurie dar gyvi, nenori apie save kalbėti.
Tad šio leidinio sudarymas retsykiais buvo panašus į detektyvą.
Taigi, kas kūrė Klaipėdą po Antrojo pasaulinio karo?
Norėjosi į vieną vietą sudėti svarbiausias miestą kūrusių žmonių biografijas, pateikti platesnį konteksto vaizdą.
Buvo svarbu parodyti Klaipėdos išskirtinumą akcentuojant, kad po minėto karo miestas, išskyrus senąją jo dalį, praktiškai buvo pastatytas iš naujo.
O jį kūrė atvykėliai - kad ir kaip būtų keista - ne iš TSRS sąjunginių respublikų, o iš Lietuvos TSR.
Nustatyti, kiek tiksliai sovietmečiu Klaipėdoje dirbo projektuotojų, nepavyko. Pirma priežastis - toks sąrašas niekada neegzistavo.
Sovietmečiu mieste veikė bent 6 skirtingo pavaldumo organizacijos, kurios buvo atsakingos už planavimo, projektavimo ir statybos procesus mieste.
Visos jos turėjo skirtingą organizacinę struktūrą, kuri laikui einant keitėsi, ir archyvus, kurie pasikeitus politiniam režimui arba dingo, arba buvo privatizuoti, arba buvo išsklaidyti ir dalimis pateko į skirtingų valstybinių archyvų jurisdikciją.
Labai apytiksliais skaičiavimais, sovietmečiu Klaipėdą projektavo ir prie jos fizinio pavidalo prisidėjo maždaug 600 urbanistų, planuotojų, architektų, inžinierių, projektuotojų, dailininkų ir įvairaus rango technikų bei, savaime suprantama, valdininkų.
Labai apytiksliais skaičiavimais, sovietmečiu Klaipėdą projektavo ir prie jos fizinio pavidalo prisidėjo maždaug 600 urbanistų, planuotojų, architektų, inžinierių, projektuotojų, dailininkų ir įvairaus rango technikų bei, savaime suprantama, valdininkų.
Turėdamas prieigą prie Paminklų konservavimo instituto bylų sąrašo, suskaičiavau, kad 1969-1990 m. prie Klaipėdos senamiesčio pastatų restauravimo ir rekonstrukcijos projektų dirbo mažiausiai 92 žmonės.
Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyriuje, veikusiame Kaune, 1960 m., buvo 37 etatai (su dokumentų kopijuotoju ir valytoju).
Vėliau šis skaičius ženkliai išaugo ir galėjo siekti pusantro šimto.
Komunalinio ūkio projektavimo, Žemės ūkio projektavimo ir Pramoninės statybos projektavimo institutuose galėjo dirbti šiek tiek mažiau žmonių.
Šiame leidinyje pateikti susisteminti ryškiausių architektų biografiniai duomenys.
Tų, kurie susiję su svarbiausių miesto objektų - visuomeninių, pramonės ir gyvenamųjų pastatų, kompleksų ir urbanistinių-teritorinių vienetų - planavimu, projektavimu, o keliais išskirtiniais atvejais - ir architektūriniais istoriniais tyrimais.
Kaip surinkote medžiagą leidiniui?
Naudojausi laisvai prieinamais literatūros šaltiniais: Visuotine lietuvių enciklopedija, Mažąja tarybine ir Lietuviškąja tarybine enciklopedijomis, prof. Algimanto Mačiulio sudarytais Lietuvos architektų biografijų leidiniais.
Antras informacijos šaltinis buvo monografijos. Per pastaruosius 20 metų buvo išleista dešimtis įvairaus žanro knygų apie lietuvių architektus, kūrusius sovietmečiu. Kelios susijusios ir su Klaipėda.
Iškiliausios nagrinėjamo laikotarpio figūros - Alfredo Gyčio Tiškaus - portretas nutapytas 2009 m.
2-ojo, 1963 m. generalinio miesto plano ir pietinės miesto dalies urbanistinio karkaso, autoriaus - Petro Janulio - biografija išleista 2011 m.
Algimanto Sprindžio, kuris yra vienas iš Kultūros ir technikos rūmų (dab. Klaipėdos muzikinis teatras) ir MSPI pastato Taikos pr. autorius, biografijai skirtas leidinys dienos šviesą išvydo 2014 m.
Neringos miesto architektūrinės vizijos ir Klaipėdos jachtklubo kūrėjui Algimantui Zavišai skirta knyga, išleista 2002 m.
Taip pat naudojausi Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos kartoteka, Lietuvos architektų sąjungos archyve VRVA saugomomis asmens bylomis, bendravau su dar gyvais ir kontaktą užmezgusiais autoriais.
Taip leidinyje atsirado 64 architektų biografijos.
Ką iš jų išskirtumėte kaip ryškiausias asmenybes?
Klaipėdos architektūros specifiką lemia tai, kad pokarinį miesto pavidalą, skirtingai nei Vilniuje, bet taip pat kaip Kaune, formavo išimtinai lietuviai.
Tarp jų buvo tik 2 architektai, iki karo gimę Klaipėdos krašte - Stasys Prikockis ir Petras Lapė.
Maždaug du trečdaliai į šį sąrašą patekusių asmenybių gimė Žemaitijoje (18), Aukštaitijoje (14), Kaune (12). Iš Vilniaus kilę 7 architektai. Dar 3 gimė Rusijos imperijoje ir 1 tremtyje, Irkutsko krašte (TSRS). Suvalkijoje ir Dzūkijoje gimusių architektų Klaipėdoje mažiausiai - atitinkamai 5 ir 2.
Praktiškai visi architektai lietuviai, po vieną - latvį, lenką ir žydą. Į sąrašą pateko 53 vyrai ir 11 moterų.
Kokia leidinio struktūra?
Pirma dalis skirta svarbiausias pareigas įvairiose projektavimo organizacijose ėjusių architektų pozicijoms.
Antra - dosjė dalis - svarbiausia, apimanti 64 architektų biografijas.
Trečioje dalyje pateikiamas nebaigtinis to laikmečio architektų pavardžių sąrašas, sudarytas naudojantis mums prieinamais literatūros šaltiniais. Autorių biografijas sudariau atsižvelgdamas į surinktos informacijos kiekį ir duomenų patikimumą.
Stengiausi papildyti skurdoką ir vietomis klaidingą leidiniuose „Lietuvos architektai“ pateikiamą informaciją.
Biografijose pateikiamos autoriaus gimimo ir mirties (kai yra nustatytas jos faktas) data ir vieta, mokymosi institucijos ir jose praleistas laikas, priklausymas įvairioms organizacijoms (ypač architektų), darbovietės bei darbai, apdovanojimai ir pasiekimai.
Keliose vietose, deja, teko įterpti trumpinį nd (nėra duomenų).
Paskutinė leidinio rubrika skirta šaltiniams. Greta šaltinių atskirai sudėti ir kai kurių autorių straipsniai apie Klaipėdą.
Kam šis leidinys reikalingas?
Dirbdamas prie šio leidinio, nuolat girdėjau šį klausimą.
Mums atrodo, kad svarbiausia yra tai, kas yra šiandien, o iš tiesų sukamės tarsi malūne. Tuos pačius dalykus žmonės jau darė ir praeityje. Jeigu mes nežinome, kas tai darė, kodėl - tai kartojame tas pačias klaidas.
Miesto vietos ir pastatai - tai atminties saugyklos, kurios gali pasakyti daugiau, nei atrodo.
Neturėdami supratimo apie praeitį, nelabai galime suvokti ir įvertinti to, kas dar įvyks ateityje.
Klaipėdos atveju dalinė kolektyvinė amnezija miestą ir jos bendruomenes ištinka beveik kiekvieną šimtmetį - užgriuvus karui, nusiaubus miestą gaisrui ar ištikus kitokiai nelaimei.
Nauji persikėlėliai gyvenimą klampioje pajūrio žemėje pradeda su tabula rasa formule. Taip, deja, nutiko ir XX a., tai kartojasi ir šiandien.
Nauji persikėlėliai gyvenimą klampioje pajūrio žemėje pradeda su tabula rasa formule. Taip, deja, nutiko ir XX a., tai kartojasi ir šiandien.
Daugelio 1945-1990 m. mieste ir miestui dirbusių architektų pavardės ir biografijos eiliniam skaitytojui greičiausi bus nežinomos.
Tik keletas autorių dažniau minėti architektūriniuose leidiniuose ir viešojoje erdvėje (A. G. Tiškus, P. Lapė, E. Arkušauskas, R. Kraniauskas, J. Baltrėnas, R. Lajus, S. Manomaitis, L. Šliogerienė, V. Šliogeris).
Likusios pavardės beveik nežinomos. Pirmieji miesto vyr. architektai (A. Cibas, K. Černiauskas) paliko detaliai supildytas savo asmens korteles, saugomas VRVA. Apie trečiąjį ir ketvirtąjį vyr. architektus (J. Stumbrį, P. Sabaliauską) išliko labai mažai žinių. Panaši situacija su miesto vyr. landšafto architektais (S. Šidlausku, D. Astrausku, A. Maželiu).
„Komprojekto“ vadovas Jurgis Putna - mįslingiausia persona, vadovavusi įstaigai 30 metų, tačiau bibliografiniuose šaltiniuose jo CV mums nepavyko rasti.
Daugiau nei 30 pastatų senamiestyje su PKI kolegomis restauravusio Vaidoto Guogio biografija viešumoje taip pat beveik nežinoma.
Šiandieninį Klaipėdos veidą kūrusių personalijų nerasime nei gatvėvardžiuose, nei kitose urbanistinėse viešosiose erdvėse (išimtis - kelios memorialinės lentelės Petrui Lapei ir Jonui Tatoriui).
Todėl šis leidinys skiriamas pirmiausia turintiems ką papasakoti, prisiminti. Labai praverstų architektūriniai leidiniai apie P. Lapę, E. Arkušauską, R. Kraniauską, S. Manomaitį, V. Šliogerį, P. Šadauską.
Visus kuriančius žmones skatintume kaupti asmeninius archyvus. Prabėgus laikui ši informacija tampa neįkainojama, nes miestas, kaip ir žmonės, keičiasi negrįžtamai.
Šis leidinys skirtas ir jaunajai kartai, kuri galėtų tęsti tai, kas padaryta.
Kiekviena vieta turi kodą, turi savo autorius. Ir miestas nėra eilėraštis, kurį galima parašyti baltame lape.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą