Algirdas Kamarauskas: tiltai statomi net tada, kai tai atrodo neįmanoma
(15)Už miesto vystymą ir priežiūrą atsakingas tarnautojas yra įsitikinęs, kad auganti Klaipėda ir toliau tokia išliks, nes turi daug unikalių pranašumų, tačiau didžiausia jos varomoji galia yra žmonės, iš kurių dar ne visi išnaudoja savo potencialą.
A. Kamarauskas taip pat mano, kad bendrystė yra didelė jėga, o žmonės privalo turėti galimybes gražioje ir saugioje aplinkoje rinktis draugėn.
„Jeigu yra bendruomenės, turi būti vietos, kur jos gali rinktis“, - sako A. Kamarauskas.
Jūs - inžinierius. Tai reiškia, kad ne tik sumąstote idėjas, bet ir galite jas paversti realiais daiktais?
Gyvenime stengiuosi, bet inžinierius-konstruktorius yra tokia plati sąvoka, mokėmės šios specialybės penkerius metus, per studijas palietėme labai daug temų.
Vėliau buvo praktika, jos metu apie dvejus metus dirbau Kauno radijo gamyklos konstravimo biure, vėliau - Klaipėdoje, laboratorijoje už Jūrų muziejaus.
1991 metais atėjau į Klaipėdos uostą, nuo tada prasidėjo ilgas laikotarpis darbo jame.
O galima sakyti, kad jūsų gyvenimo pamatas yra inžinerija?
Kodėl žmogus pasirenka vieną ar kitą kelią? Norint atsakyti į šį klausimą man reikėtų grįžti į dar ankstesnius laikus.
Nuo pirmos klasės mokiausi dabartinėje „Žemynos“ gimnazijoje, gal nuo 9 klasės turėjau nuostabiai gerą mokytoją, kuris buvo įkūręs elektronikos būrelį, o mes jame po pamokų praleisdavome labai daug laiko, kažką vis konstruodavome, galvodavome, gamindavome.
Tad kai atėjo laikas pasirinkti būsimą profesiją, man jokių klausimų nekilo - tiesiai į Kauno politechnikos institutą.
Matyt, ir studijuoti nebuvo kančia?
Studijos - visada geras dalykas. Mokyklą baigiau aukso medaliu, kelių pasirinkti profesiją buvo labai daug - aš dar ir fiziką labai mėgau, bet pasirinkau ne universitetą, ne fundamentalūs mokslai mane traukė, o inžinerija.
Tai jus reikėtų priskirti prie tų, kurie mąsto kairiuoju smegenų pusrutuliu - svarbu logika, faktai, tikslumas.
Nežinau. Bet jeigu jau taip sakoma - tai tikriausiai.
Žinau tiek, kad pradėjęs dirbti Klaipėdos uoste jutau profesinės veiklos tęstinumą, mat uoste tuokart buvo diegiami nauji radarai laivų eismo valdymo sistemai, įrangos paleidimui ir aptarnavimui reikėjo tam tikrų inžinierių, man labai tiko šis darbas.
Vėliau kilau karjeros laipteliais, tapau uosto technikos skyriaus vadovu.
Vadovavote ir uosto infrastruktūros padaliniui, o tai - jau labai platu, didelė specifika.
Taip, reikėjo kurti ir bendrą uosto stebėjimo sistemą, duomenų perdavimo tinklą, vėliau teko gilintis į statybų specifiką.
Taip, etapas po etapo, ir susikaupė tokia gyvenimo patirtis, mano profesinė veikla sulipdė tokį pagrindą, dėl kurio galiu pakankamai tvirtai jaustis ir dabartiniame poste Klaipėdos savivaldybėje, nes sričių šiame darbe labai daug, praverčia visokia patirtis - ir bendraujant su žmonėmis, ir priimant tam tikrus techninius sprendimus.
O jums pažįstamas tas jausmas, kai net ne darbo metu protas dirba kaip specialisto - pamačius kažką mieste norisi pataisyti, kažkas vis užkliūva už akių?
Man labai kliūva - net nedirbant savivaldybėje, paprasčiausiai, važiuojant per miestą automobiliu. Pavyzdžiui, pastatas Minijos gatvės pradžioje, jo būklė.
Dabar jau kalbamės apie tai su jo administratoriumi, patalpose veikiančia įmone - reikia tą namą pagaliau sutvarkyti, jis darko miesto veidą.
O ir be manęs yra kas mato - gyventojai praneša, labai džiaugiuosi ir dėkoju žmonėms, kuo daugiau akių, tuo geriau.
Daug kas matosi, bet neužtenka pamatyti, turi būti reakcija. Štai, miškas prie Vasaros estrados buvo toks užleistas, jog buvo baisu žiūrėti, bet pasikalbėjome su Miškų urėdija dėl kirtimų organizavimo, išvalymo ir dabar gražu žiūrėti, džiugu matyti ten susirinkusius žmones, kurie leidžia laiką kartu. To nebūtų buvę be tokių darbų.
Kliūva ir šviesoforas nesureguliuotas, ir dar daug kas. Darbų mieste daug, planų dar daugiau, kad tik laiko netrūktų.
Neapsunkina gyvenimo toks požiūris?
Ne. Tiesiog pamatai ir supranti, kad reikia imtis kažkokių veiksmų, kad būtų geriau. Mes tam ir pasirinkome tokį profesinį kelią, kad mieste būtų gražiau ir švariau.
O laisvalaikiu, šeimoje - ar neprabyla vidinis inžinierius su savo sprendimais?
Turint savo ūkį, namą, visada atsiranda įvairiausių idėjų - ką ir kaip čia sutvarkius, sumeistravus. Ir ne viena tokia idėja yra įgyvendinta, nėra blogai, jeigu žmogus sugeba pats kažką sukonstruoti.
Prie namų esu įsirengęs zoną laisvalaikiui su draugų kompanija - viską pats suplanavau, parengiau brėžinius, užsakiau detales. O ir pats fizinio darbo nevengiu, nors kai kurias užduotis palieku savo srities profesionalams.
Mėgstu tokius darbus, turiu darbo stalą garaže, gręžimo stakles, begalę kitų įrankių. Aišku, laiko tokiam pomėgiui ne visada užtenka.
Turint savo ūkį, namą, visada atsiranda įvairiausių idėjų - ką ir kaip čia sutvarkius, sumeistravus. Ir ne viena tokia idėja yra įgyvendinta.
Ką į tai jūsų šeima?
Su savo žmona Valdone kartu esame jau nuo 2003 metų, vadinasi - viskas gerai. Aišku, kaip ir kiekvienoje šeimoje - būna, pakibirkščiuojame, bet tai normalu, nes kiekvienas žmogus tokiame amžiuje yra subrendęs, turi savo supratimą apie tam tikrus dalykus, požiūrį į savo erdves, bet visada sugebame rasti bendrą kalbą.
Labai didžiuojuosi Valdone - ji ne tik mano gyvenimo moteris, bet ir labai atsidavusi savo profesijai. Ji pagal išsilavinimą - medikė, o dabar dirba farmacijos kompanijoje. Jos darbas reikalauja daug jėgų, laiko ir kelionių.
Labai didžiuojuosi Valdone - ji ne tik mano gyvenimo moteris, bet ir labai atsidavusi savo profesijai.
Abu esame labai įsitraukę į savo darbus, tad bendro laiko kasdienybėje nelieka daug, bet dėl to mūsų artumas nė kiek nesumažėja.
Abu esame labai įsitraukę į savo darbus, tad bendro laiko kasdienybėje nelieka daug, bet dėl to mūsų artumas nė kiek nesumažėja.
Grįžus vakare mus pasitinka trečiasis šeimos narys - mūsų Havanos bišonas Kuba. Ji tarytum sujungia mus po dienos skubėjimo, primena, kad reikia sustoti, pabūti kartu.
O atostogos - tai tikras mūsų šeimos laikas, tai laikas, kai kartu keliaujame, atrandame naujas vietas.
Abiem labai patinka keliauti, todėl atostogos - laikas, kada galime pasidžiaugti šiuo pomėgiu.
Minėjote, kad pradžiugino vaizdas, kai prie sutvarkyto miško draugėn renkasi žmonės. Jums, kaip piliečiui, svarbu tokia gyventojų bendrystė?
Manau, kad taip. Galbūt tai - iš mano vaikystės: Klaipėdoje gyvenome nedideliame bute, bet pas mus mėgdavo lankytis giminaičiai, tiek jų sulaukdavome, kad kartais būdavo labai ankšta, vasarą yra tekę net ir balkone miegoti.
Dėl to bendrystę laikau savotiška tradicija. Ir dabartiniuose namuose su kaimynais rengdavome bendras šventes, per Jonines kurdavome laužus.
Gaila, bet ši tradicija po truputį nyksta.
Jeigu yra bendruomenės, turi būti vietos, kur jos gali rinktis - tai labai gerai, ir mes norime, kad tokių vietų Klaipėdoje būtų dar daugiau, prie Danės jų galėtų būti, ten, kur vaikystėje eidavau maudytis - gal pliažą įrengti, juk tai nedidelė investicija.
Žmogui juk reikia pabūti gamtoje, jam reikalinga tokia erdvė.
Paminėjote vaikystės paplūdimį prie Danės. Kažkur netoliese gyvenote?
Aš gimiau ne Lietuvoje - mano tėvai buvo politiniai kaliniai ir buvo ištremti į lagerį Kazachstane, ten aš ir gimiau. Kai šeima iš ten grįžo, iš pradžių įsikūrėme Plytinėje, o vėliau persikėlėme arčiau Klaipėdos centro, į dabartinę Zauerveino gatvę.
Autobusu važiuodavome iki Tauralaukio, ten daug laiko praleista, ta vieta man kelia daug gerų prisiminimų.
Matėte įvairią Klaipėdą, skirtingais miesto vystymosi laikotarpiais. Gal pastebite kažkokį dėsningumą, pagal tam tikrus ženklus galite nujausti, kas miesto laukia ateityje?
Aš esu optimistas dėl artimiausios Klaipėdos ateities, matyti daug gyvenamųjų namų statybų aplink centrą, o tai yra labai gerai, nes senamiesčio atgimimas yra žmonės.
Situacija keičiasi, o bendraujant su žmonėmis iš kitų miestų galima jausti, kad jie Klaipėdą regi kaip kurortą: juk turime jūrą, puikius paplūdimius, nuo „Memelio miesto“ - penkios minutės ir tu jau kitame Kuršių marių krante, kur unikali vieta, gamta.
Apie Klaipėdą jau nekalbama kaip apie miestą, kuriame galima turėti antrą būstą poilsiui. Dėl to šių dienų kontekste, kai šalyje demografinė situacija prastėja, Klaipėda auga, ir tai labai džiugina, nes miestas turi didelio potencialo ir mes pasiryžę padaryti, kad mūsų uostamiestis tik gražėtų ir augtų.
Mūsų komanda taip pat pabrėžia tvarką ir švarą mieste - juk tai labai imponuoja gyventojams, tai dar vienas miesto privalumas greta daugelio kitų.
Esame augantis miestas, turime toks išlikti ir stengtis, jog ši tendencija nesibaigtų.
Į augimą nukreipta ir mūsų vizija, kad miestas plėstųsi ne tik išilgai marių, bet ir statmenai - palei Danę, su sutvarkytomis upės pakrantėmis, traukos centrais, gyvenamaisiais namais, biurais. Tai didžiulis mūsų potencialas.
Pasakėte kaip vicemeras. O ką mano klaipėdietis Algirdas, kokia jo svajonė?
Kiekvieno miesto varomoji jėga yra žmonės, Klaipėdos žmonės yra šiek tiek kitokie - jie nuoširdesni, atviresni.
Manau, kad žmogus turi būti išsilavinęs, aktyvus, kultūringai bendraujantis, grįžtantis į miestą, kad jų čia būtų daugiau, o tada bus ir tam tikra pasiūla jiems - tą matome ir pasibaigus tarptautiniam violončelės festivaliui, kurio metu į naktinius koncertus rinkosi įvairaus amžiaus žmonės.
Gal jiems susitikti reikalingi bendrystės tiltai - tokie, kaip laikinas italų dienų renginiui atsiradęs statinys per Danę?
Dėl to tilto kilo begalė klausimų - o kaip pastatysite, ar viską įvertinote, ar įmanoma? Iš pradžių pasirodė, kad neįmanoma, bet sprendimas vis dėlto buvo rastas.
Šaunuoliai žmonės, padarė. Ir jis labai pasiteisino, turėjome palikti jį ilgiau nei planuota. Pasirodo, žmonės jį labai mėgsta.
Tai jeigu kas nors iš pradžių sako, kad neįmanoma, nereikia iš karto pasiduoti? Jūs tokios filosofijos šalininkas?
Manau, kad taip. Tiesiog viską reikia gerai apmąstyti. Jeigu yra saugu ir reikalinga - tai kodėl gi ne? Taip ir šiuo atveju, matome statistiką, kad laikinuoju tiltu per ilguosius ar šventinius savaitgalius pasinaudoja apie 70 tūkstančių žmonių. Vadinasi, buvo verta jį statyti. O gal ir tikro tilto ten reikėtų - apie tai irgi vyksta diskusijos.
Jeigu reikėtų ką nors palinkėti klaipėdiečiams - kas tai būtų?
Labai džiaugiuosi, kai žmonės pastebi ir mums praneša apie problemas mieste, bet norėtųsi ir kitokio bendravimo su savivaldybe - nuoširdaus pokalbio, darbo įvertinimo.
Čia yra daug žmonių, kurie serga už miestą, jam skiria daug savo laiko ir pastangų, sugebančių labai gerai atlikti savo darbą.
Tai ir norisi palinkėti miestiečiams grįžtamojo ryšio, tikėjimo Klaipėda, kad mes kartu galėtume miestą padaryti dar gražesnį ir geresnį.
Kaip manote - ar mieste yra užtektinai žmonių su degančiomis akimis, sergančių už Klaipėdą, kad ji gyventų geriausiai ir gražiausiai, kaip tik dabar gali?
Yra tam tikros sritys, kuriose žmonės daugiau kritikuoja, nei išnaudoja savo kūrybinį potencialą siekdami šio tikslo, jų indėlio šiek tiek trūksta. Norėtųsi, kad visi galvotų ne apie principus, o apie tai, kaip gali prisidėti prie miesto gerovės.
Tada Klaipėda dar labiau augtų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą