Žirgų rago švyturio kerai

Seniai, seniai ši nerijos pabaisa prarijo išplaukusio ir pradingusio mylimojo ieškoti išėjusią gražuolę laivadirbio dukterį Agilą. Jos prakeiksmas ėmė persekioti vietinius žvejus: užplaukę ant mirtimis paženklintos seklumos, šie iš marių namo nebegrįždavę.

Pavojingąją vietą žvejai nutarė paženklinti pastatydami joje vienintelį mūsų krašte dirbtinėje saloje iki šiol žybsintį Žirgų rago, arba Pervalkos, švyturį.

Nelaimėlės Agilos burtai jau seniai išsisklaidę, ir unikalusis Žirgų rago švyturys tapo viena iš ryškiausių Kuršių nerijos turistinių žvaigždžių, kurią išties galima pasiekti brendant... marių dugnu.

Tikroji paskirtis

"Tai vienintelis, keisčiausias ir mažiausias švyturys, stovintis dirbtinėje salelėje, Kuršių mariose, ties Žirgų (dar vadinamu Birštvyno, Arklių) ragu. Informacijos apie Pervalkos švyturio pastatymo aplinkybes nėra daug. Sprendimas statyti švyturį netoli kranto vandenyje priimtas, matyt, dėl noro apsaugoti laivus nuo seklumų, laivybos kelią perkelti toliau nuo kranto, į gilesnį farvaterį.

Šis švyturys lieka paslaptingiausiu Lietuvos švyturiu. Žinoma, pastatytas jis su tikslu pažymėti atsikišusį į marias ragą, kaip kliuvinį marių laivyboje„, - taip apie Pervalkos švyturį savo knygoje “Lietuvos švyturių istorija" (2017 m.) rašė palangiškis farologas Aidas Jurkštas.

Informacijos apie vienintelį tiesiog vandenyje įrengtą 14 m aukščio ir už 13 km baltus signalus siunčiantį švyturį išties tenka su žiburiu ieškoti.

„1900 m. lapkričio 27 d. ties Birštvyno ragu prie Pervalkos pradėjo veikti ant mūrinio pamato pastatytas naujas geležinis švyturys“, - vos vienu sakiniu šį faktą knygoje „Klaipėdos apskrities istorija“ (1918 m.) pažymėjo istorikas Johannesas Sembritzkis (1856-1919).

Reikėtų patikslinti, kad abiejų autorių minimas Birštvyno ragas yra per puskilometrį į šiaurės vakarus nuo Žirgų (Arklių) rago, ties kuriuo, skalaujamas marių vandens, ir stūkso „raudonuoju žmogeliuku“ kartais laivininkų vadinamas Pervalkos švyturys.

Įdomus yra ne tik apie jį sukurtas folkloras, bet ir hidrotechninė istorija. Juk šis navigacinis objektas - absoliučiai kitoks nei visi kiti dabartinėje Lietuvos teritorijoje stovintys švyturiai.

A. Jurkštas 2015 m. kalbino buvusį ilgametį šalies Vidaus vandens kelių direkcijos vadovą Vytautą Gricių, kuris atskleidė mažai žinomas šio 1996 m. į Kultūros vertybių registrą įrašyto paminklo priežiūros detales.

Pervalkos švyturys 1900-1905 m. išleistoje atvirutėje. Matyti švyturio priežiūrai skirta išsikišusi platforma. Gedimino ŽULIO kolekcija

„Pervalkos švyturys? Buvo kaip vedlinės dalis iš Ventės rago į Pervalką. Pervalkos švyturys dar reikalingas tam, kad ten tas ragas išsikiša. Farvateris (mariose išgilintas laivakelis. - Autor. past.) tamsoje... reikalingas tas ženklas, šviečia ir dabar. <...> ... dirba (iki šiol. - autor. past.) kaip bet kuris plūduras. <...> O nudažyti jį - visa istorija. Nebuvo kaip jį pasiekti. Dažymui buvo ruošiamasi kaip kelionei aplink pasaulį“, - prisiminimais dalijosi V. Gricius.

Laivybos prižiūrėtojas pasakojo, jog surinkus reikiamą kiekį specialių dažų (švyturio raudona - specifinė, turinti plytų spalvos atspalvio) laukdavo nemenkas iššūkis ir nugabenti juos iki salos, ir padengti dažais patį cilindro formos, kniedyto metalo lakštų švyturį.

„Komanda - savanoriai, nes ten reikėjo kaboti ore, nes nėra kur įsikibti. Pradžioje - galima, o po to - nebėra į ką įsikibti, pastolių nėra ant ko statyti, jokių šansų, tik virvės ir nusiteikimas. Tas procesas toks sudėtingas būdavo...“ - cituojami V. Griciaus žodžiai.

Žiemą Pervalkos švyturys - itin žavus: kyšo iš ledo, tarsi deglas.

Ypatinga sala

Ties Žirgų ragu raudonuojantis švyturys pastatytas ant prieš daugiau nei šimtą metų suformuotos dirbtinės salos, kuri dabar atrodo kitaip nei XX a. pradžioje. Senuose atvirukuose matyti, kad tiesiog iš vandens kyšo tašyto akmens mūro cokolio švyturys, turintis baltą viršūnę su langeliais ir varpo formos stogą. Prie sumūryto pamato, švyturio durelių pusėje matyti išsikišusi išsilaipinimo aikštelė, skirta šviesos šaltinio priežiūrai. Aikštelės metalinių konstrukcijų fragmentai išlikę iki šiol.

„Švyturio viduje - metaliniai laiptai ir apėjimo aikštelė su metaliniais turėklais. XX a. pradžioje švyturio šviesą skleidė žibalinė lempa. Pirmus dešimt metų marių švyturio šviesos energijos šaltinis buvo žibalas, vėliau - dujos. Kartais atplaukdavo garlaivis “Bleek„ iš Valstybinės vidaus vandenų kelių tarnybos ir papildydavo atsargas“, - rašė A. Jurkštas.

Po kelių dešimtmečių suformuota jau įtvirtinta sala: į Pervalką buvo gabenami akmenys ir plukdomi prie švyturio. Aplink jo pagrindą, sukalus polius, įrengta apsauginė salelė, kuri iš esmės ir lėmė šio neeilinio navigacinio objekto išlikimą.

Didžiausią pavojų Pervalkos švyturiui kėlė galingi ledonešiai, didžiule jėga mariomis judantys iš Nemuno žiočių link uosto vartų. Prieškarinėse nuotraukose matyti, jog būtent pietrytinė salelės dalis - pati aukščiausia, tvirčiausia. Ji papildomai sutvirtinta ir pokariu: 1948 m. ir 1960 m. rekonstruojant švyturį.

„Dirbtinė Pervalkos švyturio salelė suformuota iš trapecinių didelių gelžbetonio blokų, išlietų specialiai šiam projektui. Blokai sustatyti tvarkingu puslankiu, nukreiptu į pietus - Nemuno deltos link, kad apsaugotų švyturį nuo ledonešių. Šiaurinė salelės dalis ir centrinė dalis, užpildyta didelio skersmens akmenimis, saugo senąjį švyturio liemenį nuo bet kokio ledo ir vandens poveikio“, - rašoma A. Jurkšto knygoje.

Be kita ko, minėtą salelę bei švyturį galima apžiūrėti žiemą, kai marios pasidengia ledu. Arba šiltuoju metų laiku: nuo Žirgų rago smaigalio iki švyturio salelės esantis apie 260 m atstumas lengvai įveikimas briste. Tarp švyturio ir kranto, žvelgiant tiesia linija, išties esama marių seklumos, tad brendant (nosies tiesumu link švyturio, nesiblaškant į šonus) smėlėtu dugnu vanduo giliausioje vietoje tesiekia krūtinę.

Deja, senojo švyturio šviesos šaltinio išvysti nebepavyks. Švyturio žibinto energijos šaltinis anksčiau buvo acetileno dujos. Senoji apšvietimo įranga neišliko. Įtaisyta plūduro lempa su fotoelementu.

Paskutinį kartą Pervalkos švyturys remontuotas 2006 m.

Tarpukariu užrašyta legenda apie švyturio kilmę mena baisią marių seklumą, klampsmėlį, kuris pražudė žvejus. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Seklumos prakeiksmas

Savo legendas, padavimus turi kone kiekvienas Vakarų Lietuvos piliakalnis, ko nepasakysi apie mūsų krašto švyturius. Mitais apgaubtas tik Žirgų rago švyturys.

„Naglio legenda“ - taip pavadintas pirmą kartą 1937 m. Juozo Pronskaus (1893-1984) knygoje „Lietuvos Sahara. Neringos gamta ir žmonės“ publikuotas mistinis pasakojimas apie Žirgų rago švyturio atsiradimą.

Leidinio autorius mini „auksanagį laivadirbį“ Naglį, kuris turėjo sūnų ir dukterį Agelą (už apie 2,5 km nuo Žirgų rago į šiaurės vakarus iki XX a. vidurio egzistavo Naujųjų Naglių, arba Agilos, žvejų kaimas, kurį užpustė).

„Bet sykį sūnus pareiškė tėvui: “Nebenoriu laivus dirbti; noriu kariautoju būti. Einu vendravoti, sau laimės ieškoti. Dievams padedant karvedžiu pastosiu, priešus nukovosiu. Jei grįšiu - turtingas, jei mirsiu - garbingas„. Atsisveikino ir išplaukė už jūrų marių“, - pasakojama knygoje.

Laikas bėgo, o gražuolės ir visų jaunikaičių geidžiamos nuotakos Agelos brolis vis negrįžo, tad ji pati sumaniusi plaukti jo ieškoti. Tik to neprireikė.

„Vieną audringą dieną Agela pamatė jūroje su bangomis bekovojantį mažą laivelį, kuriame sėdėjo tik vienas žmogus. <...> Atgaivinusi Agela parsivedė jį pas tėvą. “Vadinuosi Pėteris. Plaukiu iš žemės, kur buvo didis karas. Karvedys mirdamas įsakė man jo auksą nugabenti jo tėvui Nagliui„, - pareiškė svetimšalis. “Bet visas auksas audroj paskendo", - dėstoma legendoje.

Agela su likti drauge nusprendusiu Pėteriu laukė pajūryje, kol bangos išmes brolio užtarnautą ir nuskendusį auksą, tačiau Baltija toje vietoje, kur jūra išmetė Pėterio laivą, pažėrė daugybę gintaro. Šį pora surinko, pardavė pirkliams, ir Nagliai staiga praturtėjo.

Praėjusiame amžiuje išmontavus senąjį žibintą iki šiol mirksi išorėje pritvirtinta lempa. www.apleistazona.lt nuotr.

Tai sukėlė begalinį vietinės bendruomenės pavydą. „Jie sakė: “Pėteris audros keteromis atplaukė ir jūra jam daug gintaro davė. Jis tikras jūros išblokštas velnias."

Nebegalėdamas kęsti apkalbų ir pavydžių žvilgsnių, Pėteris sėdo į kuršvaltę ir išplaukė į marias. Išplaukė ir negrįžo.

„Besekdama pamaryje rastas pėdas, Agila nepasijuto atsidūrusi drimzake, kurio kiauroji smiltis prarijo ją, kaip buvo prarijusi drimzako pavojaus nežinojusį Pėterį“, - tokią legendos pabaigą 1937 m. paviešino J. Pronskus.

Tačiau žurnalistės Danutės Mukienės sudarytoje knygoje „Neringa“ (1998 m.) pateikiama ir kitokia pabaigos versija.

Kai Agilą (Naglis čia - ne jos tėvas, o brolis) pasiglemžė smėlio duburys, po to kiekvieną kartą, marių pakrantes apgobus rūkui, iš tos vietos, kur buvo žuvę jaunuoliai, pasigirsdavo merginos balsas.

„Jei kas nors tokį vakarą išplaukdavęs į marias, namo jau nebesugrįždavęs. Agilos kerštas buvęs baisus: viena netektis keitusi kitą. Susirinkę žvejai ėmę tartis, ką daryti. Sugalvoję toje vietoje, kur žuvo Peteris ir Agila, pastatyti švyturį. Kaip tarę, taip ir padarę. Po to nuo marių pusės sklindančio Agilos balso jau niekas nebegirdėjęs, ir rūkui uždengus marias, žvejai nebebijodavę marių - po žvejybos laimingai sugrįždavę į krantą“, - D. Mukienės knygos ištrauka cituojama A. Jurkšto leidinyje.