Irkluotoja Viktorija Senkutė papasakojo apie ilgai slėptą ligą: draugėms būdavo baisu su manimi nakvoti
Vis dėlto, daug žinome apie šių profesionalų sportinius pasiekimus ir kasdienybę, tačiau mažai ką žinome apie kitą medalio pusę – sunkumus, kuriais ne visuomet dalijamasi viešai.
Štai V. Senkutė tik pernai prabilo, kad jos gyvenimą lydi ne tik sportas, bet ir visuomenėje vis dar įvairiausių stigmų ir baimių persekiojama liga – epilepsija.
Liga užklupo naktį, dar paauglystėje
„Pirmą priepuolį patyriau, kai man buvo penkiolika metų. Tuo metu nakvojau pas draugę, mes miegojome vienoje didelėje lovoje, ir aš tiesiog naktį prabudau nuo to, kad negaliu pajudinti savo kūno.
Pajaučiau viso kūno traukulius, bet aš buvau visiškai sąmoninga ir supratau, kas vyksta, tiesiog buvo labai keista. Mamai tada nieko nesakiau, nes man atrodė, kad gal čia vieną kartą taip atsitiko ir viskas“, – prisimena V. Senkutė.
Priešingai nei galėtume įsivaizduoti, tuometinė paauglė, prisimena V. Senkutė, nė kiek neišsigando. Deja, priepuoliai ėmė kartotis ir vykdavo naktimis. Nors jie dažnai nesikartodavo ir trukdavo tik 15 sekundžių, stipriai nerimauti pradėjo mama.
„Tie priepuoliai galėjo būti reti, bet jeigu praeidavo kažkiek laiko, neišsimiegodavau ar panašiai, jie vėl atsirasdavo.
Po pirmos mano irklavimo treniruotės kūnas gavo krūvio ir vėl naktį buvo priepuolis. Todėl mama labai nerimavo ir pasakė, kad tikrai važiuojame pas gydytojus.
Aš jai pritariau, nes norėjau sportuoti ir norėjau, kad gydytojai pasakytų, jog aš galiu tai daryti. O mama norėjo, kad gydytojai pasakytų man, jog aš sportuoti negaliu“, – pasakoja ji.
Gydytojai atliko begalę tyrimų, kurie parodė, kad V. Senkutės epilepsija – židininė. Tai, kaip sako ji, reiškia, kad kažkurioje smegenų dalyje yra epilepsijos priepuolį iššaukiantis židinys. Tad priepuolio metu tos smegenų dalies, kurioje slepiasi židinys, – funkcijos sutrinka.
„Mano atveju, jis yra toje smegenų dalyje, kuri atsakinga už motoriką. Tai reiškia, kad kai man įvyksta priepuolis, aš negaliu valdyti savo kūno, bet aš išlieku sąmoninga.
Kitiems žmonėms ta pati židininė epilepsija gali būti visiškai kitokia, kadangi tas židinys gali būti tokioje smegenų vietoje, kuri, pavyzdžiui, atsakinga už sąmonę, tada žmogus praranda sąmonę“, – aiškina pašnekovė.
Laimei, V. Senkutei gydytojai sportuoti nedraudė – sakė, kad ji gali gyventi visavertį gyvenimą, tokį, kokį gyventų bet kuris kitas žmogus.
Tad ir karjeros pradžia nesustojo – mergina ir toliau vaikščiojo į treniruotes: „Gydytojai sakė, kad galiu daryti viską, ką normalus ir paprastas žmogus daro, ir galiu gyventi savo gyvenimą taip, kaip aš noriu jį gyventi, kad neturi būti jokių limitų, kurie yra pertekliniai.
Taip, buvo skirtos rekomendacijos, pavyzdžiui, gerai išsimiegoti, nepervargti per daug, mažiau stresuoti. Bet tai tinka kiekvienam žmogui.“
Pasiteiravus, ar profesionalus sportas suderinamas su tokiu gyvenimo būdu, kurį rekomendavo gydytojai, V. Senkutė šypteli ir tikina, kad lėtas tempas ir kūno poreikių paisymas – neretai sunkiai įsivaizduojamas.
„Visą laiką mano režimas, net ir atostogų metu, yra lygiai toks pat: einu miegoti anksti, keliuosi anksti.
Bet tiesiog kartais sukrenta taip, kad skrydis būna 6 val. ryto, iki oro uosto važiuoti tiek ir tiek, iš vakaro krauniesi daiktus, stresuoji ir pan., tai tikrai yra pasitaikę tokių atvejų, kai tu tiesiog tam tikrą dieną negali vadovėliškai eiti miegoti.
Treneriai žino apie tai, kad aš sergu epilepsija ir tikrai jeigu būdavo, kad aš prastai jaučiuosi ryte, ar gavosi taip, kad keliavome, neišsimiegojome, kažką pajutusi aš visą laiką jiems pasakau ir jie supratingai reaguoja: darome taip, kaip reikia daryti.
Bet nėra taip, kad jie eina iš paskos ir sako, kad aš čia tik nepervargčiau. Sportas yra visiškai apie priešingus dalykus ir treneriai kaip tik stengiasi paspausti. Jie pasitiki manimi, kad aš esu suaugęs žmogus.
Net ir tada, kai pradėjau irkluoti, man buvo beveik 16 metų, tai jau buvau sąmoningas žmogus ir supratau, ką darau, tai jie žinojo, kad pasakyčiau, jeigu kažkas būtų ne taip“, – pasakoja sportininkė.
V. Senkutė džiaugiasi, kad nuo pat to momento, kai išgirdo epilepsijos diagnozę, jai pavyko rasti tinkamus vaistus. Tai, pasak jos, padėjo siekti karjeros be trikdžių ir atsidurti ten, kur ji yra šiandien.
„Epilepsija yra liga, kurią tu turi visą gyvenimą, bet tu gali gyventi įprastai, jei atrandi sau tinkančius vaistus.
Vieniems tai užtrunka keletą metų, o aš juos atradau iš karto. Jie visiškai nuėmė absoliučiai visus simptomus ir viską, kas buvo susiję su ta liga.
Iki šios dienos aš neturiu priepuolių. Tačiau kartais, jeigu, tarkime, keliaujame naktį, paskui sportuojame arba prieš tai sportuojame, paskui keliaujame naktį, tikrai būna, kad jaučiu aurą.
Sunku paaiškinti, kas tai yra, bet žmonės, sergantys epilepsija, tai žino. Tai yra toks jausmas, lyg tau tuojau bus priepuolis, bet jis neateina. Taip būna, jei padarau visus dalykus, kurie yra nerekomenduojami“, – šypteli V. Senkutė.
Pajutusi vadinamąją epilepsijos aurą, sportininkė sako stengiasi į ją atsižvelgti, ją priimti ir su ja dirbti: užsiima ramaus ir sutelkto kvėpavimo pratimais, stengiasi nusiraminti ir susifokusuoti į tai, ką jaučia: „Aš stengiuosi tą aurą iškvėpuoti.“
Laimei, iš karto atrasti tinkami vaistai ir rūpestis kūno poreikiais sportininkei leido tęsti pradėtą karjerą bei sėkmingai sportuoti iki šiol.
Net ir mamos turėtas lūkestis sulaikyti V. Senkutę nuo sporto, kad ši saugotų save, šiandien virto džiaugsmu – pasiekti rezultatai įrodė, kad ši liga tėra maža nereikšminga detalė sportininkės gyvenime.
„Mama labai džiaugiasi, kaip mano gyvenimas išsirutuliojo. Aš esu 20 metų jaunesnė už mamą, jai buvo vos 35-eri, kai ji sužinojo, ji buvo visiškai jaunas žmogus, realiai dabar nuo mano amžiaus nedaug skiriasi.
Aš jos vienintelis vaikas, tai labai normalu, kad ji išsigando, pradėjo manimi labai rūpintis, nenorėjo prarasti.
Bet dabar su mama abi džiaugiamės, kad aš turiu tokį užsispyrimą ir visur jį nešiojuosi. Kartais mamai buvo nelengva, bet kartais išėjo ir į gerą. Tai šiuo klausimu tikrai džiaugiamės, kad viskas gerai ir visada norisi ir su mama kartu tuo džiaugsmu dalintis.
Aš bent jau pabandžiau. Jeigu būčiau pakeitusi 10 vaistų ir vis tiek būtų netikę, tai gal tikrai būtų rimtesnis indikatorius, kad reikia pristabdyti ir kažką keisti.
Bet manau, kad bandyti tikrai verta, nes visas gyvenimas yra prieš akis. Nesvarbu, koks amžius, vis tiek visas likęs gyvenimas yra prieš akis. Tai manau, kad tas yra labai svarbu“, – teigia pašnekovė.
Ligą prisijaukino bėgant laikui
Nors dabar irkluotoja apie ligą kalba be užuolankų ir drąsiai – taip būdavo ne visada. Sužinojus diagnozę ir pradėjus vartoti paskirtus vaistus, aplinkiniams tekdavo meluoti, kad geriami medikamentai viso labo tėra vitaminai. Pripažinti turint šią ligą ilgą laiką buvo sunku.
„Pirmą kartą apie epilepsiją viešai prabilau pernai metais, per Tarptautinę epilepsijos dieną. Vienam pažįstamam žurnalistui pati parašiau, sakiau, kad darome šį straipsnį, nes noriu, kad žmonės sužinotų, jog epilepsija nėra toks baisus dalykas ir kad tie, kas nežino, bijo labiau už tuos, kas žino.
Ilgą laiką teko slėpti, kad sergu epilepsija. Sakydavau, kad geriu vitaminus, buvo gėda pripažinti, kad aš turiu tą ligą, bet taip buvo dėl to, kad tuo metu tai buvo didelė stigma.
Ji vis dar yra. Ir aš norėčiau būti dalis to pokyčio, kad žmonės žinotų apie šią ligą, žinotų, ką reikia daryti, jeigu žmogų ištiktų priepuolis, kad nereikia to žmogaus bijoti, nes visi mes, kas sergame epilepsija, stengiamės kontroliuoti tuos priepuolius, kiek tai yra įmanoma, ir stengiamės gyventi normalų gyvenimą.
O vaikystėje… Atsimenu pirmus kartus, kai pasakydavau savo draugėms geriausioms, kad sergu epilepsija, joms būdavo šokas, jos labai išsigąsdavo, joms būdavo baisu nakvoti su manimi, nors realiai nėra jokios grėsmės.
Kažkaip buvo sunku tuos pirmus kartus, bet bandžiau persilaužti po truputį ir kažkaip priimti tą ligą. Ir kai tu ją priimi, pajunti laisvę, kad tau nebereikia meluoti. Dabar, kai paklausia, nuo ko čia geri tuos vaistus, pasakau, kad nuo epilepsijos. Žmonių akys tik išsprogsta ir daugiau klausimų nebūna.
Arba kai kurie pradeda klausinėti daugiau, tada aš papasakoju ir tada gaunasi taip, kad ir man nėra kažkokios kaltės, kad aš pamelavau, o ir kitas žmogus kažką naujo išmoksta“, – patirtimi dalijasi pašnekovė.
Viešai pasidalinusi diagnoze, sportininkė sulaukė ne tik didžiulio palaikymo, bet ir šią ligą turinčių žmonių padėkų už suteiktą padrąsinimą.
„Kai pirmą kartą pasidalinau apie tai, kad sergu epilepsija ir pasidalinau ir savo „Instagram“, kokie 6 pažįstami žmonės parašė, kad labas, kaip faina, kad pasidalinai, aš irgi turiu epilepsiją ir man labai gėda apie tai kalbėti, gal ir man reikės nustoti meluoti draugams, kad geriu vitaminus ar kažką tokio.
Tai aš buvau šokiruota, kad tu gyveni tarp žmonių ir niekada nepasakytum, kad jie serga ir turi kažkokią ligą, kurios labai daug žmonių bijo“, – prisimena irkluotoja.
Pasiteiravus, kodėl jos nuomone dalis visuomenės vis dar su baimės akimis žiūri į šią ligą, V. Senkutė sako tiksliai nežinanti, tačiau mano, kad tai lemia tam tikri klaidingi įsitikinimai: „Visi įsivaizduoja, kad ištikus epilepsijos priepuoliui žmogus nukrenta ant asfalto, susitrenkia galvą – tokie vaizdiniai, kurie būdavo galbūt filmuose, galbūt kažkokiuose pasakojimuose.
Iš tikrųjų net nežinau, iš kur ta stigma atsirado, bet ji yra. Ir ji buvo seniau. Galbūt dabar šiek tiek mažiau, bet vis tiek ji yra ir tiesiog visiems baisu“, – svarsto ji.
Užuot bijojus ir su nerimu žvelgus į žmogų, sergantį šia liga, V. Senkutė siūlo aplinkiniams prisiminti keletą patarimų, kurie padės išvengti nepatogių ir nemalonių situacijų.
Visų pirma, sako ji, derėtų sergančio žmogaus paklausti, kaip dažnai jis patiria priepuolius ir ar jie vyksta dienos metu.
„Ir tuomet išsiaiškinus, ar priepuoliai gali įvykti dienos ar nakties metu, reikėtų paklausti, ar tau yra reikalingi vaistai, stabdantys priepuolį.
Kai kurie žmonės, sergantys rimtesnėmis epilepsijos formomis, su savimi nešiojasi vaistus, galinčius sustabdyti priepuolį.
Ir jeigu kažkokioje sodyboje miegosite ir žinote, kad tas žmogus serga, visuomet reikėtų išsiaiškinti, ar jam reikalingi vaistai, ar yra tikimybė, kad tas priepuolis gali įvykti, ir kur juos laiko“, – pasakoja pašnekovė.
Ištikus priepuoliui, aiškina V. Senkutė, reikėtų nepalikti žmogaus be priežiūros, užtikrinti, kad jis nesusižeistų. Priepuolis paprastai trunka iki dviejų minučių, o jam pasibaigus, žmogų reikėtų paversti ant šono ir palaukti, kol pastarasis atsigaus.
Iki tol negalima jo maitinti ar girdyti, į burną dėti bet kokių daiktų ar bandyti jį pražiodyti. Jei nutiktų taip, kad priepuolis užsitęsė arba priepuoliai kartojasi, žmogus susižeidė, galbūt jis ilgai negali sugrįžti į normalią būseną, jį pykina – reikėtų nedelsiant kviesti greitąją pagalbą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą