Vytauto Landsbergio įrašas feisbuke virsta bomba: kokiu tikslu prabilta apie buvusį KGB informatorių?

Esą juo galėjo būti profesorius, partijos „Nacionalinis susivienijimas“ pirmininkas Vytautas Radžvilas arba akademikas Raimundas Rajeckas.

Pastarajam V. Landsbergio žingsniui žinomi šalies veikėjai kritikos negailėjo, mat tokiu profesoriaus veiksmu gali būti siekiama sumažinti tarp partijų Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir „Nacionalinis susivienijimas“ augančią konkurenciją.

Taip pat manoma, kad profesorius nutylėjo apie tas KGB dokumento ištraukas, kuriose minimas ir jo paties vardas – esą V. Landsbergis ir pats yra bendravęs su minimu informatoriumi, todėl puikiai žino, kad juo negalėjo būti V. Radžvilas.

Pats V. Landsbergio įrašas, pavadintas „Sąjūdis be vairo“:

„Istorija, kuri nenueina į praeitį. Sąjūdžio vadovybei išėjus į valstybės darbus, o tai 1990 m. balandis-gegužė, įvyko naujas organizacijos suvažiavimas; jam vadovauti buvo pašaukti politikos veikėjai nedalyvavę AT rinkimuose, norėję ir toliau likti opozicijoje.

Sąjūdžiui mėgino vadovauti A. Juozaitis ir V. Radžvilas, matę organizacijoje pasidalinimą į „liberalus“ ir „radikalus“, priskiriantys save liberaliajai krypčiai.

Atgimusios valstybės nedraugai viską stebėjo, fiksavo, stengėsi manipuliuoti. Svarbūs dalykai atsispindi senosios represinės valdžios KGB dokumentuose.

Štai agento „šaltinio“ (jo slapyvardis „Petrov“) rusiškas pranešimas iš jo informatoriaus „R“ lūpų.

Šis, naujosios vadovybės narys, „vėl pabrėžė būtinybę sukurti kairiojo centro bloką parlamente ir papasakojo, ką naujieji Sąjūdžio lyderiai yra nuveikę šia kryptimi.

Jiems, atskirai imant, pavykę Aukščiausiojoje Taryboje atskelti nuo sąjūdinės daugumos eilę žinomų Lietuvos veikėjų ir laimėti daugumą Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume (Kuzmickas, Gudaitis, Laurinkus, Petrovas ir kiti asmenys – viso aštuoni iš 13).“

Iš agentūrinio pranešimo toliau (vertė Vytautas Landsbergis).

„Pats „R“ ir kiti liberalūs lyderiai mano, kad pirmaeilis uždavinys yra būtinybė susitarti su Maskva remiantis moratoriumu visiems Aukščiausiosios Tarybos sprendimams, kartu su nepriklausomybės atkūrimo aktu.

Tačiau gali būti kalbama tik apie laikiną tų aktų pristabdymą ir turint patikimas garantijas. Liberalai laikosi pagrindo (ischodiat iz toj točki zrenija), kad Lietuva turi būti „ekonominėj sąjungoj“ su SSRS panašioj į Europos bendriją.

Jie suvokia, kad tokia sąjunga numato ir tam tikrą politinę priklausomybę (pirmiausiai užtikrinant Sovietų Sąjungos strateginius ir gynybos interesus), bet išimtinai sąlygojamą visiška nepriklausomybe sprendžiant vidinius respublikos klausimus ir diversifikuojant išorinius ekonominius ir kultūrinius ryšius.

/.../ Visiems stebėtojams krito į akį, kad pastaruoju metu manifestacijas Aukščiausiosios Tarybos vadovybei remti rengė tik ekstremistinė Lietuvos Laisvės lyga, surenkanti iš viso du-tris šimtus žmonių.

Sąjūdis susilaiko reikšti kokią nors paramą valdantiems sluoksniams, ir tai jau liudija apie rimtus nuotaikų Lietuvoje poslinkius.

/.../

Svarstyta Prunskienės kelionė. „R“ aukštai įvertino jos rezultatus.

Jis džiaugiasi, kad premjerė suvokė, jog tikėtis Vakarų paramos – nerimta, ir kad reikia aktyviai ieškoti kompromisų su Maskva.

Prunskienė visuomenėje laimėjo daug taškų, ir tai leido jai pareikalauti Vyriausybei didesnių įgaliojimų. /.../

“R“ atkreipė šaltinio dėmesį į tai, kad spaudos konferencijoje, kurią transliavo televizija, Prunskienė kreipėsi į Sąjūdį prašydama pagalbos pertvarkant valdžios struktūrą. /.../

“R“ vertina Landsbergį kaip visai vidutinę asmenybę, bet su didelėmis ambicijomis ir valdžios troškimu. /.../ Anot „R“, Landsbergis nesugeba formuoti savos politikos, neryžtingas ir tiesiog bailus. /.../

Nelauktas įvykis buvo Ministrų tarybos spaudos sekretoriaus Juršėno spaudos konferencija AT Prezidiume, kur šis vėl iškėlė prezidento pareigybės įsteigimo klausimą.

Tą idėją jau remia naujoji Sąjūdžio vadovybė, ir tai reiškia, kad netrukus bus mėginama ją įgyvendinti Aukščiausiojoje Taryboje. Prezidento pareigybės įvedimas faktiškai bus tolygus Landsbergio pašalinimui.

/.../

KGB agentūrinio pranešimo, kurį pasirašęs I. V. Dmitrijevas,

datuoto 1990-05-18, kopija V. Landsbergio archyve

Pirminis komentaras – išnašoje.

V.L.

1 Ar šiuo KGB šifru „R“ žymimas informatorius, vienas naujųjų liberaliųjų Sąjūdžio lyderių, buvo Vytautas Radžvilas (gal R. Rajeckas?), galėtų atsakyti istorikų arba LRT tyrimai, jeigu LGGRTC dar nėra jų atlikęs.

Kitos agentūrinio pranešimo įdomybės būtų: a) K. Prunskienės spaudos konferencija, premjerei grįžus iš garsiosios diplomatinės kelionės į Vakarus, jos kreipimasis į naująją Sąjūdžio vadovybę (A. Juozaitis, V.Radžvilas) dėl pagalbos pertvarkant atkurtos valstybės valdžią, ir b) deputato Česlovo Juršėno nebepirmąsyk (!) keltas Respublikos prezidento pareigybės „įvedimas“. Paminėtosios AT Prezidiumo spaudos konferencijos medžiaga, gal ir Č. Juršėno siūlytas AT nutarimo projektas galėtų būti išlikę Seimo archyve. Trafaretiniai istorikų pasakyvai šiuo klausimu paprastai teigia tariamą V.Landsbergio interesą tapti prezidentu.

Čia pėdsakai mūsų valstybės naujosios istorijos tyrinėtojų dėmesiui“, – socialinio tinklo paskyroje rašė V. Landsbergis.

Asmeniškai bendravo su „R“?

Toks viešas profesoriaus įrašas neliko nepastebėtas – jį feisbuke gana skeptiškai įvertino žurnalistas, politikos ir gynybos temų apžvalgininkas Audrius Bačiulis.

Anot žinomo vyro, dokumentas, kurio ištraukomis pasidalijo profesorius, yra jau seniai žinomas – pastarasis buvo publikuotas dar 2012 m.

Teigiama, jog V. Landsbergis puikiai žino, kas gi yra tas informatorius „R“. Anot A. Bačiulio, profesorius netgi yra prašęs informatoriaus paslaugos, tačiau šį teiginį patvirtinančios KGB dokumento dalies V. Landsbergis savo įraše vis dėlto necitavo.

„Vytautas Landsbergis, savo įraše Feisbuke teigdamas, neva slaptojo KGB agento pašnekovu „R.“ galėjęs būti ar tai Vytautas Radžvilas, ar tai Raimundas Rajeckas elgiasi begėdiškai veidmainiškai, nes jis puikiai žino, kas tas „R.“.

Toje KGB dokumento dalyje, kurios Vytautas Landsbergis necituoja, juodu ant balto parašyta: „Neseniai Landsbergis asmeniškai paprašė „R.“ viešai pasmerkti Terlecką, bet šis atsisakęs, nes mano, kad Landsbergis, pats atsidūręs ant Terlecko pavadėlio, pats ir turįs apsispręsti dėl santykių su juo“.

Vytautas Landsbergis tiesiog negali nežinoti, į kokį „R.“ jis kreipėsi prašydamas tokios delikačios paslaugos, bet buvo pasiųstas. Tokių dalykų jis nepamiršta“,– rašė A. Bačiulis.

Intriga prieš artėjančius rinkimus?

Žinomas advokatas Dominykas Vanhara mano, jog šis profesoriaus žingsnis gali būti susijęs su partijai TS-LKD nepalankiu visuomenės vertinimu ir V. Radžvilo pirmininkaujamos partijos „Nacionalinis susivienijimas“ augančiu populiarumu.

Esą pastaroji politinė jėga tapo alternatyva konservatyviesiems rinkėjams.

„Dar vykstant savivaldos rinkimams Vilmorus atliktos apklausos, kaip komentavo Vilmorus direktorius, parodė, kad Nacionalinis susivienijimas periminėja TS-LKD elektoratą.

Būtent tą senąjį, patriotiškai nusiteikusį, su tikromis konservatyviomis vertybėmis. Ir būtent tą, kuris yra labiausiai išsilavinęs ir labiausiai pasiturintis.

Per savivaldos rinkimus Nacionalinis susivienijimas daugiausiai balsų būtent gavo prestižiniuose Vilniaus rajonuose: Antakalnyje, Užupyje, Žvėryne, Senamiestyje ir Naujamiestyje.

Įvairios aplinkybės net ir viešai demonstruoja, kad Nacionalinio susivienijimo partija auga ir stiprėja.

Patekta į savivaldos tarybą Vilniuje, keliolika kartų paaugo ir mokesčių mokėtojų partijai skiriama GPM paramos suma (pirmaisiais metais buvo gauta 10 t. EUR paramos, antraisiais – 45 t. EUR, trečiaisiais – 60 t. EUR, o jau šiemet su pataisytomis deklaracijomis gali būti apie 120-130 t. EUR).

Kaip jau minėta, TS-LKD per savo užsakinėjamas visuomenės nuomonių tyrimo apklausas žino ir kur kas daugiau, nei vien viešos aplinkybės.

Ir tai, ką TS-LKD žino, verčia juos labai smarkiai sunerimti.

Papildomai pažymėtina, kad TS-LKD modus operandi tokiais atvejais įprastai būdavo „pavesti klausimą“ kokiam antraeiliam ar trečiaeiliam savo politikui.

Na, kokiam Povilioniui ar Maldeikiui. Pasiseks išsukti klausimą – toks politikas partijos viduje gaus ką nors gero.

Nepasiseks – partija visada galės nuo jo atsiriboti, gal net viešai pabarti. O dabar su visiškai nepavykusiu bandymu kompromituoti Nacionalinio susivienijimo pirmininką išstojo ne kas nors kitas, bet pats partijos patriarchas ir garbės pirmininkas, kurio statusas ir autoritetas partijoje yra nekvestionuojamas ir ant akmens iškaltas.

Ir išstoja su akivaizdžiai melagingu „kompromatu“, kuris daug labiau kompromituoja patį „faktinį šalies vadovą“, nei prof. Radžvilą.

Vadinasi, TS-LKD Nacionalinio susivienijimo dabartinio kilimo bijo labai smarkiai.

Su kuo Nacionalinį susivienijimą galime ir pasveikinti – jei jau pagrindinė valdančioji partija NS bijo taip smarkiai, kad net pats patriarchas iš savo archyvų traukia visokius melagingus kompromatus, vadinasi, NS turi aiškiai pagrįstą pretenziją į aukščiausią politinę lygą“,– įžvalgomis dalijosi D. Vanhara.

Seniai pažįstamas V. Landsbergio braižas

Portalui Alfa.lt susisiekus su V. Radžvilu, profesorius patikino, jog V. Landsbergis iš tiesų turi pagrindo nerimauti dėl savo partijos perspektyvų ir lėtai, bet užtikrintai augančio „Nacionalinio susivienijimo“ populiarumo, todėl ir paskleidė tokį įrašą.

„Šis įrašas, deja, yra man jau 30 metų, tai yra nuo Sąjūdžio laikų, pažįstamas V. Landsbergio braižas.

Žvelgiant į įrašo visumą, akivaizdžiai matyti, kad jame yra sukonstruota tariama sąmokslininkų prieš Lietuvos valstybę grupė, tais laikais norėjusi pakenkti V. Landsbergio vadovaujamai laisvės kovai.

Įraše yra nauja liberali Sąjūdžio vadovybė ir minimi 2 žmonės: Arvydas Juozaitis ir aš.

Įspūdžiui sustiprinti įrašas pavadintas „Sąjūdis be vairo“.

Iš tikrųjų Sąjūdis buvo kuo puikiausiai vairuojamas, mat, atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. balandžio 22 d., įvyko antrasis Sąjūdžio suvažiavimas, kuriame buvo išrinkta nauja vadovybė, taip pat ir Seimo taryba.

Aš buvau vienas iš dviejų tarybos pirmininko Juozo Tumelio pavaduotojų“, – komentavo profesorius.

Pasak V. Radžvilo, filosofo A. Juozaičio pavardę V. Landsbergis mini ne be reikalo – taip yra kreipiamasi į tą TS-LKD partijos rinkėjų dalį, kuri vis dar pamena straipsnį „Istorinė klaida“.

„Po savo straipsnio „Istorinė klaida“ A. Juozaitis faktiškai pasitraukė iš Sąjūdžio ir jo veikloje nedalyvavo, o ką jau kalbėti apie priklausymą Sąjūdžio vadovybei.

Šiuo atveju V. Landsbergis apeliuoja į savą rinkėjų ar simpatikų dalį, kuri iki šiol neužmiršo minėto straipsnio, ir dirbtinai stengiasi mane su juo sutapatinti. Šiaip tai vadinama klastote“, – teigė V. Radžvilas.

V. Radžvilas taip pat atkreipia dėmesį į tą KGB dokumento dalį, kurios V. Landsbergis necitavo. Esą profesorių santykiai niekada nebuvo tokie, kad V. Landsbergis galėtų paprašyti tokios paslaugos, kokios prašė informatoriaus „R“.

„V. Landsbergis lengvai galėjo išspręsti kilusias abejones tiesiog paskambinęs ir paklausęs, ar kartais aš nesu tas mįslingasis „R“, kurio jis prašė tramdyti Antaną Terlecką.

Ką tuo noriu pasakyti, V. Landsbergis, be abejo, puikiai žino, kad man niekada neskambino ir nieko neprašė.

Mūsų santykiai visada buvo korektiški, bet tikrai ne tokie, kad jis būtų drįsęs manęs ko nors panašaus paprašyti.

Jis tiesiog išsidavė, kad žino, kas yra pranešime minimas asmuo“, – komentavo profesorius ir teigė, jog V. Landsbergio mesti kaltinimai yra net nesvarstytini.

Portalas Alfa.lt bandė susisiekti ir su V. Landsbergiu, tačiau kol kas atsakymo nesulaukta.