Klaipėdietė Gabija Skučaitė vizijomis neapsiriboja: nekeliu sau tikslo pakeisti pasaulį
(3)Savo drąsiais sumanymais kartais laiką pralenkianti moteris sako, kad toks jos atvirumas naujovėms prasidėjo sulig vardo suteikimo istorija, tačiau vizijomis klaipėdietė neapsiriboja: jose ieškoma racionalumo ir praktinio pritaikymo.
G. Skučaitė sako, kad dar turi daug neužbaigtų darbų Lietuvoje, tačiau neatsisako ambicingų globalių projektų, džiaugiasi savo komanda ir tikina, jog jos tikslas - žemiškesnis nei pasaulio keitimas.
„Aš sau nekeliu didžiulių tikslų pakeisti visą pasaulį - keičiu jo tiek, kiek matau aplink save. Galvoju, kad jeigu kiekvienas aplink save gerai apsitvarkytų, pasaulis būtų geresnis“, - interviu žurnalui „Vakarai“ sakė G. Skučaitė.
Nors jūs esate gana žinoma, bet vis galvojau - o kaip geriausiai jus pristatyti?
Šis klausimas, nors ir atrodo labai paprastas, man iškyla labai dažnai. Aš gal ir norėčiau turėti labai aiškų savęs apibrėžimą, bet man neina savęs sutalpinti į kokią nors vieną kategoriją, neturiu pareigybinio ar funkcinio apibrėžimo.
Visas mano gyvenimas taip ir klostosi, kad aš vis peržengiu apibrėžimų ribas, imuosi visokių skirtingų veiklų: edukacija, statybų valdymas, mokslas, kūryba.
Tad arba labai daug apibrėžimų reikia įvardinti, arba reikia termino, apimančio viską.
Todėl geriausia, kai mane vadina Gabija. Man atrodo, kad vardo ir pakanka.
Bet turite ir oficialių pareigų, pavyzdžiui, SMK Aukštosios mokyklos kanclerė.
Oficialių pareigų yra ir daugiau, dirbu bent keliose institucijose, esu kelių įmonių vadovė, tačiau nemėgstu būti siejama tik su viena pareigybe, nenoriu su ja tapatintis, man nepatinka, kai mane vadina direktore, ir prašau žmonių į mane kreiptis Gabija.
Jeigu jums patinka jūsų vardas, galbūt įžvelgiate ir jo reikšmės sąsajų su savimi? Juk Gabija yra lietuvių ugnies deivė - gal ji turi atitikmenų jūsų gyvenime?
Manau, kad ir man, kaip ir tikriausiai daugeliui žmonių, suteiktas vardas turi svarbią reikšmę.
Iš tikrųjų tėvai man buvo sumanę visai kitokį vardą - šiuolaikiškesnį ir labiau tikusį tuometinei santvarkai. Dabartinį vardą pasiūlė mokyklos, kurioje tuomet dirbo mano mama, direktorė, tuomet tai atrodė labai didelis netikėtumas, nes Gabijų daug nebuvo.
Kita vertus, mano gyvenime tai nutinka dažnai - aš imu galvoti ir kalbėti apie negirdėtus, mažai žinomus ar visuomenėje nepriimtus dalykus. Tai, kas mane sudomina pirma laiko, žiūrėk, po kokio dešimtmečio tampa populiaru.
Taip ir Gabijos vardas tapo populiarus praėjus kokiems dviem dešimtmečiams.
Žinoma, mano vardas yra ir baltiškos, pagoniškos kilmės - dieviškosios, dar ne krikščioniškos religijos - jame užkoduota ta ugningoji prigimtis, ta ugnis manyje tikrai rusena, o kartais ir užsidega.
Ji yra stipri energija, todėl žmonėms kartais gali atrodyti - iš kur aš jos tiek turiu? Nevartoju jokių stimuliantų, net kavos nesu ragavusi. Yra ugnis, ji duota su vardu, prigimtimi, ir aš už tai esu labai dėkinga.
Bet galima įžvelgti dar vieną sąsają - juk vardo idėja siejama su mokykla, o švietimas yra neatsiejama jūsų gyvenimo dalis. Čia atsitiktinumas ar ne?
Švietimas mano gyvenime atsirado planingai, nors ir nebuvo mano pasirinkimas. Aš jau užgimiau pedagoginėje aplinkoje, mokytojų bendrabutyje - turtingoje intelektinėje bendrystėje, kuri labai daug ką nulėmė mano pasaulėvaizdyje.
Tie turtai nebuvo materialūs, mano mama buvo mokytoja, jai rūpėjo visi vaikai - ir geriausiai besimokantys, ir tie pasiutę, kuriems nesisekė.
Mirus tėčiui, jai reikėjo ieškoti pajamų šaltinio, kažko imtis, nors buvo ir kita išeitis - gyventi iš pašalpų ir naštą rūpintis šeima versti valstybei. Bet savarankiškumas, finansinė laisvė ir galimybė kurti man visada buvo labai svarbūs, aš turiu verslumo, o mamai artimiausias buvo švietimas, mes jo ir ėmėmės.
Aš visur matau, kaip reikia ir uždirbti, kaip sutaupyti. Nors gali atrodyti, kad aš - tik vizionierė, paskendusi kažkokiose nerealiose mintyse, bet kartu visada galvoju, kaip tas idėjas paversti realybe. Matyt, šią savybę paveldėjau iš tėčio, kuris buvo aukščiausios kategorijos meistras, racionalus inžinierius.
Manau, kad niekas nevyksta atsitiktinai, viskas yra plano dalis. Tik ne tavo, o tokio didesnio plano, kurį suvokti tau, kaip žmogui, matyt, dar nėra galimybės.
Bet rinkti tą dėlionę, pradėti matyti didesnį planą yra įdomi, labiausiai įtraukianti užduotis gyvenime.
Jūs to plano aiškinimui skiriate daug laiko?
Tas laikas - ne toks, kurį galima iš anksto paskirti, neva prisėsiu ir pasiaiškinsiu dieviškojo plano dalį. Geriau sakyti, kad skiriu tam savo dėmesį, o ne laiką, tai gali atsitikti bet kada, kitus dalykus darant: vaikštant, tvarkantis, gal net miegant.
Man įdomi vis labiau besiskleidžianti to plano dalis. Aišku, kai esi jaunesnis, atrodo, jog daugiau supranti, o kuo toliau gyveni, atrodo, kad vis mažiau žinai, bet įdomu pamatyti - a, štai, kaip čia sumanyta buvo, kodėl taip nutiko.
Nes dėl kai kurių dalykų - netekčių, krizių - kai jie vyko, galėjai būti supykęs, jaustis įskaudintas, bet vėliau ateina supratimas, kad taip reikėjo, kad viskas vyktų taip, kaip yra dabar.
Taip ir su švietimu: jis buvo arti manęs, o dabar, kai žvelgiu į save ir į savo aplinką - suprantu, jog mano tokia paskirtis, kuri iš tikrųjų yra nuostabi. Meistrauji pasaulį aplink save, nuo idėjos iki realizacijos.
Manęs klausia - kaip tu viską spėji? Bet aš ne viską, ką sumanau, padarau, nes ne viską spėju, ypač dabar.
Klausydamas jūsų prisiminiau - rodos, jūsų apibūdinimui buvo panaudotas ir toks apibrėžimas: ateities architektė? Ar tai tiesa?
Tai mano pačios sugalvotas terminas - man architektūra, kaip kūryba ir statymas - visomis prasmėmis labai būdinga, ji nukreipta į ateitį, bet aš sykiu esu dar ir praeities rekonstruktorė.
Aš sau nekeliu didžiulių tikslų pakeisti visą pasaulį - keičiu jo tiek, kiek matau aplink save. Galvoju, kad jeigu kiekvienas aplink save gerai apsitvarkytų, pasaulis būtų geresnis.
Jūs stebite visuomenę, įžvelgiate jos ydų? Ar manote, kad ne grožis, o švietimas galėtų išgelbėti pasaulį - gal jo trūkumas yra esminė priežastis, kad įvykiai klostosi ne taip gerai, kaip galėtų?
Esu visiškai apolitiška, niekada nežiūriu žinių - kasdienė aktualija man nėra tokia įdomi, nebent ji pasiekia mane tiesiogiai. Visi tie kasdieniai įvykiai yra labai greitai praeinantys ir, jeigu į juos kreipsi labai daug dėmesio, tai nematysi didesnio vaizdo.
Aišku, kuo žmogus labiau išsilavinęs, kuo daugiau jis atviras naujoms idėjoms, turi tvirtus moralinius imperatyvus ir pagrindus, tuo visuomenei geriau.
Viešumoje dabar galima išgirsti pareiškimų, kad visuomenė dėl išsilavinimo stokos yra degraduojanti, nors iš tikrųjų ji progresuoja, gal tik mums atrodo, kad viskas blogėja. Ir jeigu užmestumėme akį į istoriją, pamatytume, kad viskas tik gerėja.
Visi tie kasdieniai įvykiai yra labai greitai praeinantys ir, jeigu į juos kreipsi labai daug dėmesio, tai nematysi didesnio vaizdo.
Tai mes dabar - klestime?
Taip, tik žmogus kasdienybėje sureikšmina smulkmenas - kažkas kažką ne taip pasakė ir dėl to jam atrodo, jog dangus griūva. Bet taip lyg ir nėra?
Taip ir su švietimu: padėtis gerėja, išrandamos gyvenimą keičiančios technologijos, patys žmonės evoliucionuoja. Pati visuomenė visada turėjo ir greičiausiai turės ydų, matyt, pačioje žmogiškojoje prigimtyje yra netobulumo kodas, o jeigu žmogus ir visuomenė būtų tobuli, čia būtų ne žemė - dangaus karalystė.
Mes tik esame pašaukti tobulinti save ir, kiek galime, aplink save.
Ir kai Lietuvoje apsidairai aplink, neįmanoma nematyti, kaip šalis per 30 metų išgražėjo, kaip susitvarkėme, kiek daug puikių projektų ir gražių iniciatyvų įvyko. O tai įrodo, kad mes mokame dirbti, vadinasi, nėra jau taip blogai.
Gal ir sunku, bet ar esate skaičiavusi - kiek vienu metu savo galvoje turite idėjų?
Negalima minčių, kaip avių prieš miegą, tiesiog kalkuliuoti, bet žinau, kad vienu metu galvoje turiu ne vieną idėją.
Mąstau struktūruotai - sudedu mintis į tam tikras lentynėles, kaip galvoju apie konkretų dalyką, nenoriu, kad jį užvaldytų kitos mintys. Tačiau kartu pasilieku galimybę ir laisvę naujoms mintims priimti.
Ir jeigu nauja mintis pasilieka mano mąstymo struktūroje, aš apie tai rašau, bandau sudaryti tam tikrą minčių žemėlapį.
Jūs turite daug idėjų, tikite jomis, esate atvira naujiems sumanymams, todėl įdomu - kuo vadovaudamasi sudarote prioritetus? Minėjote, kad mėgstate mintis paversti realybe, tad kažkokia tvarka turi būti. Ar čia savaiminis procesas?
Nuolat viską dėlioju, bet ne į prioritetus, nes tuomet jie viską sudėliotų labai hierarchiškai, reikėtų daryti iš eilės: pirmas, antras, trečias…
Mano planas susidėlioja organiškai, jis yra mane reguliuojantis, bet turi ir lankstumo, jis grįstas gijomis ir sąsajomis. Daug svarbiau yra suprasti, kuri idėja konkrečiu momentu iškyla aukščiau kitų, o kuri atsiduria už regėjimo ribų, nors tai nereiškia, jog ji mažiau svarbi.
Vertinant viską, man svarbu sąsajos ir, jeigu jos yra, aš matau gražiai derantį audinį, o kartu ir tai, kas nedera, yra, sakytum, mąstymo šiukšlė, ką reikia sunaikinti.
Tos gijos yra pačios svarbiausios ir man patinka būti jų audėja, nes tame ir yra visas grožis.
Ir pradėdama austi niekada nežinau, koks audinys bus. Kartais nauja idėja ateina labai netikėtai ir tik vėliau supranti, ar ji buvo pašaukimas, ar tik gundymas - iš pradžių aš priimu viską, bet kartais vietoje „taip“ reikia sakyti „ne“ arba atvirkščiai.
Ir jeigu tas audimas išeina gražiai, vadinasi, buvo verta tai daryti, toks buvo planas.
Vis minite tą didįjį planą, o kai aiškinatės jį - ar buvote, kaip, pavyzdžiui, Sokratas, priėjusi tokį tašką, kai teko pripažinti: „Žinau, kad nieko nežinau“?
Jaučiu artėjimą link to.
Anksčiau atrodė, kad reikia nusipirkti visas knygas, viską perskaityti, viską žinoti. Bet tai siečiau su jaunyste, kaip kartą Oskaras Vaildas yra pasakęs - „Aš ne toks jaunas, kad viską žinočiau“.
Dabar tampu išrankesnė, suprantu, kad net perskaičiusi daugiau nebūtinai daugiau žinosi, daugiau prisiminsi. Dabar yra daugiau žinojimo, kuris tiesiogiai apsireiškia per veikimą.
Gal tai ir yra sokratiška išmintis - suprasti, kad ne viską tau verta žinoti, esi labiau atviras nežinojimui.
Jeigu tau neduota žinoti, nekišk be reikalo nosies, bet jeigu jau tau parodė ir sako: „Gabija, čia tavo darbas, tu turi padaryti“, tai būk tam atviras.
Gal tai ir yra sokratiška išmintis - suprasti, kad ne viską tau verta žinoti, esi labiau atviras nežinojimui.
Jeigu neverta ir nereikia visko žinoti, tai gal yra koks nors vienas dalykas, kurį tikrai tikrai norėtumėte sužinoti?
Yra populiaru manyti, kad visi žmonės nori žinoti, kas nutinka po mirties. Man tai įdomu, bet šiuo metu aš tikriausiai nenoriu to sužinoti, kad būtinai reikėtų nuosekliai atskleisti šią paslaptį.
Tam tikra nežinomybė, neatskleistas šydas suteikia mūsų gyvenimams įdomumą ir prasmę.
Nėra dalykų, kuriuos labai norėčiau sužinoti. Galvoju - kiek žinau, tiek, vadinasi, šiandien man turi pakakti, reikia naudotis tuo, kas man žinoma, ir dirbti savo darbus.
Labiau nei žinoti reikėtų daugiau pagalbos kasdieniams darbams, kurių nespėju atlikti.
Nes kai ne viskas pavyksta, galiu truputį ir ant savęs, ir ant kitų užpykti - gal dėl to, kad turiu perfekcionizmo bruožų, galiu priekaištauti net dėl smulkmenų. O dar ir Mergelė esu pagal Zodiako ženklą, o jos gi smulkmeniškos, viskas joms turi būti tobula.
Tiesą sakant, man netinka rezultatas, apie kurį sakoma: „Ai, bus gerai ir taip.“ Ne, aš noriu, kad viskas būtų padaryta labai gerai.
Gal toks požiūris ir kainuoja nervų, bet kartu džiaugiuosi, kad turiu komandą žmonių, kurie su manimi per gyvenimą eina labai ilgai nepaisant to, kad su manimi nėra lengva dirbti - aš apie priekaištus dėl smulkmenų - ir kad aš nedalinu pagyrų be reikalo, niekam nepataikauju, ir man nereikia pataikavimo.
Turiu būti su žmonėmis, kurie gali priimti kritiką, darbą gali atlikti geriausiai, o tiesa, grožis ir gėris mums yra aukščiau asmeninio įsižeidimo.
O kokia idėja šiuo metu jums pati svarbiausia ir gali tapti kūnu artimiausioje perspektyvoje?
Visko, ko tikėtis, aš ir pati nežinau. Yra abstrakčių minčių - ką galima patobulinti tarp jau esamų dalykų, bet yra ir konkrečių sumanymų, bet dar nenoriu visko atskleisti, kol nepadaryta.
Klaipėdoje esame numatę tam tikras investicijas, yra daug realių darbų visoje Lietuvoje - tai labai žemiški darbai, susiję su infrastruktūra.
Ir jau jaučiu pašaukimą išeiti iš šalies ribų - nors ir labai gera kurti Lietuvoje, bet norisi ir globalaus judėjimo su partneriais užsienyje. Su jais bendradarbiaujant man reikia kurti ir tobulinti švietimo sistemas, į kurias kiti žmonės gali irgi lengvai įsilieti ir dirbti nepriklausomai, be manęs.
Reikia nuveikti tai, ką galiu padaryti geriausiai. Nieko negaliu žadėti, išskyrus viena: aš dirbti noriu, o kai aš daug dirbu, tai nemažai dalykų pasidaro.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą