Išgirdus, ką apie Lietuvą kalba Juozas Statkevičius, negalėjo tylėti: tokiai asabai reiktų atimti šalies pasą

„Tiesiai pasakysiu – Lietuvoje vis dėlto viskas apie maistą, apie ėdalą, apie pilvą. Amen“, – pirmadienį LNK laidoje pareiškė garsusis dizaineris.

Šis pasisakymas neliko nepastebėtas – ne tik pranešimo spaudai autoriai, bet ir skaitytojai socialiniuose tinkluose netruko sureaguoti. Kritišką nuomonę viešai išsakė ir į Kataloniją emigravusi lietuvių menininkė Danguolė Pečiukonytė-Juan Font, socialiniuose tinkluose pasidalijusi savo reakcija ir atvirai sukritikavusi ne tik J. Statkevičiaus žodžius, bet ir patį jų autorių.

Savo įrašu ji sutiko pasidalinti su „Delfi“.

„Juozas Statkevičius: „Lietuvoje viskas apie ėdalą ir apie pilvą. Taškas“ Šios dienos visuose portaluose nuskambėjusi frazė, manau, sukrėtė ir papiktino ne vieną. Žmogui, kuriam rūpi tik jo skudurai, jis pats ir jo „neįkainojami“ darbai, nenustoja niekinti, žeminti, šmeižti ir purvais drabstyti mūsų nuostabios šalies. 

Personos ego užkilo jau taip aukštai, kad pasijuto visagaliu ponu Dievu ir teisia, smerkia savo vardu visą Lietuvą. Ir amžinai verkia, verkia, verkia ir verkia dėl negautų medalių, neįvertinimo, neišaukštinimo, kaip koks darželinukas, po pakakojimo ant puoduko, negavęs čiulpinuko. 

Dėl pilvo ir ėdalo, tai apskritai juokinga – visi jo storiukai, video ir filmukai tik apie ėdalą ir sukasi: mamuko kotletai, riebūs ir dideli, mamuko kugelis – dar riebesnis ir daug, barščių sriuba, bulviniai blynai… Juozukai, matyt, tu čia pats save omenyje ir turėjai, bet vėl ant tos vargšės Lietuvėlės išsiliejai. 

Ponas ne tik, kad jokių medalių nenusipelnė, bet tokiai asabai reikėtų apskritai atimti ir lietuvišką pasą, nes gi vis tiek pagal jį visur yra geriau, nei Lietuvoj. Bet, kažkodėl, niekur kitur gyventi taip ir neišskrido. 

O jau moterys mūsų kokios baisios, o jau skonio neturi, o jau visos storos, o jau kaip Prancūzijoj faina, o, jau kaip jis ten mylimas, gerbiamas ir šlovinamas, tik ne gimtinėje. Juozukai, gi keliavai po pasaulį, gi matei, kad gražesnių ir stilingesnių už lietuvaites moterų nėra, gi tų pačių Prancūzijos kaimukuose moteriškučių stiliaus baisumas toks, kad bėgti norisi atgal į Vilnių, gi matei, bet vis tiek vemi ant savų. 

Gal nebuvai Ispanijoj, gal nebuvai Portugalijoj, gal tikrai nematei, kaip čia ėda ir koks maisto kultas? Gi čia moteris geriau paės, tavo žargonu kalbant, bet sijono naujo tikrai nenusipirks. O lietuvė? Geriau nepavalgys, bet suknutę tikrai įsigys. Tai aš manau, kad tokie garsūs ir labai dažni pasisakymai yra tik nežemiško susireikšminimo, pižoniškumo ir arogancijos kliedesiai“, – rėžė moteris.

Tęsdama, ji dar pridūrė: „Su Juozu Statkevičiumi 90-aisiais, tais laikais pačiam prestižiškiausiam Baltijos šalių taikomosios dailės technikume, studijavau odos dizainą ir avalynės modeliavimą, o jis – drabužius. 

Man buvo 16 metų ir jau tada supratau, ir labai matėsi ant jo galvos povo plunksnų karūna, bet, kaip gyvenimas parodė – bet koks povas vis tiek su vištos šikna vaikšto. 

Mano vyras – katalonas, neapsakomai myli mano gimtinę. Ir, jei tik yra proga užsienyje mane kam nors pristatyti, jis, išdidžiai pabrėždamas, sako: – Mano žmona iš pasakiško grožio šalies, mažos, bet tokios žalios, su tūkstančiais dangaus mėlynumo ežerais, kur moterys nuo ryto iki vakaro pasitempusios, išsipuošusios, ilgom kojom ir geltonom kasom, kalba pačia dainingiausia kalba planetoje. Ir dar jis vis pabrėžia, kad mums, lietuviams, labai pavydi laisvės, to nepriklausomybės nuo nieko jausmo, kurio Katalonija vis dar neturi. 

Kai kiekvieną savaitgalį pirmas nubudęs bėga ruošti man kavos ir ją atnešdamas į lovą užleidžia mano tautišką giesmę, aš verkiu iš laimės! Gal todėl, kad emigranto dalia sustiprina meilę gimtinei, o gal todėl, kad svetimas žmogus taip nuoširdžiai myli svetimą šalį, nežinau. 

Todėl, kai matau tokius „Juozukus“, man jie gali būti kokie tik nori genijai, aš jų negerbiu ir niekada negerbsiu. Man jie net, galiu pasakyti, šlykštūs. Jei jis taip varytų ant Katalonijos, katalonu būdamas, manau, kad turėtų emigruoti, gal net ir į mėnulį. Šlovė Lietuvai, šlovė Lietuvos moterims ir šlovė Lietuvos „ėdalui!“.