Vidiniai pokalbiai, kvailos išvados: kaip nepakenkti sau ir kitiems?

„Viešpatie, duok man jėgų daryti, ką galiu, duokproto nedaryti, ko negaliu, ir duok man išminties, kad galėčiau atskirti vieną nuo kito.“

Tačiau kaip elgtis, kai toks prašymas, regis, vis lieka neišgirstas, kai vis pritrūksta tai jėgų, tai proto, tai išminties?

Apie tai ir kitus su trūkumais susijusius dalykus kalbamės su psichologu, psichoterapeutu, socialinių mokslų daktaru, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesoriumi Gediminu Navaičiu.

Profesoriau, kalbamės naujausios jūsų knygos „Kvailumas. Kaip daromi blogiausi sprendimai“ sutiktuvių proga. Iškart prisipažinsiu – galbūt kvailai šypsodamasis, tegul tai lieka tarp eilučių – jog nesupratau, kodėl taip delsėte. Kvailybės reiškiniui radote laiko tik po beveik trijų dešimčių savo parašytų knygų. Kodėl šį kartą sėdote prie rašomojo stalo – ar dėl to, kad nepaliaujantis kvailybės stiprėjimas mūsų gyvenime tapo bene aktualiausia šiandienos problema, o gal dėl to, kad kvailybės fenomenui nagrinėti reikia sukaupti daug išminties?

Knyga atsiranda, kai jai subręsta autorius, skaitytojai ir leidykla. Visos knygų leidyklos nori leisti įdomias knygas. Vienoms tai sekasi geriau, kitoms – prasčiau. 

Leidykla „Helios“, dirbanti Baltijos šalyse, siekia, kad kiekvienas skaitytojas rastų knygą, kuri įdomi būtent jam. Kvailumo tema veikiausiai sudomins ne vieną. 

Tai ir tapo bendradarbiavimo postūmiu, paskatino, remiantis konsultavimo patirtimi, parašyti knygą, kurioje aptariu dažnesnius būdus kvailai gadinti gyvenimą sau ir kitiems. 

Joje pasakoju ir apie tai, kaip per vidinius pokalbius su savimi padaromos kvailos išvados.

Knyga skiriama ir skaitytojui, kuris nori ne tik protingiau elgtis, bet ir suprasti labai išplitusį, turintį ilgametę istoriją reiškinį, suvokti, kaip bukagalvystė, prietarai griovė valstybes, žlugdė milijonus žmonių, todėl aptariu ir masinį, politinį, ekonominį kvailumą.

Gal į kvailumą galima pažvelgti atlaidžiau? Jis erzina, bet ar visada daro žalą? Ar neabejotina mokslo ir technikos pažanga pašalins kvailumą iš visuomenės?

Vienas įdomiausių bandymų atsakyti į šiuos klausimus – italų ekonomisto Karlo Marijaus Čipolos (Carlo Maria Cipolla), rašiusio, kad kvailumas pavojingesnis už blogį, nes yra nenuspėjamas, o dažnai ir nepastebimas. 

Jis suformulavo ir keturis kvailumą nusakančius dėsnius.

Pirmasis. Kiekvienas žmogus neišvengiamai nuvertina kvailių skaičių. Jų yra daugiau, nei manoma. 

Antrasis. Protingieji visada nuvertina kvailų žmonių galią. Kvailiai gali sugriauti organizacijas, kenkti kitiems, sau ir visuomenei – net neturėdami blogų ketinimų. 

Trečiasis.Tikimybė, kad žmogus yra kvailas, nepriklauso nuo kitų jo savybių. Kvailumas nėra susijęs su turtu ar padėtimi visuomenėje. Ir ketvirtasis, pats svarbiausias.

Kvailas žmogus daro žalą kitam žmogui ar grupei žmonių ir negauna jokios naudos sau arba netgi pats sau pakenkia. Piktavalis žmogus kenkia kitiems, bet gauna naudos sau.

Kvailų žmonių veiksmai yra chaotiški ir neprognozuojami, jie kelia didesnę grėsmę, nei veiksmai tų, kurie sąmoningai daro bloga.

Su piktavaliu galima derėtis ar nuo jo gintis, o kvailio elgesys nenuspėjamas ir dažnai nepaaiškinamas, todėl kvailumas sietinas su informacijos stoka, kritinio mąstymo trūkumu ar sąmoningu faktų ignoravimu.

Jo gausą XXI a. patvirtina socialiniai tinklai, kuriuose kvailumas ne tik plinta, bet ir keičia visuomenę.

Atleiskite už kvailą klausimą: ar psichologui nėra pavojinga aiškintis ir kitiems aiškinti su kvailybe susijusius dalykus? Juk, atrodo, į psichologus pagalbos daugiausia kreipiasi tie, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių jaučiasi nelaimingi, na o kvailumas, regis, veikia priešingai – verčia žmogų jaustis saugiu ir patenkintu. Taigi, ar atvėrę savo skaitytojams akis į kvailybės reiškinio gelmes nerizikuojate, kad dar daugiau žmonių pasijus nelaimingi, dar labiau nutįs eilės prie jūsų kolegų kabinetų?

Laimingas kvailys sutinkamas gana retai. Daug dažniau jis nesugeba nei dirbti, nei mylėti, nei džiaugtis gyvenimu ar net jį išsaugoti.

Didžiausi kvailiai rungiasi dėl premijos, pavadintos gamtinės atrankos teorijos kūrėjo Čarlzo Darvino (Charles Robert Darwin) vardu.

Ji skiriama tiems, kurie vien dėl savo kvailumo prarado reprodukcines savybes arba išėjo iš gyvenimo (taip negalėdami pratęsti savo giminės).

Premija neteikiama nepilnamečiams, nes jie dar nesubrendę priimti racionalių sprendimų, todėl esu ramus: vaikai nebandys pasinaudoti čia pristatytomis kvailystėmis, o suaugusiesiems gali būti naudinga sužinoti apie laimėtojus.

* Turistas norėjo pasidaryti asmenukę su laukiniu lokiu. Priėjo per arti ir tapo lokio pietumis.

* Du vyrai rungtyniavo, kas ilgiau išlaikys rankoje granatą su ištrauktu sprogdinimo žiedu. Abu pralaimėjo.

Premija įvertinti ne tik nutraukę gyvenimą, bet ir praradę galimybę platinti savo genus. Kai kurie sprendimai išties verti dėmesio.

* Tęsdama ekstremalių asmenukių tradiciją, mergina bandė ją padaryti ant važiuojančio traukinio stogo. Nepastebėjo aukštos įtampos laidų. Išgyveno, bet elektros smūgis pažeidė vidaus organus, ir tai lėmė nevaisingumą.

* Dėstytojas norėjo pademonstruoti, kaip skystas azotas veikia audinius. Sugebėjo išpilti jį sau į kelnes. Išgyveno, bet su pasekmėmis.

Kokią vietą mūsų gyvenime užima kvailybė? Lyg ir buvome susitaikę su tuo, kad ji į mūsų kasdienybę veržiasi iš pačių įvairiausių viešojo gyvenimo sričių, pradedant TV ir radijo laidomis, naujienų portalų publikacijomis, baigiant politikų, netgi valstybės vadovų, kalbomis ir įvairiausiais sprendimais. Bet dabar susidaro įspūdis, kad tas srautas padidėjo, kad mus jau semia didesnių ar mažesnių kvailysčių potvynis. Kiek, jūsų vertinimu, yra pakilęs tokio potvynio vanduo: dar siekia kulkšnis, jau kelius ar dar aukščiau?

Atsakydamas pateiksiu skaičius. Tegu skaitytojai patys nusprendžia, ar jau laikas statyti „Nojaus arką“.

Pagal IQ (intelekto koeficiento) matavimus dažniausiai išskiriamos penkios grupės: labai protingi žmonės (IQ didesnis nei 125 balai); protingi (IQ nuo 110 iki 124 balų); normalūs (IQ nuo 90 iki 109 balų); kvaili (IQ nuo 75 iki 89 balų); labai kvaili (IQ mažesnis nei 74 balai).

„Kvailumo gausą XXI a. patvirtina socialiniai tinklai, kuriuose kvailumas ne tik plinta, bet ir keičia visuomenę.“

Literatūroje galima rasti duomenų, kad 5 proc. JAV gyventojų priklauso pirmajai grupei, 20 proc. antrajai, 50 proc. trečiajai, 20 proc. ketvirtajai ir 5 proc. penktajai.

Labai tikėtina, kad ir Lietuvoje pasiskirstymas panašus. Taigi, ketvirtadaliui piliečių trūksta nuovokos. Tokią prielaidą patvirtina ir Seimo rinkimų rezultatai.

Paguodžia, kad IQ, kuris tapatinamas su genialumu (daugiau nei 160 balų), turi vienas iš 30 tūkst. žmonių.

Taigi, Žemėje gali būti apie ketvirtis milijono genijų, iš kurių bent 100 – Lietuvoje. Smagu būtų, jei nors pusė jų gautų Nobelio premiją.

Jau kasdienybe tapo kvailų sprendimų konstatacija žiniasklaidos naujienose, politinėse aktualijose. Pavyzdžių netrūksta. Šiandieną kalbame ir apie valdžios manevrus „balionų krizės“ metu, kai žodį „klaida“ daugeliui turbūt norėtųsi pakeisti žodžiu „kvailystė“. Iš kur Lietuvos valdžioje taip užderėjo kvailumas?

Visi politikai teigia, kad rūpinasi žmonėmis, tačiau jų sprendimai žmones sužavi gana retai.

Daugeliui Seimo narių netrūksta kompetencijos ar bent išsilavinimo, tačiau jų bendri sprendimai kritikuojami kaip nevykę.

Norint tapti Seimo nariu, reikia energingai veikti, tačiau matome, kad politikų sprendimai dažnai vėluoja.

Paminėti paradoksai patvirtina – politikai tikrai geba pridaryti nesąmonių – ir skatina aiškintis, kodėl taip nutinka.

Politikos psichologas Irvingas Lesteris Janis (Irving Lester Janis) nustatė, kad politikai kvailai elgiasi, nes pervertina savo galią, atsiriboja nuo nepatinkančios informacijos ir nesvarsto visų galimybių, nekreipia dėmesio į rizikas, siekia galvoti vienodai ir veikti vieningai.

I.L.Janis nurodo, kad visos jo tirtos politikų grupės buvo pernelyg optimistiškos ir tai kliudė joms įžvelgti pavojus.

Grupės taip pat tikėjo savo, kaip visumos, dorybėmis ir dėl to nesvarstė moralinių savo veiksmų vertinimų.

Dėl nekritiško požiūrio į save ir galios iliuzijos politinės grupės daugiau laiko skyrė bandymams pateisinti jau priimtus sprendimus, nei tiems sprendimams iš naujo įvertinti.

Nauja informacija ne skatino naujus paaiškinimus, o sustiprindavo grupės gynybiškumą ir teisinimąsi. 

(Aiškėja, kad politikų grupė kvailai apsisprendžia dėl tų pačių priežasčių kaip, pavyzdžiui, tetulė, mananti, jog tik ji viena yra tikrai dora, ir nenorinti girdėti jokios kitos nuomonės.)

Be to, politikai labiau nei kitos grupės siekia vieningumo, todėl politinių grupių nariai dažniau elgiasi konformistiškai, demonstruoja nepakantumą kitos nuomonės šalininkams.

Ši situacija skatina kiekvieno jų savicenzūrą, bandymus nuslopinti abejones.

Spaudimas neardyti sutarimo kuria iliuziją, kad grupės narių nuomonė yra vieninga, o jos priimami sprendimai – pagrįsti.

Todėl jos nariai nustoja dalintis informacija, neatitinkančia daugumos nuomonės.

Tyrimai parodė, kad antra išsakoma nuomonė dažnai priklauso nuo pirmos, o trečia būna dar labiau paveikta, jeigu tik ją sakantis žino pirmąją ir antrąją.

Todėl galiausiai politikai dažnai nustoja ieškoti tikslesnio požiūrio, o kai visi galvoja vienodai – negalvoja niekas.

Linksma, o drauge liūdna teorinių psichologijos teiginių apie politikų grupinę „išmintį“ iliustracija – ministrų kabineto dydžio sąsajos su jo veiklos sėkme.

Analizuojant Europos valstybių ministrų kabinetų sudėtį, paaiškėjo, kad dažniausiai šiuos kabinetus sudarė 15–16 ministrų.

Jei ministrų kabineto narių skaičius būdavo daugiau nei 21, tokie kabinetai dažniau, nesugebėdami spręsti jiems iškilusių uždavinių, patirdavo nesėkmes.

Amerikiečių rašytojas Markas Tvenas (Mark Twain) yra išsakęs perspėjimą, kuris, atrodo, šiandien būtų labai aktualus ir mums. „Niekada nesiginčykite su kvailais žmonėmis, jie nusitrauks jus į savo lygį ir sudaužys patirtimi“, – sakė jis. Ką daryti, jeigu jau esame nutraukti kažkur žemyn, jei visuomenėje ima dominuoti kvailiai, ir jie kitiems riksmu ar politine galia jau primeta atitinkamus savo protingumo lygmens sprendimus?

Vienas iš kognityvinės psichoterapijos pradininkų Albertas Elisas (Albert Ellis) aprašo metodą, skirtą ginčyti ir keisti neracionalius įsitikinimus, pereiti prie leidžiančių veikti kūrybingai ir sėkmingai.

Skaitytojas galėtų tapti kognityviniu konsultantu sau, kad išsinagrinėtų kokią nors konkrečią savo nuomonę, išsamiai atsakytų į klausimus: „Ar galiu argumentais ją pagrįsti? Kokie yra mano nuomonės teisingumo įrodymai? Kokie įrodymai ją neigia?

Kaip (ginantį nuomonę) mane suvokia kiti? Kokia nuomonė būtų sėkmingesnė?“ A.Elisas pabrėžė, kad vien ginčyti kvailus įsitikinimus nepakanka. Būtina nuolatinė protingo mąstymo ir elgesio patirtis.

Šiuos pastebėjimus iliustruočiau pokalbiu su tikinčiu kuria nors sąmokslo teorija. Jos paprastai kvailos, bet logiškos.

Jų šalininkai išmoko atmesti teoriją neigiančius faktus. Paskatinti juos mąstyti galima dar absurdiškesne sąmokslo teorija.

Sakančiam: „Tu tiki, kad žmonės buvo Mėnulyje? Juk viskas nufilmuota Holivudo studijoje!“ smagu atsakyti: „Tu vis dar tiki, kad yra kažkoks Mėnulis? Seniai žinoma, kad tai kompanijos „Pusmėnulio įlanka“ (Half Moon Bay), gaminančios suvenyrus, reklaminis triukas.“

Ar yra patikimų būdų kvailiams atpažinti – ir žvelgiant į televizorių, ir kalbantis akis į akį? Jei taip – ką daryti atpažinus, jeigu dėl vienų ar kitų priežasčių tampame nuo jų priklausomi? Ar keli aukštojo mokslo diplomai, mokslinis laipsnis – patikima garantija, kad žmogus tikrai sugeba savarankiškai mąstyti?

Paplitusi kvailumo rūšis – pernelyg pasikliauti grupės nuomone – kenkia ne tik valstybės politikai, bet ir sau patiems.

Prisitaikėliškas elgesys, pasyvus esamos tvarkos, vyraujančių nuomonių, tradicijų perėmimas, savo nuomonės neturėjimas ar jos atsisakymas vadinamas konformizmu.

Jis jau seniai tapo psichologinių tyrimų taikiniu. Keletą jų verta paminėti.

Solomonas Ašas (Solomon Asch) davė tiriamiesiems paprastą užduotį: palyginti linijų ilgį ir pasirinkti, kuri linija atitinka pavyzdį.

Grupėje buvo tik vienas tikras dalyvis, o kiti – eksperimentatorių padėjėjai, kurie tyčia duodavo neteisingus atsakymus. Tikrasis dalyvis atsakydavo paskutinis.

Trys ketvirtadaliai eksperimento dalyvių, akivaizdžiai matydami, kad linija trumpesnė, prisitaikė prie neteisingos grupės nuomonės ir sakė, jog ji ilgesnė už kitas linijas.

Stenlis Milgramas (Stanley Milgram) atliko paklusnumo autoritetui eksperimentą. Tiriamieji turėjo „bausti“ kitą žmogų (vaidinantį eksperimento dalyvį) už klaidas elektros smūgiais.

Autoritetas (irgi eksperimentatorius) ragino tęsti baudimą, net kai „auka“ vaidino stiprų skausmą, o „smūgio“ rodyklė rodė 450 voltų įtampą.

Du trečdaliai tiriamųjų pakluso autoritetui, nors iki eksperimento tvirtino, kad fizinės bausmės neatitinka jų moralinių įsitikinimų.

Gregoris Skotas Bernsas (Gregory Scott Berns) tyrė, kaip grupės nuomonė veikia ne tik elgesį, bet ir smegenų veiklą. Tiriamieji turėjo vertinti trimačių objektų pasisukimo kampą.

Kartais jiems būdavo tyčia pateikiamas neteisingas atsakymas, kuriam pritardavo grupė. Jų smegenys buvo skenuojamos funkciniu magnetinio rezonanso tomografu (fMRI).

Grupė skelbė klaidingus atsakymus. Smegenų skenavimas atskleidė, kad nesutampant tiriamojo ir grupės nuomonėms aktyvinamos ne už sprendimų priėmimą, o už regėjimą atsakingos smegenų sritys.

Taigi, kitų išsakoma nuomonė gali pakeisti ne tik mintis, bet ir tai, ką žmonės mato. Ši išvada patvirtina seną indų patarlę „Kai protas aklas, akys nieko nemato“.

Prisitaikėliškumas – galinga jėga, verčianti socialiniuose tinkluose dalintis to paties stiliaus ir panašaus turinio nuotraukomis vien todėl, kad tai populiaru, rinktis prekių ženklus, kurie pateikti pagal įtakotojų nuomonę.

Priklausomybę nuo valdžios ar visuomenėje paplitusių stereotipų bei prietarų konformistas gali suvokti kaip savaime suprantamą ar net vienintelį įmanomą pasirinkimą.

Tada jis negalvodamas stoja į eilę, nes mato, kad stovi kiti; juokiasi iš anekdoto, nors jo nesuprato; balsuoja už kandidatą todėl, kad „visi pažįstami taip balsuos“; vengia savo gimtosios kalbos, kad „neatrodytų keistai“ arba šneka grupėje paplitusiu žargonu; nedėvi šalmo važiuodamas dviračiu, nes „niekas nedėvi“; eina į kolegos gimtadienį vien todėl, kad „taip reikia“.

Panašiai elgtis – poelgių sąrašą skaitytojai galėtų lengvai pratęsti – nei išminties, nei proto nereikia. Užtenka noro „būti kaip visi.“

Sąmoningas ar nesąmoningas savo minčių, nuomonių ir emocijų slopinimas ilgalaikėje perspektyvoje turi reikšmingų psichologinių pasekmių, nes tie, kurie nuolat „redaguoja“ savo mintis, dažniau patiria nerimą, įtampą ir stresą.

Konformizmas mintyse skatina atskirtį, nes bijantys išreikšti savo nuomonę praranda atviresnio bendravimo, tarpusavio supratimo galimybę.

Ilgainiui tai paveikia tapatybę: žmogus pradeda abejoti savo vertybėmis, silpnėja jo „aš“, o tai lemia žemą savivertę, riboja kūrybiškumą, kuris svarbus ne vienai profesijai.

Galbūt prisitaikymas prie svetimos nuomonės nėra tik laikinas kompromisas, bet lemia ir sprendimus dėl svarbiausių gyvenimo pasirinkimų? Gal žmonės, lengviau paklūstantys kitų įtakai, lengviau perima ir nepagrįstus įsitikinimus, kurie paremti baime ar nežinojimu, elgiasi pagal prietarus, kad neatrodytų „kitoks“. Ar grupės spaudimas sustiprina prietaringumą?

Protingas žmogus apsisprendžia dėl svarbiausių gyvenimo principų, kvailys sako, kad apie tai tegu arklys galvoja, nes jo galva didelė.

Protingi žmonės nesibaido apmąstyti savo baigtinumą ar būtį anapus jutimais suvokiamo pasaulio, todėl jie turi aiškesnį požiūrį į religiją, magiją ir pranašystes.

Nemažai žmonių vengia tokių klausimų, jiems mieliau į juos atsakyti „Kaip radom, taip paliksime“, ir kaimynų ar giminių paragintiems per didžiąsias šventes užsukti į bažnyčią.

Kiti, sekdami sovietiniais laikais diegtu požiūriu, bandys pasišaipyti iš tikėjimo, kurį pavadins atgyvena.

Tvirtai tikintis turėtų pasikliauti Dievu, jam nereikia būrėjų patarimų, šamanų užkalbėjimų ir horoskopų pranašysčių.

Dievu netikintis – ateistas ir materialistas – irgi neturėtų domėtis magiškais amuletais bei iš anapusinio pasaulio gaunamais ženklais.

Tačiau Lietuvoje daug žmonių atsidūrė „tarpinėje zonoje“, todėl džiugina išskirtinėmis kvailystėmis: besiskelbianti ragana gali lankyti pamaldas, o neigiantis Dievą vengti juodų kačių.

Lietuviai nėra išskirtiniai: du trečdaliai JAV gyventojų tiki antgamtiniais reiškiniais, nesiejamais su Dievu.

Prietarai leidžia patikėti antgamtinių galių valdymu ir tampa kvailysčių prielaida. Tiek jos, tiek protingas elgesys neatsiejamas nuo vienokios ar kitokios baigmės vertinimo.

Kvailam požiūriui kaip tik ir pritrūksta priežasčių bei pasekmių ryšio supratimo, todėl neretai bandoma paveikti, pamaloninti nežinomas jėgas ir gauti norimą rezultatą.

Tokie veiksmai leidžia susikurti kontrolės iliuziją. Sėkmę galima sieti su „laimingu“ drabužiu, kuria nors data, talismanu, simboliniais veiksmais.

Dalis panašių prietarų gana paplitę. Antai šalyse, kurios senovėje turėjo ryšių su antikine Roma, tikima, kad sudaužytas veidrodis lemia 7 metus nelaimių. 

Pranašystė gerai pagrįsta – veidrodis atspindi sielą, todėl jo šukės sielą ir pažeidžia, o šios atsinaujinimas trunka 7 metus. Bent taip manė romėnai.

Norinčios turėti gražią krūtinę (o kuri to nenorėtų?) gali pasinaudoti senu lietuvišku patarimu. Joms tereikia šv. Stanislovo dieną (gegužės 8-ąją) leidžiantis saulei sodinti svogūnus. 

Svarbu, kad jų būtų porinis skaičius. Rezultatas pagerės, jei daržininkės bus basos. Siekiančios greito išgražėjimo turėtų nusiimti ir liemenėlę.

Nobelio premijos laureatas Danielius Kahnemanas (Daniel Kahneman) panašius veiksmus pateisinančius išmąstymus vadina kognityvinėmis iliuzijomis. Jų pamatas – tai, kad nesusiję įvykiai vertinami kaip susiję.

Įvairiuose tyrimuose nustatyta, kad apie penktadalis žmonių gali nesuvokti, jog atsitiktinis įvykis taip vadinamas todėl, kad yra atsitiktinis, nepriklausantis nuo anksčiau buvusio. 

Antai Lietuvoje kas penktas manė, jog ankstesnis lošimas kažkokiu mįslingu būdu paveiks vėlesnį.

Baigsiu pastebėjimus apie prietarus naudingu paaiškinimu. Turbūt ne vienas skaitytojas žino, kad nesėkmę galima nubaidyti spjaunant per kairįjį petį. 

Kodėl per jį? Magijos nestudijavusiems atskleisiu burtų logiką, kuri teigia, kad kiekvienas žmogus turi angelą sargą. 

Šis stovi dešinėje. Taigi, velnias gali prisėlinti tik iš kairės. Jei spjausit nelabajam į barzdą, jis atstos.

Leiskite užbaigti provokuojančiu klausimu: kam skiriate savo naująją knygą – kvailiems ar protingiems? Ar pirmieji gali viltis, kad ją perskaitę taps protingesni, o antrieji geriau supras kitus, bus supratingesni, atlaidesni, galbūt dažniau šypsosis gyvenimui, tegul ir kvailokai?

Abejoju, kad knygą skaitys genijai ar nepataisomai kvailiai. Pirmųjų nėra daug, antriesiems knygų nereikia, jiems pakanka „YouTube“. 

Labiausia tikėtina, kad skaitytoju taps norintis geriau suprasti kvailumo ištakas ir reiškimosi būdus, nes dėl kokios dar priežasties būtų gaišęs laiką.

Todėl yra vilties, kad susidomėję šia knyga nenorėtų sekti medūzų, kurios jau 650 mln. metų gyvena be smegenų, pavyzdžiu, bet norėtų tapti protingesniais, išsiugdyti mąstymo įpročius. Mūsų pokalbio pabaigoje pamėginsiu šį norą nors kiek patenkinti.

Psichoterapeutas Ričardas Nelsonas-Džounsas (Richard Nelson-Jones) rašo, kad žmonėms dažnai pritrūksta mąstymo įgūdžių, kurių šie nepasigenda tol, kol kas nors (klaidos, aplinkybės, artimieji) to primygtinai neparodo.

Galima, nelaukiant skatinančios mąstyti nesėkmės, savęs paklausti: ar pripažįstu savo atsakomybę už pasirinkimą (ar už sprendimą atsakingi kiti, kurie nepasakė, sugundė, apgavo)? 

Ar vidiniame pokalbyje su pačiu savimi apibūdinu save neigiamai (esu nevykėlis, neišmanėlis ir pan.)? Ar mano nuostatos realistiškos (gyvenimas privalo būti teisingas, visi žmonės geri)? 

Ar tiksliai apibūdinu faktus ir priežastis (tai ne mano, o tik kažkieno kito kaltė)? Ar vadovaujuosi protingu ateities numatymu (laimėsiu kazino ir grąžinsiu skolas)? Ar numačiau įgyvendinamus tikslus (kitą savaitę skrisiu į Marsą)? Ar gebu įsivaizduoti tikslus ir ateitį (sėkmę galiu nusakyti tik žodžiais „nu, gal bus normaliai“)?

Smagu, kad sąžiningai atsakiusiems nieko nereikia aiškinti. Jie ir patys jau žino, kokias mąstymo klaidas padarė ir galbūt pasistengs jų vengti.

Dėkoju už pokalbį.