21-erių staiga apakusio Dovydo istorija įkvepia daugelį: motyvacija tamsoje ir „spyris“ sveikiems

Tačiau Klaipėdoje gyvenantis masažuotojas ir SMK Aukštosios mokyklos studentas Dovydas Girdžiūnas (29) pasirinko kitą kelią – atsistoti, išmokti gyventi iš naujo ir įrodyti, kad ribos dažnai egzistuoja tik mūsų galvose.

Šiandien jis turi savo masažo studiją, dirba su komanda, kuri taip pat turi regėjimo negalią, studijuoja verslo vadybą ir netgi buvo pirmasis neregys VERN universitete Kroatijoje.

Su Dovydu kalbamės apie gyvenimo lūžį, savęs atkūrimą nuo pagrindų ir tai, ką jis pasakytų sveikiems, bet gyvenimu nepatenkintiems žmonėms.

Dovydai, pradėkime nuo pradžių – koks buvo Tavo gyvenimas iki regėjimo netekimo?

Esu kilęs iš Aleksandrijos kaimo Skuodo rajone. Ten augau dvidešimt vienerius metus matydamas pasaulį kaip visi.

Baigiau profesinę mokyklą, ruošiausi pradėti savarankišką gyvenimą, bet gyvenimas iškrėtė „pokštą“ ir priėjau visai kitokią, tamsią, nematančio žmogaus stotelę.

Aš sergu hidrocefalija – galvos smegenų vandene. Nuo vaikystės gyvenu su šuntais. 2017 metais šuntai pradėjo nebeveikti, organizmas jų nebepriėmė. Keturis mėnesius gyvenau be jų – jaučiausi kaip sveikas žmogus, kol prasidėjo komplikacijos.

Skysčiai nebebuvo pašalinami, užspaudė smegenų nervus, gydytojai laiku nesureagavo. Nuo tada nieko nebematau – nei šviesos, nei kontūrų. Visiškoje tamsoje gyvenu aštuonerius metus.

Koks buvo pirmasis laikotarpis po regėjimo praradimo – kas vyko viduje ir gyvenime?

Atvirai, atrodė, kad gyvenimas baigėsi. Nenorėjau nieko. Gyvenau namuose su tėvais, vengiau žmonių, dienos buvo vienodos: lova, stalas, maistas, lova. Ta būsena tęsėsi beveik ketverius metus, iki 2021-ųjų.

„Mes visi esame kažkiek akli“

Kas paskatino atsistoti ir pradėti keistis?

Sužinojau, kad yra aklųjų organizacijos ir pagalbos sistemos. Kadangi ilgai nieko nedariau, nusprendžiau pradėti nuo paprasčiausio – technologijų.

Įsidiegiau ekrano skaitymo programas, išmokau naudotis išmaniuoju telefonu ir kompiuteriu taip, kad jie man taptų akimis.

Gavau baltąją lazdelę, pradėjau mokytis vaikščioti savarankiškai. Vėliau organizacijų pagalba praėjau IT mokymus, buvau stovykloje, gavau reabilitaciją sanatorijoje.

Visa tai mane tarsi augino, kol galiausiai sulaukiau pasiūlymo atvykti padirbėti į Klaipėdą pakuotoju.

Nors dirbau pakuotoju, mane patraukė masažai, galbūt todėl, kad ne kartą girdėjau, jog neregiai gali būti labai geri masažuotojai. Pabandžiau ir man labai patiko.

Pradėjau mokytis, gilinau žinias. 2024 metais oficialiai pradėjau dirbti masažuotoju ir kartu su kolegomis įkūrėme mažąją bendriją – savo verslą.

Žinoma, kad įkurčiau verslą, teko galinti savo žinias, todėl įstojau į SMK Aukštosios mokyklos vykdomą Verslo kūrimo ir valdymo programą.

Šiuo metu studijuoju ir tuo pačiu dirbu salone „Magiškas prisilietimas“. Esame įsikūrę Klaipėdoje, bet dirbame ir Kaune. Dirbu masažuotoju, turime socialinių tinklų administratorę ir sveikatingumo konsultantą.

Visi mūsų komandos nariai turi regėjimo negalią. Norime ne tik dirbti patys, bet ir kurti darbo vietas kitiems.

O kaip atrodo studijų procesas žmogui, kuris visiškai nemato?

Mokomės kaip ir regintys, tik technologijos kitokios. Kompiuteryje ir telefone naudoju ekrano skaitymo programą. Ji perduoda balsu viską, kas matoma ekrane.

Brailio rašto nemoku, nes apakau jau būdamas suaugęs. Tai, ką jūs skaitote akimis, man skaito sintezatorius „Liepa“.

Aš rašau tekstą, o man garsiai perskaito, ką parašiau. Tiesa, man pasisekė, nes SMK dėstytojai išties profesionalūs, grupė draugiška, atmosfera tikrai gera, sulaukiu palaikymo.

Aišku, vis dar pasitaiko žmonių, kurie iki šiol nesupranta, kaip nematantis žmogus gali studijuoti, bet laikas keičia stereotipus.

„Tikroji lyderystė ir bendrystė slypi ne gebėjime matyti daugiau, o gebėjime jausti giliau“

O kaip nusprendei išvykti į „Erasmus+“ studijas Kroatijoje?

Išgirdau apie atranką ir pagalvojau – noriu pabandyti kažko naujo. Užpildžiau dokumentus, laukiau ir niekam nesakiau. Kai gavau kvietimą, pirmoji sužinojo mama. Žinoma, jai buvo šokas, bet ji palaikė (šypteli). 

O štai tėtis sužinojo likus dviem savaitėms ir jam tikrai nebuvo lengva – jis pergyveno, kad man gali nesisekti, galiu kur nors pargriūti, svetimoje šalyje pasimesti...

Kaip atrodė pirmosios dienos Kroatijoje? Tėčio baimės buvo pagrįstos?

Žinoma, buvo pasimetimo. Viskas svetima, o orientavausi pagal garsus. Kai išlipau Zagrebo oro uoste – su lagaminu vienoje rankoje, o balta lazdele kitoje – mane pasitiko ne vaizdai, o garsai. 

Oro uosto triukšmas skambėjo kaip daugiabalsis orkestras: ratukų treškesys ant plytelių, kavos aparato dūzgesys, automatinės durys šnabždančios pasveikinimą. Jau nuo pirmų akimirkų supratau, kad tai bus kelionė ne per akis, o per visą kūną.

Pirmą draugę sutikau netyčia – ieškojau skalbyklos ir užkalbinau. Ji rodė man Zagrebą vaizduote, ne akimis ir aš iš tikrųjų pajutau, kad „matau“.

Su ja bendraujame ligšiol. Žinoma, ne viskas buvo lengva. Kartais skaudžiau, nei norėtųsi.

Kai kurie praeiviai gatvėje vengė akių kontakto, prasilenkdavo net nepasisveikinę. Ta tyla man buvo ne tuštuma – ji skambėjo, ir skaudino.

Bet tada ji, ta pati mergina, tyliai ištarė: „Tu jų nematai, bet tu matai giliau. Jie dar nemoka matyti, kaip tu.“ Tada supratau, kad mes visi kažkiek esame akli.

Vieni nemato akimis, kiti – jausmais, dar kiti – vieni kitų.

Būti reginčiu nereiškia matyti. Kartais tikrasis matymas prasideda tada, kai išmoksti būti atviras kitokiam žmogui.

Tiesa, studijavau VERN universitete ir buvau pirmasis studentas, turintis regėjimo negalią. Tai reiškė daug iššūkių: mokymosi medžiagos prieinamumą, paskaitų tempą, naujų programų naudojimą.

Tačiau profesoriai buvo ne tik savo srities žinovai, bet ir žmonės, gebantys prisitaikyti.

Jie rado būdų, kaip pateikti informaciją man prieinamu formatu, leido atsiskaityti alternatyviai, jei to reikėjo.

Zagrebas man tapo ne tik miestu, bet ir gyvu universitetu: čia mokiausi ne tik paskaitų salėse, bet ir gatvėse, kavinėse, pokalbiuose.

Tikroji lyderystė ir bendrystė slypi ne gebėjime matyti daugiau, o gebėjime jausti giliau. Vienas sakinys, ištartas tinkamu metu – „Gal galiu padėti?“ – gali apšviesti visą pasaulį.

O kaip vertini neįgaliųjų įtrauktį Lietuvoje – ar ji pakankama? Kaip keičiasi visuomenės požiūris?

Sveikas žmogus, kuris niekada iš arti nesusidūrė su negalia, dažnai žiūri į mus atsargiai, kartais net kreivai. Ir aš tą suprantu – žmonės tiesiog nežino, kaip elgtis, ko tikėtis, kaip prieiti.

Tačiau matau pokytį. Mes tampame matomesni: dirbame, mokomės, kuriame verslus, einame į viešumą, bendraujame su klientais.

Kai žmonės pamatys, kad neregys gali profesionaliai teikti paslaugas, spręsti problemas ar vadovauti komandai – požiūris keisis savaime.

Vis dar pasitaiko situacijų, kai sulaukiu nuostabos ar net abejonių – „Kaip tu studijuoji? Kaip dirbi?“. Reikia laiko ir nuolatinio matomumo.

Manau, kad judame teisinga kryptimi: Lietuvoje atsiranda daugiau galimybių mokytis, dirbti, gauti pagalbą, o kuo daugiau mūsų bus tarp žmonių, tuo mažiau liks stereotipų. Kita vertus, dar yra kur tobulėti.

Norėtųsi didesnės valstybės paramos kuriant darbo vietas žmonėms su negalia, nes dažnai mes galime ir norime dirbti, bet trūksta galimybių.

Dovydai, Tu esi puikus pavyzdys, kad nėra nieko neįmanomo. Ką pasakytumei sveikiems, bet „užsisėdėjusiems“ ir nuolat gyvenimu nepatenkintiems žmonėms?

Žmogui reikia ryžto ir pirmiausia – rasti savo sritį. Nereikia bijoti bandyti. Aš radau savo kelią masaže ir verslo vadyboje. 

Linkiu atrasti tai, kas teikia džiaugsmą, ne tik pinigus. Nereikia apsimetinėti ir sakyti, kad nėra galimybių. Pripažinkit, dažniausiai nėra noro. 

Todėl besiskundžiančių paklausčiau: jei  aš, nematantis žmogus galiu dirbti, keliauti ir kurti – tai kodėl Tu, būdamas sveikas, negali?