Audrius Statkevičius: „Statyčiau, kad Klaipėda bus klestintis miestas“

Tačiau jis neabejoja, kad miestas keičiasi į gerąją pusę ir vieną dieną bus klestinčiu uostamiesčiu.  

A. Statkevičius jau dabar mato tam tikrus miesto transformacijos ženklus. 

Verslą su žmona Renata pačiame ekonominės krizės įkarštyje senamiestyje pradėjusį klaipėdietį itin džiugina šios miesto dalies pokyčiai į gera. 

"Mes turime investuoti į senamiestį, nes jis buvo, yra ir bus mūsų miesto širdis. 

Jis turi būti trauka turistams, gražiai atrodyti ir nešti pasauliui žinią, kas mes esame", - interviu "Vakarams" sako A. Statkevičius. 

© Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

P. Audriau, ar "verslininkas" - geras žodis jums apibūdinti? 

Dar studijuodamas kolegijoje (dabartinė SMK Aukštoji mokykla - aut. past.) aš pradėjau dirbti su reklamos pardavimais. 

Matyt, tai ir galima laikyti mano veiklos versle pradžia.  

O 2009 metais kartu su žmona startavome kavinių versle, Herkaus Manto gatvėje įkūrėme kavinę "Max Coffee". 

Buvome tokios veiklos pionieriai Klaipėdoje, nors šiek tiek pavėlavome, kad būtume visiškai pirmi - kolegos tokio tipo kavinę atidarė šiek tiek anksčiau.   

Taigi, nuo 2009 metų mane tikrai galima vadinti verslininku, nors aš gal ir neatitinku visuomenėje gajaus verslininko įvaizdžio, suprantamo kaip didelės įmonės ar gamyklos savininkas, kurį į darbą vežioja limuzinu. 

Verslininkas inicijuoja ir vykdo kažkokią veiklą, gauna iš jos naudos, kuria darbo vietas, samdo žmones, sukuria pridėtinę vertę šalies ir miesto ekonomikai. 

Pagal šį apibrėžimą - taip, aš verslininkas. 

Kalbant apie miestą - jūsų kavinių verslas neatsiejamas nuo Klaipėdos? 

Klaipėda visada buvo pagrindinis miestas mūsų veikloms, niekada negalvojome apie išvykimą kitur, nors ir sulaukdavome klausimų - kodėl ne Vilnius?  

Pradėjus verslą su šeima, asmeniniais pinigais, be paskolų, augome organiškai - tiek, kiek galėjome.

Galbūt galėjome skolintis ir investuoti į plėtrą, bet nebuvome tokie drąsūs, kita vertus, mes Klaipėdą matėme kaip pagrindinę rinką, gyvename šiame mieste. 

Manau, kad mes buvome vieni iš pirmųjų, kurie galvojo sukurti kažkokią pridėtinę vertę miestiečiui, kad būtume ta miesto kavinė, kur būtų galima gauti kokybišką produktą. 

Mes esame klaipėdietiškas verslas, šeimos verslas, suprasdami tai mes dalyvaujame įvairiose akcijose, prisidedame prie paramos. 

Pavyzdžiui, 2019 metais nuo kiekvieno "Max Coffee" išgerto puodelio dalis pinigų teko Delfinų terapijos centrui, skirtam vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimų. 

Taip pat stengiamės būti vieta, kurioje neatlygintinai galima skleisti žinią apie mieste organizuojamus renginius, lankytojams - pavartyti miesto spaudą. 

© Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Jums svarbu būti bendruomenės dalimi? 

Tai žinoma, nes mes be bendruomenės esame niekas, bendrystė ir supratimas, kad esi miesto dalis, jausmas, kad gali kažkaip prisidėti prie jame kuriamo gėrio, yra labai svarbus.  

Vertinant kitaip, įmonė taip pat kuria darbo vietas, samdo žmones, kurie turi veiklos, uždirba, moka mokesčius, o tai - ne mažiau svarbu. 

Ar jūs esate šalininkas minties, kad nereikia laukti, kol kažkas kažką sukurs, o kurti pačiam?  

Manau, taip. Taip, kurti ir išlaikyti verslą yra labai sunku, galbūt dėl to daugumai yra paprasčiau laukti, kol padarys kas nors kitas.  

Aš labiau linkęs prie minties, kad reikia nebijoti imtis veiklos, net ir suprantant, kad yra tam tikra rizika. Paskatinčiau taip galvoti ir daryti kuo daugiau žmonių. 

Nors, pripažinsiu, kartas tai labai sunku, o ir visuomenėje verslininkas vis dar demonizuojamas, siejamas su kažkokiu blogiu. 

Dėl tokio požiūrio labai liūdna. Nors tai nemažai savo laiko ir pinigų miestui skiriantys žmonės. 

Nekalbant apie uždirbamus pinigus, ar galite teigti, kad per krizę pradėtas jūsų šeimos verslas ne tik pasiteisino, bet ir įnešė kažkokių pokyčių į miesto gyvenimą - juk kavinės gyvuoja iki šiol? 

Kalbant apie pasisekimą, tai nesakyčiau, kad dabar patys geriausi laikai - ir pati verslo aplinka pakitusi, o ypač daug žalos padarė koronaviruso pandemija, kuri sugriovė labai daug mūsų planų, nors pavyko išsilaikyti neatleidžiant darbuotojų, tikriausiai buvome viena iš nedaugelio kavinių senamiestyje, kurios tuo metu dirbo, laikėsi visų saugumo taisyklių, kad žmonės turėtų galimybę visuotinės krizės metu bent kažkur išeiti ir gauti kavos išsinešti. 

Jūs klaipėdiečiai? 

Užaugau senamiesčio prieigose - prie Sausio 15-osios gatvės ir Taikos prospekto sankryžos, o žmona atvyko studijuoti į Klaipėdą iš Mažeikių, dabar jau didesnę savo gyvenimo dalį yra praleidusi uostamiestyje.  

Dėl to mes pirmiausia žiūrime, kas vyksta aplink.  

Ar galima sakyti, kad papildomas jūsų šeimos verslo motyvas yra ir noras kurti papildomą pridėtinę vertę miestui? Ar manėte, kad kažko Klaipėdai trūksta, stengėtės užpildyti nišą? 

Mūsų verslo idėja kilo, kai kartą su žmona po pietų vaikščiojome po senamiestį ir galvojome - būtų gerai kur nors atsigerti kavos, pasėdėti, pasikalbėti, gal pasiimti kavos išsinešti: jau buvome matę tokių kavinių užsienyje, tokia mada jau buvo besiformuojanti. 

O mes tokios vietos Klaipėdoje neradome. Tuo momentu į galvą ir atėjo supratimas, kad mieste reikia tokios paslaugos. 

Pirmiausia norėjosi klaipėdiečiams parodyti tą madą, leisti suprasti, kas tai yra - išsinešti kavą vienkartiniuose puodeliuose, o tai tuo metu dar buvo retenybė, taip pat pasiūlyti užkandžių, desertų, šviežiai spaustų sulčių.  

Mes pirmąją kavinę atidarėme Herkaus Manto gatvėje, bet antroji atsirado senamiestyje, kuriame tuo metu dar nebuvo susiformavusios pramogų zonos palei Danę, nebuvo kavinių - kai mes atsidarėme Turgaus gatvėje, ji kurį laiką ten buvo vienintelė.  

Verslą pradėjome per pačią ekonominę krizę, iš savų pinigų. Mes su žmona tada tik ir girdėjome - esate išprotėję, bet mes mąstėme, jog senamiestis yra Klaipėdos širdis, kuriame turi formuotis centras, vieta, kur žmonės eina pasivaikščioti.  

Kodėl? 

Juk jis yra labai gražus, nors ir mažas, tačiau kartu ir išskirtinis savo dydžiu, savo architektūra, turėjo ir turi žavesio. 

Senamiestis toliau keičiasi, o šiuo metu statomas "Memelio miestas" turėtų apversti bendrą senamiesčio sampratą, prognozuočiau, kad pasikeis įprasti žmonių vaikščiojimo maršrutai, daugiau jų pereis į kitą upės pusę.  

Transformacija turėtų būti labai įspūdinga. 

Senamiestį pažįstate labai gerai, bet ar jis dar gali jus kuo nors nustebinti? 

Būtent senamiesčio transformacija mane ir stebina - jis gražėja, o fasadų atnaujinimo programa jau tikrai duoda savo vaisių. 

Nors ir atrodo primityvu, bet finansinė savivaldybės parama prisidedant prie fasadų tvarkymo yra labai svarbi ir lemia pokyčius. 

To neįmanoma nepastebėti - senamiesčio namai apstatyti pastoliais, vyksta remonto darbai. 

Be to, kyla nauji pastatai - statomas "Salamander" viešbutis, pagaliau išnyko buvęs "Baltijos" kino teatras, jo vietoje vystomas tikrai geras projektas. 

Dar neįpranta akis prie atstatomo Klaipėdos pilies bokšto, bet jis atrodo tikrai įspūdingai. 

Žinoma, yra dar skaudulių, bet jie tvarkomi, o tai labiausiai džiugina.  

Neseniai teko lankytis Prahoje, šiame mieste tikrai nustebino sutvarkyti kone visų senamiesčio namų fasadai. 

Klaipėdai iki to dar toloka, bet mes tikrai einame link to. Tai mane ir stebina.  

Bet ar šie procesai negalėjo prasidėti anksčiau, be savivaldybės paramos, ar jų neinicijavo patys senamiesčio verslininkai, gyventojai?  

Aš manau, kad iniciatyvų buvo, buvo ir darbų, bet dabar tas procesas pastebimai pagreitėjo, tapo labiau matomas. 

Vertinant iš politinės pusės, galima teigti, kad atsirado daugiau drąsos.

O mes turime investuoti į senamiestį, nes jis buvo, yra ir bus mūsų miesto širdis. 

Jis turi būti trauka turistams, gražiai atrodyti ir nešti pasauliui žinią, kas mes esame. Ir džiugu, kad tiek daug kolegų verslininkų prisideda prie iniciatyvos gražinti mūsų senamiestį.  

Savo veikloje nuolat susiduriate su gyventojais, jų į kavines ateina tikrai daug. Kaip manote, ar pažįstate klaipėdietį - koks jis, kas jam svarbu, kas jam būtina senamiestyje?  

Mes tokios analizės nedarėme, bet tikriausiai reikia sutikti su paprastu miestiečių noru - kad aplinka būtų tvarkinga, kad vietos būtų paprastai pasiekiamos, nereikėtų ieškoti vietos automobiliui, nekiltų klausimų dėl atsiskaitymo už jo stovėjimą.  

Rudenį - sušluoti lapai, žiemą - nuvalytas sniegas. Rasti, kur prisėsti. Tiesiog patogumas. 

Manau, kad tokie paprasti dalykai ir yra svarbiausi. Ir, aišku, saugumas, bet esu tikras, kad senamiestis yra tikrai saugi vieta, jame neliko tamsių skersgatvių, kuriuos praeiviams būtų baisu praeiti.  

Žinoma, yra ir žmonių, kuriems svarbiausia - ramybė senamiestyje, triukšmo nebuvimas. 

Bet šiek tiek triukšmo miestui reikia, ar ne? 

Man teko lankytis įvairiuose pasaulio senamiesčiuose, juose tikrai iki vėlumos kažkas vyksta, netrūksta žmonių. 

Bet galima suprasti ir senamiesčio gyventojus, kurie kartais - dabar jau žymiai rečiau nei anksčiau -  skundžiasi dėl triukšmo. 

Juk tie, kas ten gyvena, tiesiog nori ramybės.  

Todėl turi atsirasti verslo ir gyventojų dialogas, bendra jų vizija dėl miesto ateities. 

Vis dėlto norisi, kad miestas turėtų savo veidą, stilių, žmones, kad senamiestis būtų malonus ir gyventi, ir leisti laiką.  

O ar sutinkate, kad senamiesčio lankytojų struktūrą pakeitė tokios kavinės, kaip įkurtos jūsų šeimos? Regis, jame atsirado daugiau jaunimo, įdomių žmonių, kurie susitikimams renkasi būtent tokias vietas? 

Aš sutinku su tuo, pastebime, kad tokios vietos patrauklios jaunimui, bet mes nesame orientuoti tik į jaunus žmones.  

Žinoma, geriau, kai jaunimas leidžia laiką saugioje aplinkoje prie nealkoholinio gėrimo puodelio, nei užsiimtų beprasmiais ar įtartinais dalykais.

 Čia juos traukia galimybė bendrauti, prisijungti prie belaidžio interneto, dirbti, ruoštis mokslams.  

Sutinku, kad dėl tokių vietų susiformavo ir kitoks požiūris į laisvalaikio praleidimą, į kavos gėrimą, tam tikra kultūra. 

Be jaunimo, taip pat ateina ir verslininkai prie kavos puodelio aptarti savo reikalų, taip ir ir senjorai, kuriems svarbu pavartyti miesto spaudą. 

Pagal daiktų ar paslaugų svarbą galima pabandyti įsivaizduoti, koks mūsų gyvenimas būtų be jų. Kaip manote, kas atsitiktų, jeigu iš Klaipėdos senamiesčio staiga dingtų tokios kavinės? 

Manau, kad dėl to labiausiai nustebtų jaunimas - jie staiga prarastų įprastų susitikimų su draugais vietą.

 Kiek žinau, kad jauni žmonės ne tik ilgam prisėda vienoje vietoje, bet ir migruoja per kitas kavines. 

Esate ne tik miesto gyventojas ir vietos verslininkas, jau pusantrų metų - ir politikas. Kaip jums ši patirtis, juk esate šios srities naujokas? Ar tai, kad atsidūrėte politikoje, buvo spontaniško veiksmo pasekmė, ar strategija, atsitiktinumas? 

Mano toks gyvenimo moto - būti ten, kur man įdomu, o politika - įdomu. 

Kad joje atsidūriau, iš dalies yra ir sutapimas, nes ne pats ieškojau, o gavau pasiūlymą jungtis prie politinio komiteto "Ištikimi Klaipėdai" komandos. 

Esu smalsus, politikoje niekada nebuvau, nemačiau, kaip miesto valdymas atrodo iš vidaus, kiek tai panašu į procesus versle. Ir man politika pasirodė įdomi, norėjau sužinoti, kaip galima prisidėti prie pokyčių mieste. 

Nutariau pasižiūrėti, pritaikyti savo patirtis, pasistengti suteikti naudos.  

Ar, praėjus pusantrų metų, vis dar įdomu? 

Tikrai galiu pasakyti, kad įdomu, daug ką sužinojau ir supratau - net ir būdamas valdančiojoje daugumoje negali padaryti labai greitų sprendimų, kas yra įprasta versle. 

Deja, tai yra didžiulis mechanizmas, daug kas rieda iš inercijos, todėl staigūs ir kardinalūs pokyčiai neįmanomi, kad ir kaip jų norėtum. 

Aišku, visada gali teikti savo siūlymus, reikšti nuomonę.  

Mano, kaip verslininko požiūriu, priimant sprendimus visada labai svarbu turėti strategiją, matyti, kaip priimami veiksmai keis miestą, kaip jis atrodys ateityje, po dvejų-trejų metų. 

Reikia suprasti ir tai, kad galbūt tavo priimtų sprendimų rezultatai bus matomi nepriklausomai nuo to, būsi valdžioje ar ne.  

Savaime aišku, kad dėl to kartais liūdna, bet čia, matyt, tokia verslininko prigimtis - kartais norisi greitų sprendimų ir rezultatų, o kai jų nėra, darosi šiek tiek liūdna. 

Dėl to šiame gyvenimo etape tenka susitaikyti su tuo, dirbti su savimi. 

Ar galėtumėte atsakyti ir kaip verslininkas, ir kaip politikas, ir kaip gyventojas - kokią jūs įsivaizduojate Klaipėdą, pavyzdžiui, po dvidešimties metų? 

Norėčiau matyti klestintį, turtingą miestą su daugiau gyventojų, pilną jaunimo, kad žmonės būtų laimingi, aktyvūs, sportuojantys.  

Klaipėda taip pat turėtų būti stiprus uostamiestis, Baltijos jūroje tokiu metu jau turėtų būti pastatyti vėjo jėgainių parkai, dėl to uostas būtų transformavęsis iš krovos darbų į tų parkų aptarnavimo centrą. 

Giliavandenio uosto nematau, tik uostą su pasikeitusiomis paslaugomis. 

Senamiesčio tvarkymas jau bus pasibaigęs, iki to laiko Klaipėda gal net sugebės išnaudoti savo potencialą ir galimybes turizme. 

Gal jai ir nebūtina tapti dar vienu Lietuvos pajūrio kurortu, bet miesto paplūdimiai bus ne tik klaipėdiečių traukos centrai, o taptų ir dar vienu pasirinkimu šalies gyventojams ilsėtis prie jūros. 

Tokia Klaipėdos ateities vizija bent jau šiandien formuojasi mano galvoje. 

Tai klaipėdiečio svajonė ar visiškai realiai įgyvendinama vizija? 

Manau, kad ir svajonė, ir vizija. 

Statytumėte už jos išsipildymą? 

Drąsiai.