Apie tvirtovę marių iškyšulyje gausiai užsimenama ne tik padavimuose, legendose, bet ir realiuose dokumentuose: 1360 m. kryžiuočių ordinas pusiasalyje išties buvo pastatęs mūrinę pilį. Tad kur ji dingo?
Mitologinis pėdsakas
„Padavimai - tai tolimos tolimos senovės nenutrūkę aidužiai, kurie dar mus sugebėjo pasiekti. <...> Gal dėl to, kad žmogus toks silpnas buvo tolimoj praeity, jis sukūrė savo vaizduote galingų milžinų ir milžinių“, - 1940 m. išleistoje knygoje „Kai dar amžina ugnis ruseno“ samprotavo žymus lietuvių tautosakos rinkėjas Jonas Remeika (1891-1974).
Ventės ragas taip pat neapsiėjo be padavimų apie milžinus, ir ši liaudies kūryba - kupina užuominų apie realius, prieš beveik 700 metų nutikusius įvykius.
Klaipėdos universiteto (KU) prof. Dalios Kiseliūnaitės sudarytoje knygoje „Pamarių sakmės“ (Klaipėda, 2010) randame trumpą, bet aiškų preiliškio, atvykusio nuo žemininkų, pasakojimą.
„Ventės rage buvusi didelė pilis. Paskui ji nugrimzdo. Ten yra akmenų, kai žvejoja, tai į juos tinklus suplėšo. Kokio tūkstančio žingsnių pločio, tokiu ratu aplink“, - kuršininkų kalba porino Naujaks.
Apie Ventės pilį galime sužinoti ir vienoje gražiausių pamario legendų, susijusių su milžine Neringa.
Kai ji užaugo ir atėjo laikas tekėti, gražiąją, dorąją moterį jaunikiai apspito, kaip bitės medų. Susirinko pusiasalio pilyje apylinkių valdovų sūnūs, tačiau Neringa buvusi išranki.
„Aš jus visus gerbiu, ir kiekvieno jūsų tėviškė - kilni vietelė, bet tik tam mielajam priklausysiu, kuris iš tos gausios akmenų krūvos vieną numes iki pat Ventės pilies“, - sąlygą iškėlė kunigaikštyte vadinama Neringa.
Pirma susėdę prie vaišių stalo, vėliau - gerokai įšilę ir pagauti azarto jaunikiai vienas po kito mėtė akmenis, kurie skrisdavo toli, tačiau pliumptelėdavo į Kuršmares, kranto nepasiekę. Išskyrus vieną atvejį.
„Tai jis!“ - linksmai pažvelgė Neringa į savo būsimąjį vyrą, patį Ventės pilies valdovą, kuris ir sugebėjo nusviesti riedulį iki tvirtovės. Tačiau laimė truko neilgai: kraštą užgriuvo šarvuoti Ordino riteriai.
„Įnirtusioj ir ilgametėj kovoj išgrobstė kaimus vieną po kito. Tas pats likimas palietė pagaliau ir Skalvą, kur stovėjo Ventės pilis. Neringos milžinai sūnūs ir jos visa giminė kovodama žuvo, o pilis virto griuvėsiais. Ilgainiui tą vietą užliejo marių bangos.
Kur pirma žmonės gyveno, plaukioja dabar žuvelės. Žvejai dar ir šiandien pasakoja apie mūrų liekanas, kurios kai kada matyti skaidriame marių dugne ties Ventės ragu“, - pasakojama legendoje.
Pilies istorija
Pats laikas atsigręžti į realius faktus: baltų žemės XIV a. jau buvo seniai užkariautos Vokiečių ordino. Klaipėdoje stovėjo Memelburgo pilis, kurią 1252 m. pastatė Livonijos ordinas. O štai Ventės ragas, Nemuno žemupys buvo jau Kryžiuočių ordino Ragainės komtūrijos pavaldume.
Ordino maršalo Henningo Schindekopo įsakymu 1360 m. Ventės rage buvo pastatyta mūrinė pilis, gavusi Windenburgo pavadinimą. Marių bangos šią tvirtovę gana greitai ėmė ardyti, plauti, todėl 1409 m. jau kitoje pusiasalio vietoje pastatyta nauja Windenburgo pilis, tačiau ir ją ištiko toks pats likimas, kaip pirmąją: sugriovė marių vanduo, ledai.
Vokiečių ordinas pilį Ventės rage pastatė ne gyvenimui, o kaip strateginį, karinį postą siekiant kontroliuoti laivybą Kuršmarėmis į Nemuno žiotis. Po Žalgirio mūšio pralaimėjimo ir jį sekusios, 1422 m. pasirašytos Melno taikos sutarties, pagal kurią kryžiuočiams atiteko baltų žemės Nemuno žemupyje, Windenburgo pilis prarado savo karinę funkciją, prasmę. Ji nyko, pavasariniai ledonešiai, audros griovė mūrus, todėl rekonstruoti tvirtovės nebebuvo prasmės.
Yra žinoma, kad panaudojant šios pilies statybinę medžiagą Ventės rage buvo sumūryta bažnyčia. Sunku pasakyti, kada tiksliai buvo priimtas sprendimas ardyti plaunamą tvirtovę: lenkų kartografo Bernardo Wapowskio 1526 m. žemėlapyje pilis su dviem bokštais dar žymima (pavadinta Vintburg).
1567 m. pastorius bei kartografas Kasparas Hennenbergeris Ventės rago pusiasalį paženklino savo žemėlapyje, o greta parašė, jog vandenyje yra pilies liekanos. Bažnyčia iš pilies akmenų, veikiausiai Kuršių nerijoje, Rasytėje degtų plytų galėjo būti pastatyta XVI a. pab., nes 1578-1589 m. Ventės gyvenvietėje buvo įsteigta parapija. Tas pats K. Hennenbergeris 1595 m. rado jau tik pilies likučius.
Ventės bažnyčia aiškiai vaizduojama vieno žymiausių Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kartografų, Juozapo Narūnavičiaus-Naronskio 1670 m. išleistame žemėlapyje.
Apie 1700 m. po smarkios audros paplauta sugriuvo ir mūrinė bažnyčia. Po penkerių metų jos statybai naudotos Windenburgo plytos buvo išgabentos į už 10 km esančius Kintus, kuriuose iškilo maldos namai. Tad XIV a. plytas dabar galima rasti būtent per 300 metų mažai pakitusioje Kintų bažnyčioje (tiesa, po 2015 m. vykusios dalinės restauracijos išorėje plytos uždengtos tinko sluoksniu).
Šie istoriniai įvykiai liudija vieną svarbią aplinkybę: Ventės ragas XIV-XVI a. buvęs visiškai kitoks (platesnis, ilgesnis). Jo smaigalys, krantai nuolat buvo ardomi polaidžių ir ledonešių, krantas iro, marios metras po metro pasiglemždavo vis didesnę jo dalį.
Tuo nesunku įsitikinti, pažvelgus į labai svarbų mūsų krašto tyrinėtojams, 1650-1670 m. nežinomo autoriaus rankraštinį žemėlapį, pavadintą „Carte des terras devant le Curis Haffe de cote Memmel“. Ties Ventės rago iškyšuliu, mariose, yra nupieštas pilies bokšto likutis ir vokiškai parašyta, jog čia senovėje buvusi pilis.
Yra, bet nėra
Minėtas XVII a. žemėlapis - šaltinis, tačiau pagal jį išties sunku tiksliai lokalizuoti Windenburgo pilies pamatų vietą. Į pagalbą tuomet galima pasitelkti rašytinius šaltinius.
Antai 1895 m. Adolfo Boetticherio parašytoje ir Karaliaučiuje išleistoje knygoje „Die Bau- und Kunstdenkmäler in Litauen der Provinz Ostpreußen“ rašoma, jog 1826-1828 m. su vietos žveju tyrinėjant apylinkes šis nurodęs, kad Windenburgo pilies likučiai yra po vandeniu, apie 18 pėdų (apie 5,4 m) gylyje.
„Mylia į pietvakarius nuo dabartinio Ventės kaimo, tarp Rasytės ir Nidos. Sienos jau stipriai apaugusios baltai žaliomis samanomis, aplink jas yra kiek didesnis gylis.
Tai - žuvų buveinė audringu oru, todėl čia beveik visada užsuka vietiniai žvejai, kurie pažįsta beveik kiekvieną akmenį, pritvirtina prie jo tinklus pagaliais ir ieško. Tik esant labai ramiam ir giedram orui gelmėje pasimato mūrai“, - rašoma vokiečio knygoje.
Šį tą iš vietinių senbuvių sužinojo ir žymus Šilutės kraštotyrininkas Vilius Kalvaitis (1848-1914).
„Nuo Ventės rago galo kokią 1000 žingsnų pietvakarun į mares 9 pėdas po vandenu yra apie 6 murgus dide teip vadinama Kūlė, arba Akmenė. Giedroj dienoj ant to plecaus ne vien išmėtytų akmenų, bet ir didžų trobų pamatas nuo milžiniškų akmenų, ant kurų dar plytų eilės, o ir plačos grįstos ūlyčos matomos.
Vakarų pusėj to plecaus 3 pėdų gili, 12 pėdų plati upė yra. Ta akmenuotoji vieta paženklin tą vietą, ant kuros kryžokai Ventės pilį (Vindenburg) ir bažnyčią pabudavojo“, - rašė jis.
Tad, vadovaujantis visa įmanoma surinkta medžiaga, lygiai prieš aštuonetą metų šių eilučių autoriaus iniciatyva burine jachta vyko ekspedicija, ieškant pilies likučių. Pasitelkti profesionalūs narai, sonaras (elektroninis hidroakustinis prietaisas), po vandeniu veikiantis metalo ieškiklis. Žvalgytas apie 50X40 metrų Kuršių marių dugno plotas 2,5-3 m gylyje.
Deja, 2014-ųjų liepą dėl itin prasto matomumo narams marių dugne pavyko tik aklomis užčiuopti kažką, ką jie apibūdino kaip akmenis, jų eiles, galimai plytas ar stambius riedulius lygiu, nugludintu paviršiumi.
Vienas naras teigė, kad rankomis tamsoje pavyko rasti „didelių akmenų, sudėtų eile ir suformuojančių statų, kaip namo, kampą, sieną, struktūrą“. Jo teigimu, didesnieji akmenys - susmegę į smėlį, o tarp jų įsprausti mažesnieji akmenys.
Kitas naras pasakojo radęs „tašytų, stačiais kampais akmenų, kurių neina rankomis iškelti“. Jo teigimu, vienas toks lygiu paviršiumi akmuo buvęs įsmigęs į dugną su labai aiškiai išreikšta briauna.
Dalis akmenų buvo iškelta. Į vieną iš marių ištrauktą riedulį reagavo metalo ieškiklis, o taip būna, kai akmuo - perdegęs.
Visa ekspedicijos metu surinkta medžiaga buvo perduota KU povandeninės archeologijos specialistui, prof. habil. dr. Vladui Žulkui, kuris nuo šių metų yra KU rektorius emeritas. „Windenburgo pilies paieškos, pati tema yra nepaprastai įdomūs, intriga - neišblėsusi.
2014-ųjų medžiaga buvo vertinga, tačiau teigti, kad pavyko rasti pilies likučius, nedrįsčiau. Tai yra loterija: jos mūrus gali užnešti smėliu ir nieko nerasi, o, žiūrėk, po kurio laiko, atvirkščiai, toje pačioje vietoje atsidengs struktūros.
Didžiulė mįslė ir iššūkis ateities kartoms. Kam pavyks tiksliai ir su nenuginčijamais įrodymais aptikti XIV a. kryžiuočių Windenburgo pilies vietą, glūdinčią marių dugne?“ - tarsi priimti iššūkį kvietė V. Žulkus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą