Ukrainietės dirba Lietuvoje, bet svajoja apie grįžimą į tėvynę

Olena Kasianchuk iš Žitomiro kovo pradžioje atvyko su 75 metų mama. Įsikūrė Klaipėdoje. Pagal turimą profesiją Olena prieš porą savaičių padedant Užimtumo tarnybai įsidarbino įmonėje „Projektų įgyvendinimo grupė“ psichologe.

„Mano darbas įdomus – dirbu mobilioje psichologų komandoje, kuri važiuoja ten, kur yra poreikis padėti ukrainiečiams, atvykusiems į Lietuvą. Buvome Varniuose, vyksime į Telšius ir Plungę, kur įsikūrė nemažai moterų ukrainiečių“, – pasakojo Olena.

Moteris lanko lietuvių kalbos kursus, nes, kaip pati sakė, tai – pagarbos ženklas šaliai, kuri suteikė saugumą. Klaipėdoje jai patinka, aplinkui geri žmonės. „Sunku planuoti ateitį, kol nebus saugu, negrįšime į Ukrainą, nors mama iki šiol negali susitaikyti su šia situacija“, – sakė ukrainietė.

Černigove gyvenusi Lilija Osipova su dukra atvyko prieš mėnesį. Apsigyveno Utenoje. Aukštąjį išsilavinimą turinčią moterį gana greitai priėmė dirbti bendrovė „Jontransa“ – čia ji dirba vadybininko padėjėja logistikos srityje.

„Jaučiamės komfortiškai, dukra lanko mokyklą, aš turiu darbą. Tikimės, kad, pasibaigus karui, grįšime į savo šalį“, – su viltimi kalbėjo Lilija.

Prieš beveik du mėnesius iš Kijevo Vyšhorodo srities atvykusi Anna Sydorchuk su 16 metų sūnumi ir 11 metų dukra įsikūrė Tauragėje, kur gyvena seni draugai lietuviai. Lietuva jai artima, lankėsi daug kartų, todėl buvo kam padėti. Tauragėje apsigyveno kartu atvažiavusios dar dvi ukrainiečių šeimos. Kaip pasakojo Anna, darbą jai padėjo susirasti taip pat draugai – iš karto, nieko nelaukusi, ji pradėjo dirbti Tauragės meno mokykloje choreografe. Vyras, futbolo treneris, liko Ukrainoje.

„Stabilizuosis padėtis, grįšime į Ukrainą. Dėkoju svetingiems ir geranoriškiems lietuviams ir Vyriausybei, kuri tiek padeda mūsų šaliai“, – optimistiškai nusiteikusi kalbėjo ukrainietė.

Kitokia yra Vidos Lisnik gyvenimo istorija. Poltavos srityje su šeima gyvenusi lietuvė po 39 metų su kuprine ant pečių sugrįžo į Ignaliną.

„Savaitę važiavau į Lietuvą, atvykau taip, kaip stoviu. Tačiau man lengviau nei moterims su vaikais, kurios turi pradėti gyventi nuo nulio. Lietuvoje turiu pagrindą, namus, yra giminių ir draugų“, – mintimis dalijosi per tiek metų savo gimtosios kalbos nepamiršusi Vida.

Beveik du mėnesius Lietuvoje esanti moteris intensyviai ieškojo darbo: „Sėdėti be darbo neįmanoma, gyventi reikia. Deja, Ignalinoje jo neradau.“ Vida iš Ignalinos traukiniu važinėja į Vilnių. Darbą pati susirado Mykolo Marcinkevičiaus ligoninėje.

„Nuėjau ir priėmė. Nuo balandžio esu slaugytojo padėjėja, – pasakojo Vida. – Nors visą gyvenimą dirbau medike – akušere ir vyriausiąja sesele (slaugytoja), norint čia dirbti tokį darbą reikia licencijos, o ją gauti – ilgas kelias. Esu baigusi Šiaulių aukštesniąją medicinos mokyklą ir turiu diplomą, bet jis be licencijos negalioja.“

Išvykdama iš Ukrainos, savo namų raktus Vida paliko kaimynei. Ten dabar prisiglaudė šeima iš Charkovo. „Nežinau, ar bus, kur grįžti, jei grįšiu, nežinau, ką rasiu. Galbūt liksiu čia. Dabar sunku pasakyti, kas bus toliau“, – kalbėjo moteris. Ji pripažįsta, kad „širdis vis tik – Ukrainoje“, kur likęs jos sūnus dirba metalurgijos pramonėje, kur prabėgo visas jos šeimos gyvenimas.

Užimtumo tarnyboje šiuo metu registruoti 8987 darbo ieškantys karo pabėgėliai iš Ukrainos. Naujausiais duomenimis, dirba 4365 ukrainiečiai pagal darbo sutartis. Darbo skelbimuose 472 darbdaviai, įregistravę 4358 laisvas darbo vietas Užimtumo tarnybos informacinėje sistemoje, nurodė, kad jose įdarbintų ir nuo karo bėgančius ukrainiečius.

Iki šiol daugiausia ukrainiečių įdarbino apdirbamosios gamybos (28 proc. visų įdarbintų ukrainiečių), didmeninės ir mažmeninės prekybos (13 proc.), apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų teikimo veiklą vykdančios įmonės (13 proc.).