Šie G. Armani žodžiai nėra atsitiktiniai – būtent medicinos studijos yra vienintelės, kurias jis yra ragavęs.
Piačencoje, Italijos šiaurėje gimęs G. Armani augo kuklioje šeimoje su vyresniu broliu Sergio ir jaunesne seserimi Rosanna.
Tėvas Ugo Armani buvo santūrus, uždaro būdo žmogus, žaidęs vietiniuose futbolo klubuose ir dirbęs fašistinės federacijos administracijoje, už ką vėliau sumokėjo aštuonių mėnesių kalėjimu.
Mama Maria Raimondi rūpinosi namais ir vaikais, buvo reikli, ori, nelinkusi į daugžodžiavimą ir fizines švelnumo apraiškas, tačiau rūpestinga, tvirtų vertybių ir išradinga. Būtent iš jos, G. Armani teigimu, paveldėjo kūrybiškumą ir alkį estetikai.
„Ji mums siūdavo drabužius iš naudotų kareivinių parašiutų bei uniformų. Galbūt mano pomėgis saikingiems, santūriems, esminiams dalykams nesąmoningai kyla iš to vaikystės prisiminimo: iš mamos gebėjimo rengti mus gerai, turint menkus resursus“, – pasakojo G. Armani.
Galėjo likti luošas ir aklas
Vaikystėje vienintelis būdas pabėgti nuo realybės, kurioje vyravo skurdas, krito bombos, o žaidimus su draugais nutraukdavo sirenos ir bėgimas slėptis, buvo kinas: „Mūsų gyvenimas sukosi apie tai, kaip prasimanyti maisto, kuo pigiau įsigyti mokyklinius vadovėlius ir sekmadienį išgalėti nueiti į kiną.
Mane taip paveikė filmų šviesos, scenų pompastika, nuostabaus grožio aktorės, kad sapnuodavau naktimis.“
G. Armani biografijoje atviravo, kad svajojo kada nors ir pats būti tuose ekranuose, tose scenografijose, tarp tų nuostabaus grožio aktorių.
Tačiau vien mintis, kad vaikas iš provincijos galėtų tapti aktoriumi buvo per daug šventvagiška, kad būtų garsiai išsakyta. Kaip ir bet kokia mintis apie madą, kuri tada buvo prieinama tik turtingiems ar kilmingiems.
Ne visada net ir savaites taupyti pinigai padėdavo pabėgti į kino pasaulį: „Vieną sekmadienį išsiruošėme į kiną, bet staiga užkaukė priešlėktuvinės sirenos. (…) Du mano draugai žuvo po bombomis.
Vienąkart su seserimi atsidūrėme apšaudymo sukūryje: buvome gatvėje, man tada buvo aštuoneri, sesei treji, iš virš galvų praskridusio lėktuvo pasipylė kulkos.
Kritome į griovį, uždengiau sesę savo kūnu, mes išgyvenome, bet ne visi tada buvę gatvėje liko gyvi.“
Visi G. Armani vaikystės prisiminimai persmelkti pavojaus, bėgimo ir kovos už išlikimą jausmo. Tačiau vienas atvejis jam galėjo baigtis dramatiškai ir būsimojo mados karaliaus galėjo nebūti.
Po vieno bombonešių antskrydžio, tuomet dešimtmetis Giorgio iš slėptuvės ėjo namo. Pakeliui sutikti draugai pakvietė išbandyti vaikų pamėgtą žaidimą – iš ginklų parako pasigamintus fejerverkus.
Petarda sprogo draugui tiesiai į veidą, nusinešdama jo gyvybę ir sunkiai sužeisdama Giorgio. Prireikė 40 – ties dienų ligoninėje kūno nudegimams išgydyti, kelis mėnesius vaikščioti su ramentais, tačiau garantijos, kad neliks aklas medikai nedavė.
„Buvo tikrai sunkus momentas, iš kurio visam gyvenimui liko netekties skausmas, randas ant pėdos ir jautrumas ryškiai šviesai“, – prisiminimais biografijoje dalijosi G. Armani.
Tačiau dar gilesnį randą jo širdyje paliko tragiška pirmosios meilės netektis: „Jai buvo devyneri, man dvylika metų.
Ji buvo efemeriško kūno ir egzotiškų akių mergaitė, pamenu, jau paišiau mūsų būsimų namų baldus. Vieną dieną, važiuodama dviračiu, ji buvo partrenka sunkvežimio. Vis dar matau prieš akis jos gražų veidą.“
Tėvo praeitis nuvedė į Milaną
G. Armani tėvo praeitis fašistinėje administracijoje ir kalėjime praleisti mėnesiai šeimai tapo sunkia našta. „Man buvo vienuolika metų, nieko nesupratau apie politiką ir kankinausi matydamas tėvą už grotų.
Mums tai buvo tragedija, didesnė už mus. Vis dar menu tą nerimo, kaltės, gėdos jausmą“, – pasakojo dizaineris.
Pasibaigus karui tėvas rado buhalterio darbą transporto įmonėje Milane. Pagaliau šeima turėjo kuklų, bet pastovų pragyvenimo šaltinį ir išsikraustė ten, kur G. Armani, atsitiktinai, tapo tuo, kuo jį pažįsta visas pasaulis.
„Milane pradėjome naują gyvenimą. Tačiau Milanas buvo miestas su daugybe getų: turtingųjų, viduriniosios klasės ir vargšų.
Centras buvo prieinamas tik turtingiesiems, mes gyvenome varganame kvartale, kuriame ir vyko visas mūsų gyvenimas. Milanas atrodė didelis ir sunkus, labai skirtingas nuo mažos, ramios provincijos“, – prisimena G. Armani.
Medicinos studijos, karinė tarnyba, mada
Šeima apsistojo Tičineze kvartale, pietiniame Milano pakraštyje. Sekmadienius G. Armani leisdavo vietiniuose kino teatruose arba parkuose, kur atrado aistras rašymui ir fotografijai.
Tačiau kukliai gyvenantiems vaikytis aistrų – neįkandama prabanga. Reikėjo galvoti apie ateitį, apie pragyvenimą užtikrinančią profesiją: „Tais laikais vyrai neturėjo didelių pasirinkimo galimybių, jei norėjai būti kuo nors, turėjai tapti notaru, advokatu arba daktaru. Mano brolis studijavo teisę, man teliko medicina.“
Studijuodamas mediciną Milano valstybiniame universitete G. Armani atsidūrė kareivinėse.
Neišlaikęs anatomijos egzamino trečiame kurse nusprendė studijas pristabdyti ir atlikti karinę tarnybą: „Iš filmų buvau susidaręs romantinį įvaizdį apie kariuomenę. Tačiau realybė neturėjo nieko bendro su filmais.
Buvau paskirtas į karinę ambulatoriją Veronoje, kur mirtinai nuobodžiavau kol nesprogo gripo epidemija: vienu metu atveždavo ir 60 sergančių, reikėdavo leisti dešimtis injekcijų. Supratau, kad medicina ir kareivinės – ne man.“
G. Armani metė medicinos studijas, tačiau turėjo baigti karinę tarnybą. Trumpų atostogų metu pasiguodė artimai draugei, kad nežino ką daryti su savo gyvenimu, tačiau žino vieną dalyką – nenori būti našta šeimai.
Todėl paprašė draugės padėti rasti bet kokį darbą. Draugė dirbo „La Rinascente“ – didžiausioje tuo metu rūbų parduotuvėje Milane, kurios reklamos skyrius kaip tik ieškojo personalo.
Būtent darbas „La Rinascente“ oficialiai įvardijamas kaip G. Armani tramplinas į mados pasaulį. Pasaulį, apie kurį jis niekada nė negalvojo: „Neturėjau jokio potraukio madai. Nemokėjau net piešti. Nenorėjau kurti mados.“ Tačiau tada mada ir nebuvo tuo, kuo tapo – taip pat ir G. Armani dėka.
„Nieko nežinojau, visko išmokau“
„Atvykau į mados pasaulį iš kuklios, uždaros, saugios šeimos aplinkos ir atsidūriau tarp užkietėjusių pirkėjų, nuožmių moterų. Man tai buvo neįkainojama gyvenimo mokykla, gerąja ir blogąja prasme. Ten prasidėjo mano karjera mados pasaulyje“, – patirtį „La Rinascente“ prisiminęs yra G. Armani.
Septynerius metus G. Armani dirbo „La Rinascente“, parduotuvėje, kuri per tuos metus išgyveno transformaciją – nuo Milano turtuolių parduotuvės iki tarptautinio lygio mados centro.
Per tuos metus jis dirbo įvairius darbus: nuo asistento reklamų gamintojams, fotografams, kolekcijų pirkėjams ar medžiagų kirpėjams iki vitrinų prižiūrėtojo. „Nieko nežinojau, visko išmokau“, – prisimena G. Armani.
Galbūt jis ir būtų likęs „La Rinascente“, jei ne pažintis su Nino Cerruti – Italijos tekstilės pramonės gigantu. „Atrodai geras žmogus, tačiau kurias medžiagas pasirinktumei? – pirmąjį pokalbį su N. Cerruti prisimena G. Armani. – Jis paskleidė ant stalo medžiagų pluoštą, laimei, pasirinkau tas, kurios patiko ir jam. Pradėjau dirbti jam.“
Teigiantiems, kad būtent N. Cerruti atrado G. Armani, pastarasis atšauna: „Jis turėjo natūralų talentą. Buvo savamokslis ir būtų iškilęs bet kuriuo atveju. Žmonės kaip Armani yra tokie reti, kad kai toks pasirodo, jį pastebi net aklas.“
Judviejų darbas kartu truko aštuonerius metus, vėliau G. Armani ėmė kurti kolekcijas įvairiems mados namams kaip laisvai samdomas dizaineris, kol sutiko Sergio Galeotti.
Naujos eros madoje pradžia
Dešimt metų jaunesnis S. Galeotti buvo kuklaus, mandagaus, dar nepakankamai savo gabumais pasitikinčio G. Armani priešingybė: iškalbus, ekstravertiškas, verslus, sklidinas nutrūktgalviškos drąsos bei vizijų. Užtruko metus kol įtikino G. Armani įkurti savo vardo mados namus.
1975 m. liepos 24 dieną gimė UAB Armani. Kitais metais Armani pristatė pirmąją kolekciją. „Viskas paruošta: šviesos, fotografai, publika. Kolekcijos pristatymas turi prasidėti, tačiau drabužių nėra.
Tai yra manęs iki šiol neapleidžiantis košmaras“, – biografijoje atviravo G. Armani. Košmaras, kuris per beveik penkiasdešimt metų niekada nenutiko.
Pirmosios kolekcijos pristatymo kaštams padengti S. Galeotti teko parduoti automobilį, o G. Armani juodus taškelius ant vienspalvės medžiagos piešė teptuku.
Kokia istorija buvo toliau – niekam ne paslaptis. Armani mados namai, turintys 9257 darbuotojus ir 2,35 mlrd. eurų pajamas (2023 m. duomenys, – red.) kitais metais minės 50 – mečio jubiliejų.
Giorgio Armani šių metų liepos 11 – ąją švenčia 90 metų jubiliejų. Žurnalas „Forbes“ G. Armani turą įvertino 11,3 mlrd. dolerių (2024 m. balandžio mėn. duomenys, – red.), kas reiškia, kad kadaise centus maistui ar sekmadienio kinui taupęs ir net reikiamų medžiagų pirmąjai kolekcijai neįstengęs įpirkti G. Armani yra trečias turtingiausias žmogus Italijoje, 177 – tas pasaulyje.
„Tai buvo naujos eros madoje pradžia“, – reziumuoja biografijos „Essere Armani“ autorė Renata Molho.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą