Vytautas Grubliauskas

Vytautas Grubliauskas: gyvenimo pokyčiai suteikia sparnus

(2)

Gruodžio 1-ąją ilgametis Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pasitinka 67-ąjį gimtadienį. Norisi pakalbinti kokiomis mintimis šią datą pasitinka charizmatiškasis klaipėdietis, besiruošiantis naujam muzikiniam projektui, kuriame dalyvaus su visa savo muzikalia šeima.

Gimėte pirmąją žiemos dieną, kaip manote ar tai padarė įtaką jūsų charakteriui? Ar tikite horoskopais ir jų prognozėmis?

Taip jau lėmė likimas, kad gimiau pasitinkant žiemą, o ir kiek man pasakojo mama, labai jau skubėjau, nes gimiau nebesulaukęs patekimo į gimdymo palatą, vos ne koridoriuje. Gana dažnai pravažiuoju pro tą vietą, šiandieninę Jūros g.1, ten kur pastaruoju metu įsikūrė Klaipėdos hospisas, ir pagalvoju. Aplink tą vietą visada būdavo gausu teisėsaugos institutų, gal tai ir įskiepijo dėmesio disciplinai, pagarbos tvarkai jausmą? Sunku vertinti.

Kalbant apie horoskopus, nebūčiau nuoširdus, jei sakyčiau kad visiškai nepasižiūriu ar suku akis į šoną, kad tik nepamatyti... Tačiau tikrai galiu patikinti, kad retsykiais perskaitau kokį prieš akis iškilusį, bet jau vakare, besibaigiant dienai ir su šypsena pastebiu, kad nelabai kas išsipildė, nedaug kas „žadėto“ įvyko, bet tikrai niekada ir nieko neplanavau pagal horoskopus, esu pakankamai pragmatiškas žmogus. Bet nesišaipau ir nesijuokiu iš manančių kitaip ar savo gyvenimus derinančių pagal dienos, savaitės, mėnesio ar metų horoskopus – tai jų pasirinkimas. Pamenu tik vieną atvejį, kuomet vienam kolegai politikui, mėgusiam pagudrauti ir elgtis „suktai“ pasakiau – pagal horoskopą tu - liūtas, o aš - šaulys, daryk išvadas (juokiasi). Tam kartui tas sugretinimas kaip ir suveikė, bet neilgam, tad nemanau, kad tai būdas veikti. Gal labiau manau, kad geriau, kai horoskopas dera gyvenimui, o ne atvirkščiai. 

Ar prisimenate save vaikystėje? Koks buvote vaikas? Ar jūsų energingumas ir komunikabilumas nuo mažumės?

Nors tai buvo jau gana senai, tačiau tikrai daug ką iš vaikystės, mokyklos laikų puikiai atsimenu, bet tikrai kad ne viską, nes būta daug visko... Nemanau, kad kažkuo itin išsiskirdavau iš bendraamžių, tačiau  buvau prie judriųjų ir aktyviųjų, o tai visada kelia daugiau rizikų kur nors, kada nors, kam nors sukelti nepatogumų ar netikėtumų. Tačiau namuose buvo labai tvirtas ir kietas tėvo autoritetas, o tai veikė labai drausminančiai. Nors buvo pora rimtesnių išdaigų, kuomet mamai teko eiti į mokyklą, pas vadovus, bet ne dėl problemų moksle, bet dėl kai kurių „išdaigų“, kurių buvau iškrėtęs. Telieka tai istorijai... Mokslai sekėsi tikrai neblogai, dėl to nebuvo problemų, nors sunkiau sekėsi tik... piešimas, nes visi „talento resursai“ buvo skirti muzikai ir tai buvo aišku visiems. O komunikabilumas – tai tikriausiai meniškos prigimties žmonių būdo bruožas. Kiek pažįstu, nemažai kolegų gana lengvai komunikuoja, bendrauja, kuria ir dalijasi savo talentais.

Ar atsimenate savo muzikinio kelio pradžią, pirmąjį koncertą?

Na, sunkoka būtų identifikuoti kada ir kokį mano pasirodymą scenoje galima vadinti pirmuoju. Bet tikriausia tai buvo kažkuris koncertas su „Gintarėliu“ kaip choristui, kaip solistui - tikriausiai tai buvo koncertas su mokyklos estradiniu ansambliu šokių vakaruose, kaip džiazo atlikėjui - ko gero debiutavau su konservatorijos bigbendu, kur, beje, subrendau ir kaip ansamblietis, solistas. Daugialypis tas atlikėjo kelias, nelengvas, bet įdomus ir įvairus, bet prasmingas ir vis tik gana atsakingas, jei vertinti jį rimtai ir žengti juo profesionaliai. 

Vytautas Grubliauskas

Matome, kad daug koncertuojate užsienyje. Su kokiais džiazo muzikantais dalijotės scena? Kas paliko didžiausią įspūdį ir įkvėpė?

Tikrai taip, pastaruoju metų kartas nuo karto sugrįžtu į sceną tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, ir su įvairiais atlikėjais bei kolektyvais. Per ne tokį jau ir trumpą muzikanto gyvenimą teko groti su tikrai gana žymiais ir garsiais atlikėjais, grandais, kaip Eric Marienthal, Till Broner, Sheila Ray Charles, grupėmis „Electro deluxe band“, SHAPE bigband, net ir su Louis Armstrongo anūku yra tekę groti vienoje scenoje. O ryškiausias pastarųjų mėnesių įspūdis - tai solinis koncertas Kauno filharmonijoje su šauniuoju Kauno bigbendu, kuris tikrai pareikalavo maksimalaus susikaupimo, labai rimto pasiruošimo. Tai buvo labai rimtas koncertas, o kai dar prieš save pamačiau pilnutėlę salę, prisipažinsiu – net ir keliai tirtėjo, prakaitas pradėjo „mušti“, bet nepasidaviau jauduliui ir koncertas pavyko puikiai. Nors visada sau priekaištų randu, dalykų, kuriuos galima patobulinti, bet, manau, kad tai yra gerai. Dar švieži įspūdžiai iš labai šaunių koncertų Vengrijoje su puikiais džiazo muzikantais, netrukus laukia susitikimas Olandijos scenoje su puikiu trimitininku Michael Varekamp, kur teks groti bendrame koncerte. Tai rimti impulsai, skatinantys judėti pirmyn, ruoštis, repetuoti, mokytis. Esu žmogus ir nesu tobulas, tad visada bus kur tobulėti. Svarbiausia nepradėti galvoti, kad jau nebeklysti – tai būtų nedovanotina klaida, kurios visada labai stengiuosi išvengti.

Esate visoje Lietuvoje žinomas žmogus. Ar galėtumėte išvardinti savo įvertinimus ir apdovanojimus. Ką jums tai reiškia?

Nejauku pradėti kedenti savo „plunksnas“, tokia „revizija“ labiau pavyksta kelio pabaigoje (juokiasi). Bet patys svarbiausia įvertinamai man yra Klaipėdos kultūros magistras, geriausias Lietuvos meras (berods 2015 metais?), metų klaipėdietis ir, žinoma, Japonijos, Prancūzijos, Švedijos valstybiniai apdovanojimai, kuriuos itin branginu ir vertinu. Bet tuo pačiu puikiai suprantu, kad tos įvertintos veiklos ir darbai tai tikrai ne mano vieno nuopelnas, tai ir šalia manęs esančių žmonių gebėjimų įvertinimas, kuris man yra pats svarbiausias palaikymas ir įvertinimas.

Koks linksmiausias nuotykis įvykęs koncertų metu? O gal turite prieškoncertinių ritualų?

Per gana ilgą ir įdomų menininko gyvenimą tikrai yra nutikę gausybė visokiausių linksmų nuotykių ir atsitikimų, sunku kažką ir išskirti, o kai ko gal ir nesinorėtų (juokiasi). Šiaip prieš koncertus visada stengiuosi kiek įmanoma atsiriboti nuo šurmulio, aplinkos, kad pačiam savyje susikaupti laukiančiam pasirodymui. Neslėpsiu, surandu laiko bei vietą ir tyliai maldai, o tai visada mobilizuoja viduje, įkvepia muzikavimui.

Esate daugiavaikis, kūrybiškų, meniškų vaikų tėtis. Ar mėgstate kartu muzikuoti? Ar muzika jus suartina?

Muzika suartina visus žmones, o su artimiausiais žmonėmis – ypač. Visi mūsų vaikai tikrai muzikalūs, labai kūrybiški, tad tas nematomas ryšys tikrai yra. Bet kad vienoje scenoje būtume visi kartu, ar bent jau dauguma mūsų, nutinka retokai. Jei kada tenka muzikuoti drauge su savo vaikais, visada jaučiu ypatingą atsakomybę, jaudulį ir susikaupimą, jausdamas, kad neturiu teisės suklysti – jiems privalau būti pavyzdžiu, gyvenime, o scenoje – ypač.

Štai ir netrukus turėtumėte pamatyti mane su visa šeima viename TV projekte, apie kurį dar negalima daug pasakoti, tačiau būtent šeimos nariai, nusprendę dalyvauti tame meniniame iššūkyje besąlygiškai įtraukė ir mane. Nors tiesą sakant, aš nelabai ir priešinausi – smagu bus būti vienoje scenoje, visiems drauge, o ir kiti kolegos muzikantai smagiai ir geranoriškai prisijungė prie šio iššūkio.

Kita vertus, man visada ypatingai malonu muzikuoti drauge su jaunaisiais atlikėjais džiazo scenose, kuomet visi esame kaip ir lygūs, nepaisant metų ir patirties, tai nepakartojamas įspūdis. O profesionalaus muziko keliu bent kol kas žengia mūsų jaunėlis Vytautas, kuris pastaruosius metus grojo trimitu, tačiau jam labiausiai patinka vokalo ir fortepijono pamokos, kurioms dabar ir atidavė prioritetą. O va mūsų Elzė, jau pagarsėjusi bosinės gitaros „orbitoje“, tačiau studijas pasirinko Europinės teisės srityje Mastrichto universitete, tuo labai mus nustebindama. Tačiau pagarba kiekvieno mūsų teisei rinktis savąjį kelią mūsų šeimoje - šventas reikalas, nors kita vertus – gal čia ir mano „politinio“ geno pėdsakas jos DNR? Mūsų vyresnioji dukra Saulė, nors ir baigusi mokslą dailės pobūdžio mokymo programoje, tačiau kartu dainuoja ir net susiorganizuoja vokalo meistriškumo pamokas, kad geriau pasiruošti būsimam pasirodymui. Bet manęs tai nestebina, nes visi mūsų vaikai dar įsčiose buvo supami muzikos, džiazo, tad tas „muzikinis“ skiepas įgautas praktiškai nuo lopšio, tad kur gi nuo jo pasislėpsi? Ir ar verta? Manau, kad ne.  

Vytautas Grubliauskas

Jūsų legendinė frazė: „kas myli džiazą, tas visada jaunas“. Ar jaunystės kulto amžiuje ji išties galioja?

Atsakysiu labai trumpai ir paprastai – džiazui, kaip ir meilei, nėra „amžiaus cenzo“. Kol krūtinėje plaka širdis, tol ji gali plakti meilės muzikai (ar džiazui šiuo atveju) ritmu. Kaip kad nėra ir kažkokių amžiaus ribų klausytojui – nuo vaikučių iki senelių, nes pats džiazas – tai ne tik muzika, tai ne tik „gyvenimo būdas“, tai visa filosofija, vertybių sistema, muzika kuri gimsta čia ir dabar, tad ir klausytis jos reikia dabar ir čia, atvira širdimi, taip, kaip ji ir atliekama. Džiaze, kaip ir nuo džiazo nepasislėpsi, jei tau ta filosofija, atvirumas ir nuoširdumas priimtini ir artimi.

Ko norėtumėte sau palinkėti gimtadienio proga? Kokios jūsų svajonės ir planai?

Ko gero, pats sunkiausias klausimas, nors atsakymas turėtų būt pats lengviausias... Tik nuėjus gyvenimo kelio atkarpą, galima suprasti ar tai tikrai buvo tavo kelias, ar tu radai jame tai, ko ieškojai, ko svajojai. Per manuosius jau 67-erius gyvenimo metus būta daug ir visko. Patirta nenusakoma galybė įspūdžių, susitikimų, darbų ir veiklos, emocijų ir jausmų. Ir visa tai – mano kelias. Sakau – tai buvo mano kelias: kartais tiesus kaip autostrada, kartais duobėtas, kartais vingiuotas, kartas rizikingas ar net ir pavojingas, bet aš jį nuėjau ir tuo džiaugiuosi.

Džiaugiuosi sutiktais žmonėmis, tikėdamas kad ir jiems susitikimas su manimi suteikė panašius jausmus bei emocijas. Linkiu sau labai paprastų dalykų – ir ateityje eiti savuoju keliu, gyventi savo gyvenimą su man brangiais ir artimais žmonėmis. Noriu, kad likimas nepagailėtų laiko, grąžinti emocines „skolas“ šeimai, nes pastarieji mano tarnybos ir tarnystės metai buvo „imant dvasinius kreditus“ iš savo šeimos, artimųjų. Dabar laikas tai gražinti. Būtina gražinti ir iš muzikos „nuvogtą“ laiką. Tad ir prašau, kad dar būtų to laiko, kad padėdamas kitiems kuo galiu, niekada netapčiau našta niekam.

O šiaip jei reikėtų trumpai palinkėti kažko sau, tai palinkėčiau to ir sau, ir kiekvienam – mėgaukimės dabarties akimirka, gyvenimu čia ir dabar, branginkime tai, ką turime, nelaukdami, kol to neteksime ir po to gailėsimės, kad nebranginome. Bent jau man tokią filosofiją, požiūrį, vertybes puikiausiai iliustruoja garsi Dalai Lamos mintis apie gyvenimą ir jo prasmę: „Pradžioje žmogus aukoja savo sveikatą siekdamas uždirbti pinigų. Paskui jis leidžia tuos pinigus sveikatai sugrąžinti. Jis taip nerimauja dėl savo ateities, kad niekada neturi laiko mėgautis dabartimi. Tad jis negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Žmogus gyvena taip, lyg niekada nemirtų, o mirdamas gailisi, kad taip ir negyveno.“

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder