Viskas yra per brangu Lietuvoje! Kas suformuoja tokį jausmą?

Tačiau, ar tikrai viskas taip paprasta? Iš tiesų, tai, kas mums signalizuoja jausmą „brangu“, yra daugiasluoksnis reiškinys, nulemtas tiek ekonominių, tiek psichologinių veiksnių.

Lietuviai – ne vieninteliai, kuriems viskas brangu

Jausmą, kad viskas brangsta, patiria ne vien lietuviai. Jungtinėse Valstijose, nepaisant palyginti mažos nedarbo lygio ir augančių atlyginimų, didelė dalis gyventojų taip pat mano, kad kainos šalyje yra per didelės. 

Šį suvokimą labiausiai skatina nuolatinis būtinųjų ir kasdieninių prekių kainų augimas. 

Vokietija taip pat yra puikus pavyzdys, kaip psichologiniai veiksniai veikia kainų suvokimą. Įvedus eurą, daugelis vokiečių pajuto, kad kainos pakilo, nors oficiali statistika rodė nedidelę infliaciją. 

Šis reiškinys buvo pavadintas "gefühlte inflation" (liet. "jaučiama infliacija"). Žmonės smarkiai jautė brangimą kasdienių prekių, kurių kainas galėjo palyginti su ankstesnėmis (pvz., duona, kava ar alus). 

Tačiau rečiau perkamos prekės, kaip technika ar drabužiai, kurių kainos galėjo sumažėti, liko nepastebėtos. Dėl šios priežasties net ir šiandien daugelis vokiečių teigia, kad po euro įvedimo viskas pabrango.

Kodėl jaučiame, kad kainos per didelės?

Svarbiausia problema – ne pačios kainos, o jų augimo greitis, lenkiantis atlyginimų didėjimą. Nors minimalus ir vidutinis darbo užmokestis didėja, infliacija bei augančios sąskaitos už energiją, maistą ir būstą greitai „suvalgo“ papildomas pajamas. Todėl žmonės jaučia, kad uždirbtų pinigų pakanka vis mažesniam prekių ir paslaugų krepšeliui.

Lietuvoje ši problema juntama ypač stipriai, nes ilgą laiką šalis buvo ekonomiškai silpnesnė, o gyventojai įprato prie santykinai pigesnių produktų. 

Dabar, kainoms sparčiai artėjant prie ES vidurkio, tai suvokiama ne kaip natūralus procesas, o kaip nepagrįstas prekių ir paslaugų brangimas. 

Be to, žmonės linkę lyginti dabartines kainas su praeities, todėl nuolat atrodo, kad viskas tapo per brangu, net jei ekonominė realybė yra kitokia.

Kai brangsta būtinosios prekės, atrodo, kad brangsta viskas 

„Lietuvos statistikos departamento“ ir „Lietuvos banko“ duomenys rodo, kad skirtingų prekių ir paslaugų kainų pokyčiai nėra vienodi. 

Pastaraisiais metais labiausiai brango paslaugos, kurios sudaro didelę dalį buitinių išlaidų - energija, šildymas, maistas. Net ir nedidelis šių sričių prekių ir paslaugų pabrangimas sukelia didelį finansinį spaudimą gyventojams. 

Tuo tarpu, rečiau vartojamų produktų: elektronikos, buitinės technikos ar drabužių, kainos dažnai išlieka stabilios ar net mažėja, bet tai neatsveria būtiniausių išlaidų šuolio. 

Todėl, nors dalis prekių atpinga, gyventojams vis tiek atrodo, kad viskas brangsta - nes auga kainos produktų, kuriuos jie perka dažniausiai. 

Pesimistinis mąstymas dar labiau sustiprina aukštų kainų problemą

Pesimistiškai nusiteikę jautriau reaguoja į bet kokį nuostolį, o kainų kilimą suvokia kaip asmeninį smūgį, nes linkę ignoruoti teigiamus aspektus – pavyzdžiui, didėjančius atlyginimus ar gerėjančią prekių kokybę. 

Tai skatina nuolatinį nerimą ir nepasitenkinimą, net jei jų finansinė padėtis iš esmės stabili. 

Svarbus yra ir laimės indeksas, kuris rodo visuomenės pasitenkinimą gyvenimu ir gerove. Šalių, kuriose šis indeksas aukštesnis, gyventojai yra optimistiškesni, labiau pasitiki valstybe todėl, net ir susidūrę su infliacija, jie tiki, kad situacija gali pagerėti. Be to, tokios visuomenės paprastai yra finansiškai stabilesnės, todėl kainų šuolius atlaiko be didelio streso.

Pagal 2024 m. „World Happiness Index Report“, Lietuva užima 17 vietą pasaulyje pagal laimės indeksą. Nors esame žemiau Skandinavijos valstybių, lenkiame tokias šalis kaip JAV ar Vokietija. 

Svarbu ir tai, kad mūsų laimės indeksas nuosekliai auga, o tai rodo, jog visuomenės pasitenkinimas gyvenimu palaipsniui stiprėja. 

Tačiau, nors Lietuvos laimės indeksas bei ekonomika auga, santykinai mažos pajamos, socialinė nelygybė ir demografiniai pokyčiai stiprina pesimistines nuotaikas. Todėl aukštų kainų suvokimas čia yra ne tik skaičių, bet ir psichologijos klausimas.

Žiniasklaidos ir informacijos įtaka kainų suvokimui

Psichologinį nepasitenkinimą augančiomis kainomis dar labiau stiprinti gali informacija internete bei žiniasklaida. Antraštės apie pabrangusią duoną ar šildymą sulaukia daugiau dėmesio nei žinios apie atlyginimų augimą, todėl visuomenėje dominuoja jausmas, kad kainos yra nepakeliamai didelės.

Verta paminėti ir tai, kad neigiama informacija ypač paveikia ir pesimistiškai nusiteikusius žmones – ji tik sustiprina jų įsitikinimą, kad padėtis blogėja. 

Taip susiformuoja uždaras ratas: kuo daugiau kalbama apie brangimą, tuo labiau stiprėja nepasitenkinimas, net jei ekonominė situacija nėra tokia dramatiška.

Kaip tinkamai reaguoti į didėjančias kainas?

Kylančios kainos kelia nerimą, todėl svarbiausia susigrąžinti kontrolės jausmą. Pirmiausia, susikurkite asmeninį biudžetą - tai yra geriausias būdas pamatyti, kur jūsų pinigai „nuteka“ ir kur galima sutaupyti. 

Ieškant sprendimų sutaupyti, pravartu išbandyti kitas parduotuves, rinktis sezoninius ar vietinius produktus. 

Ilgalaikėje perspektyvoje didžiausia apsauga nuo infliacijos yra pajamų didinimas – investicijos į išsilavinimą, naujus įgūdžius ar geresnį darbą. 

Svarbu nepamiršti ir finansinės pagalvės: net nedidelės reguliarios santaupos ar investicijos suteikia saugumo.

Tačiau kainų augimas yra ir psichologinė problema, todėl verta atskirti objektyvias išlaidas nuo subjektyvaus jausmo, kad „viskas pabrango“, ypač reaguojant į informaciją internete. 

Biudžeto stebėsena čia tampa ne tik finansine, bet ir emocine priemone – ji padeda matyti tikrą situaciją. 

Svarbu ir kalbėtis su šeima ar draugais: dalijimasis patirtimi ne tik padeda rasti naujų taupymo idėjų, bet ir primena, kad ši problema paliečia daugelį. 

Kylančios kainos – teigiama prognozė valstybės ateičiai 

Vis dėlto gyvenimas „brangioje šalyje“ turi ir privalumų: aukštos kainos dažnai reiškia ir aukštesnę gyvenimo kokybę, geresnę infrastruktūrą bei stipresnę socialinę apsaugą. 

Lietuva savo ekonominiu modeliu ir demografine situacija ilgainiui vis labiau primins Skandinavijos bei Vidurio Europos valstybes, kuriose brangesnis pragyvenimas dera su aukštesniu socialiniu saugumu bei platesnėmis profesinėmis galimybėmis. 

Todėl augančios kainos yra ir ženklas, kad valstybė pereina į aukštesnį vystymosi etapą. Iššūkis - užtikrinti, kad šia pažanga galėtų pasinaudoti visi gyventojai.