Ugdymo ekspertė apie visuomenės susipriešinimą: „Negalime sau leisti individualizmo“

„Susipriešinimas nekuria vertės. Priešingai – silpnina mus ir kaip asmenis, ir kaip valstybę“, – įsitikinusi mokymų ir verslo konsultacijų bendrovės „Grand Partners“ ugdymo partnerė, konsultantė Ieva Daubaraitė-Palmquist.

Ji aptaria, kodėl turime ieškoti ne skirtumų, o bendrumų, ir atsako, kokios kliūtys tam trukdo bei kaip jas nugalėti. 

Tai Vilnius ar Kaunas?

I.Daubaraitė-Palmquist teigia, jog visuomenės susipriešinimas neretai prasideda nuo mąstymo klaidų.

„Mes turime sudėti žmones į dėžutes, kad suprastume, kaip su jais būti, o tose dėžutėse dažnai atsiduria stereotipai. Moksliniai tyrimai rodo apie 60–70 proc. atitikimą tarp stereotipų ir vidutinių grupės savybių, tačiau daugelyje kitų sričių – ypač kalbant apie tautines ar etnines grupes – stereotipai yra labai netikslūs ir perdėti“, – aiškina ekspertė.

Ji pabrėžia, jog net ir tada, kai stereotipas atspindi realius dėsningumus, jis vis tiek gali būti žalingas: „Bet kokie stereotipai ignoruoja skirtumus grupės viduje, o taikant grupinius dėsningumus pavieniams asmenims, atsiranda šališkumas ir diskriminacija. 

Bendrai, stereotipai mažina norą bendradarbiauti, pasitikėjimą bei empatiją ir didina įtampą tarp visuomenės narių.  Ilgainiui tai stiprina visuomenės susiskaldymą ir vietoje bendro siekio kurti, žmonės ima ginti „savo grupę“, praranda norą ieškoti dialogo.“

„Atskirties ir stereotipų pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Vyrai ir moterys, skirtingos kartos, vegetarai ir visavalgiai, net Vilnius ir Kaunas. Tačiau įdomu tai, kad etnologiškai atskirtis tarp lyčių neegzistavo, o tyrimai patvirtina brandos, bet ne kartų, skirtumus. Mes neieškome to, kas jungia, ir vertiname kitus remdamiesi siauromis kategorijomis“, – pažymi I. Daubaraitė-Palmquist. 

Ji priduria, kad maža to, pamažu pereiname į absoliučiai individualų lygį nuo „mes ir jie“ iki „aš ir jie“: „Manau, kad prie to prisideda ir meilės sau kultas. Tačiau ne meilės reikia, o pagarbos. Ta meilė sau neretai virsta narcisizmu, individualizmu, atskirtimi, o šie iš individualaus lygio perauga į visas visuomenės ląsteles.“ 

Ekspertė pastebi, jog dėl savo geopolitinės padėties mes negalime tapti individualistine valstybe. „Individualias visuomenes yra pakankamai lengva sutraiškyti, todėl individualistai gali gyventi ten, kur nėra pavojaus. Mes, deja, negalime sau to leisti. 

Turėtume sekti bendruomeniškų valstybių, tokių kaip Švedija, pavyzdžiu, kuomet žmonės ir rūpinasi vieni kitais, ir vieni kitus sudrausmina. Jie laikosi susitarimų ir vieni kitus gerbia“, – pavyzdį pateikia I. Daubaraitė-Palmquist.

Kas mums trukdo kalbėtis?

Kalbant apie atskirtį, organizacijų konsultantė pateikia pavyzdį iš įmonių gyvenimo. 

„Gamybą, marketingą ir pardavimus mėgstu vadinti Bermudų trikampiu. Gamybai reikia skaičių ir prognozių, marketingui – atliepti rinkos poreikius, o pardavimams svarbi palanki kaina. Taip kiekvienas tempia paklodę į savo pusę, nesistengia suprasti kito ir atsiranda susipriešinimas. Negana to, vienas kitą skirtingų komandų nariai dar gali pradėti laikyti savanaudžiais ar kvailiais“, – teigia ugdymo ekspertė. 

„Siekiant spręsti tokias situacijas, tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime, bene svarbiausias yra dialogas, kurio būtina sąlyga – aktyvumas klausymasis. Kai kažkas kalba prieš mus, dažniausiai ne klausome ir gilinamės, o galvojame savo atsakymą. Tai tarsi gynybinė pozicija, neleidžianti įvykti dialogui. Be to, dažnai turime tiek vidinio įsitikinimo savo teisumu, kad net nesukuriame „Wi-Fi“ zonos, prie kurios gali jungtis kiti ir dalintis“, – lygina I. Daubaraitė-Palmquist. 

Reikia laiko, o laiko neturime

Ekspertė išskiria dvi pagrindines sėkmingo dialogo kliūtis. Anot jos, tai tinginystė ir laiko trūkumas.

„Mūsų kultūra yra ganėtinai choleriška ir mes tingime klausytis. Verčiau einame, darome, kaip pavyksta, o vėliau grįžtame ir bėgame kita kryptimi. Lietuviams reikia veiksmo, nes kalbėjimas tarsi lygus nieko neveikimui. Suprantu, kad skubos, eksperimentų reikėjo atkuriant šalies nepriklausomybę, tačiau dabar ateina laikas sustoti, nes subrendome kaip visuomenė. Metas klausyti ir išgirsti, tačiau tam reikia laiko“, – aiškina I. Daubaraitė-Palmquist.

Būtent laiko trūkumas, jos teigimu, yra antroji kliūtis sėkmingam dialogui: „Tam, kad susikalbėtume, reikia laiko. Skirti laiką dalykui, kuris svarbus, yra esmių esmė. Dialogas nėra kompromisas ar sprendimo priėmimas. Tai laikas, skirtas suprasti vienas kitą, išgirsti kitokius argumentus, įjungti savo kritinį mąstymą.“

Ekspertė pažymi, jog čia slypi paslaptis, kodėl nei politikoje, nei organizacijose neturime daug bendradarbiavimo. „Bendradarbiavimui reikia dialogo. Dialogui reikia laiko. Laiko mes neturime. Taškas“, – apibendrina „Grand Partners“ ugdymo partnerė.

„Man atrodo, kad kartais paprastus dalykus mes verčiame raketų mokslu. Pavyzdžiui, darbe iš mūsų tikimasi atlikti visas užduotis laiku ir nepriekaištingai, dar turime pasirodyti socialiniuose tinkluose, sekti visas naujienas, palaikyti asmeninius santykius, nueiti į teatrą, koncertą ar muziejų, o tada klausia, kodėl žmonės darbe nebeturi geriausių draugų? 

Nes tiesiog nebeturi laiko kurti ryšį, – pastebi ekspertė ir priduria, jog būtent paprasti dalykai yra patys svarbiausi. – Jeigu nori išgirsti kažką naujo – perskaityk seną knygą. Jeigu nori išspręsti bet kokią problemą, sugrįžk prie laiko – link klausymosi, dialogo.“

Karo kontekste reikia tikro vadovo

I. Daubaraitės-Palmquist nuomone, dėl laiko stokos, informacijos pertekliaus ir kitų aplinkybių, žmonės tapo abejingi turiniui – daugelis skaito tik antraštes, o šios neretai kelia pasipiktinimą.

„Purvas, baimė, konfliktai natūraliai žmogui yra labai artimi, nes ne meilė, o baimė mums padėjo išgyventi. Esame tarsi užprogramuoti sekti neigiamas naujienas, tačiau ar gebame apie jas kalbėtis neignoruodami problemų, konkrečiai, remdamiesi faktais, argumentuotai? 

Ar visgi nugali emocinis kontekstas? Viena kryptis, kuomet gebame vertinti dalykus sveiku protu, mus veda į bendrumą, empatiją, atvirumą, konstruktyvumą. Kita kryptis, kai pasiduodame agresijai, pykčiui, skaido ir daro mus pažeidžiamus“, – tvirtina ekspertė.

Kalbant apie visuomenės susipriešinimą, I. Palmquist ragina nepamiršti ir lyderystės vaidmens. 

„Aš skirstau vadovus į vadovlyderius ir lydvadovius. Pastarieji yra labiau rodantys kryptį, palaikantys, o vadovlyderiai – dažniau nurodinėjantys, kartais autokratiški. Pavyzdžiui, karo ar jo grėsmės kontekste reikia būtent vadovlyderių. Įsivaizduokite, jei šiuo metu Ukrainos prezidentas būtų Adamkus – nors jis turi puikų lyderio savybių komplektą, svarbios ne tik kompetencijos, bet ir kontekstas. Lyderiauti galima tik brandžiai visuomenei, prisiimančiai atsakomybę“, – pažymi ekspertė.

Ji atkreipia dėmesį, jog mūsų dienomis visi nori būti lyderiais ir niekas nebenori būti sekėjais. „Pirmiausia, tai būti sekėju nėra blogai, o antra, siekiant būti geru lyderiu, svarbu įvertinti savo sekėjų brandą. Kitaip tariant, jei turi reikalingas kompetencijas ir nori padaryti įtaką, pasiekti rezultatą, tuomet privalai suprasti, su kuo turi reikalą, ir auginti žmones.“

I.Daubaraitė-Palmquist apibendrina, jog net ir kvailiausiai atrodantys sprendimai turi logiką, todėl prieš atsiribojant nuo kito, verta išklausyti. „Linkiu savo gyvenimuose rasti laiko dialogui. Prasmingi pokalbiai, stengiantis suprasti, o ne paneigti vienas kitą, padės ir mums, ir organizacijoms, ir valstybei“, – tvirtina ugdymo ekspertė.