Kas jus formavo kaip asmenybę - kokie žmonės ar įvykiai labiausiai paveikė jūsų gyvenimo kryptį?
Didžiausią įtaką man padarė šeima - tėvai. Abu jie dirbo Klaipėdos konservatorijoje, dabartiniame LMTA Klaipėdos fakultete, ir buvo glaudžiai susiję su kultūra. Tėtis dėstė kultūros ekonomiką, mama - kultūros teoriją, lietuvių liaudies meną. Tačiau svarbiausia yra ne jų profesijos, o šeimos tradicija - lankytis kultūros renginiuose.
Nuo mažens augau tarp koncertų, parodų ir spektaklių. LMTA vargonų salė man buvo lyg antrieji namai. Dažnai lankydavomės ir Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmuose, dailės galerijose, kituose kultūros židiniuose. Ši patirtis tapo labai natūraliu kultūros "įskiepiu". Nuo vaikystės kultūra man yra neatsiejama gyvenimo dalis.
Be to, mama (vėliau jau Klaipėdos universitete įkūrusi Socialinio darbo katedrą) visada man buvo pavyzdys - jos požiūris į darbą, pagarba žmonėms, atsidavimas studentams. Šeimoje augau aplinkoje, kurioje svarbu padėti kitam, bendradarbiauti, kurti. Manau, būtent tai mane paskatino pasirinkti kryptį, artimą kultūrai ir žmonėms.
Vėliau mane formavo kiekvienas sutiktas žmogus, kiekviena darbo patirtis, bet, kaip dažnai nutinka, būtent sunkumai ir krizės tampa tikraisiais asmenybės formuotojais. Kai tenka susidurti su iššūkiais, "užsiaugini šarvus" ir eini pirmyn.
Ar sunkiai rinkotės profesiją?
Mano profesinis kelias susiklostė organiškai. Nors brolis metais jaunesnis, jis nuo mažens žinojo, kad bus dailininkas.
Kadangi kartu lankėme mokyklą, tėvai mus abu nukreipė į dailės būrelį - taip man dailė tapo artima. K. Donelaičio vidurinėje mokykloje baigę devynias klases ir dailės būrelį pas Alfredą Petrą Gužą, abu pasirinkome Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją, dailės kryptį.
Ilgą laiką maniau, kad būsiu praktikuojanti dailininkė, tačiau paskutiniais metais mokykloje, apsilankiusi Vilniaus dailės akademijoje, supratau, kad mane labiau traukia teorija. Taip atsidūriau meno istorijos studijose.
Kai jauni žmonės klausia, kaip rinktis profesiją, visada sakau: rinkitės tai, kas jus įkvepia, kas "veža".
Aš niekada neplanavau būti scenos menų vadybininke - tai atėjo natūraliai, per patirtį. Ir šiandien jau daugiau nei 20 metų esu šioje srityje. Esu laiminga, kad mano kelias susiklostė būtent taip. Savo išsilavinimo dėka turiu platų meno suvokimą tiek vizualiųjų, tiek scenos menų srityje, kuris padeda kurti išskirtines iniciatyvas.
Ką jums reiškia žodis "prasminga" - kaip nusprendžiate, kokia veikla verta jūsų laiko ir pastangų?
Man prasminga veikla - tai tokia, kuri teikia prasmę ne tik man, bet ir aplinkiniams. Niekada nesiekiau būti "reikiamoje vietoje" ar kažką kitiems įrodyti. Man svarbu jausti vidinį ryšį su tuo, ką darau. Daryti tai, ką mėgstu, kas mane veda tolyn.
Grįžusi iš studijų sostinėje ir užsienyje, pradėjau dirbti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Vėliau tuometinės Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vadovės Nijolės Laužikienės buvau pakviesta prisijungti prie jų skyriaus, dirbti su tarptautiniais projektais.
Kiekviena nauja veikla leidžia pažvelgti į tau pažįstamą lauką iš kitos pusės. Fantastika! Aš tik dėkoju gyvenimui ir einu pirmyn.
Nors iš pradžių tai buvo laikina, taip susiklostė, kad dalyvavau konkurse ir tapau skyriaus vedėja - vėlgi, be išankstinio plano, bet vedama vidinės motyvacijos.
Dabar, atsigręždama atgal, suprantu, kad tuo metu man, kaip jaunam žmogui, tai buvo tikras iššūkis. Bet kartu - ir be galo vertinga, neįkainojama patirtis. Ji man ir šiandien leidžia plačiau matyti ir suprasti įvairias sritis: žinau, kaip veikia savivalda, įstatymai, teisės aktai.
Kartais juokauju, kad mano veiklos natūraliai planuojasi penkerių metų laikotarpiui. Kas penkerius metus, tikriausiai vedama tų pajūrio vėjų, kažką keičiu savo gyvenime. Šį kartą tapau Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadove.
Jei gerai susiplanuoji, penkeri metai - puikus laikas įgyvendinti idėjas. Kartais net pati sau suplanuoju, kur noriu būti po penkerių metų, ką pasiekti ar išbandyti per konkretų laikotarpį.
Minėjote, kad veiklose jums labai svarbus dvasinis komfortas. Ar didžiulis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolektyvas patenkino lūkesčius?
Aš myliu žmones. Tikiu jų geranoriškumu, potencialu, gebėjimais - tai man įskiepijo tėvai.
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolektyvas vienija beveik tris šimtus žmonių, bet man tai nėra sunki našta. Esu komandos žmogus.
Žinau, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas, ir tai yra didžiausias kolektyvo turtas. Vadovaudama stengiuosi, kad kiekvienas narys jaustųsi svarbus.
Tad mano tikslas - kiekvieną išgirsti, pastebėti, suprasti ir atrasti bendrą kelionės kryptį. Šią žinutę nuolat perduodu per susirinkimus. Ir jaučiu, kad esu išgirsta - jaučiu kolektyvo palaikymą. Jei įkvepi daugumą eiti kartu - jau yra pergalė.
Pati labai myliu gyvenimą ir kasdien juo džiaugiuosi. Kiekvieną rytą atsibudusi padėkoju už tai, kad turiu naują dieną, kupiną galimybių. Lygiai taip pat vakare dėkoju už tai, ką ta diena atnešė. Negaliu klausytis nuolat besiskundžiančių ir bambančių žmonių - tiek daug laiko iššvaistoma negatyviai energijai!
Jei esame sveiki - visa kita galima įveikti. Gali trūkti pinigų, daiktų, bet jei turi sveikatą - gali džiaugtis sprogstančiais medžių žiedais, savo besišypsančiu vaiku, pačiu buvimu. Jei tau duota būti šioje žemėje - išnaudok tai maksimaliai.
Turite daugybę vaidmenų: menininkė, vadybininkė, kūrėja, mama, vizionierė. Kaip pavyksta visa tai suderinti? Gal šiuos vaidmenis būtina atskirti?
Nesistengiu nieko dirbtinai atskirti. Esu tiesiog žmogus - visa tai yra mano gyvenimas. Kai dirbi srityje, kuri tau artima, darbas tampa gyvenimo dalimi, o gyvenimas - įkvėpimu veiklai.
Gal dėl to, kad su mylimu vyru Donatu (jis - kompozitorius ir multiinstrumentalistas) dirbame panašiose srityse, mūsų pokalbiai, planai, idėjos natūraliai sukasi apie kultūrą.
Kai kas nors stebisi, kad vakare einu į spektaklius ar renginius, atsakau: tai mano poilsis, mano džiaugsmas. Kūrybinės idėjos mane aplanko bet kur ir nuolat. Negaliu gyventi kitaip, ir nenoriu.
Ką jums reiškia meilė?
Esu žmogus, nemokantis atvirauti apie save. Labai myliu šalia savęs esantį žmogų visų pirma dėl to, ką jis man duoda, kiek pripildo mane savo esybe ir praturtina.
Meilė- tai jausti pilnatvę būnant kartu, bet tuo pat metu matyti (stengtis pamatyti) žmogų tokį, koks jis yra, ir tokį jį priimti. Visi norime būti geresni, gražesni, bet prie mylimo žmogaus gali būti tiesiog savimi. Tai man, atrodo, yra svarbiausia.
Kuo daugiau veiklos, tuo mažiau laiko abejoti. Kai jau jautiesi ant skardžio krašto, imi ieškoti, į ką įsikibti.
Ar jūsų gyvenime būta lūžio momentų?
Gyvenime nebuvo katastrofiškų lūžių, bet buvo sunkių momentų - kaip ir visiems. Tuomet tiesiog užsidedi "šarvus" ir darai sprendimus. Aš nuolat kartoju: nėra problemų, yra tik iššūkiai. O iššūkiai yra įveikiami.
Aš nuolat kartoju: nėra problemų, yra tik iššūkiai. O iššūkiai yra įveikiami.
Kuo daugiau veiklos, tuo mažiau laiko abejoti. Kai jau jautiesi ant skardžio krašto, imi ieškoti, į ką įsikibti. Tada nėra laiko ilgoms diskusijoms ar dvejojimams - išmoksti greitai prisiimti atsakomybę.
Baisiausi dalykai gyvenime - liga ir mirtis. Visa kita - pataisoma. Galbūt suklysi, bet turėsi galimybę taisyti(s). Svarbu - veikti. Ne bijoti, o prisiimti atsakomybę.
Esate prisidėjusi ar įvykdžiusi daugybę reikšmingų projektų. Kada pajutote, kad savo projektais keičiate ne tik žmones, bet ir miestus ar net regionus? Kokių labiausiai jaudinančių atsiliepimų apie juos girdėjote?
Mano profesinio gyvenimo aplinkybės klostėsi tikrai sėkmingai, todėl galėjau prisidėti ne tik prie Klaipėdai, Lietuvai svarbių, bet ir man asmeniškai labai įdomių projektų.
Jų būta tikrai daug ir labai įvairių - suprantu tai tik pildydama savo gyvenimo aprašymą. Pažiūriu atgal ir pati nustembu, kiek daug visko įgyvendinta. Bet tai buvo įmanoma tik dirbant komandoje, todėl esu labai dėkinga žmonėms, kurie dirbo kartu.
Visi projektai, prie kurių man teko prisiliesti, man yra vienodai svarbūs – nė vieno išskirti negalėčiau. Grįžusi po studijų į Klaipėdą, sutikau daug bendraminčių ir kartu pradėjome kurti naujas, šiuolaikiškas veiklas miestui.
2002 metais įkūrėme asociaciją "Žuvies akis". Per jau daugiau nei dvidešimt metų trunkantį veiklos laikotarpį džiaugiamės įvertinimu, kad dažnai buvome pirmieji, kurie miestui atnešė šiuolaikinio meno raišką.
Jau 19 metų prodiusuoju tarptautinį menų festivalį "Plartforma" (juokaudama jį vadinu savo pirmuoju "kūdikiu"), o kartu su Agnija Šeiko ir šokio teatru skleidėme šiuolaikinio šokio kultūrą.
Dirbant "Klaipėdos šventėse", sukūrėme Klaipėdos šviesų festivalį, kuris net mus pačius nustebino, sulaukęs tokio žmonių susidomėjimo. Iki šiol virpuliukai bėgioja, prisiminus Turgaus gatvėje pastatytus šviečiančius ir grojančius vartus.
Rengiau "Klaipėda - Europos kultūros sostinė" paraišką, koordinavau "Klaipėdos - Lietuvos kultūros sostinės" programą, buvau ES programos "Europos kultūros sostinės" atrankos ir stebėsenos komisijos narė, prisidėjau prie festivalio "Europeade", "Tall Ships" regatos.
Šiandien labai džiaugiuosi visoje Lietuvoje įgyvendinamu Profesionalaus scenos meno sklaidos regionuose projektu (SPARSE), kurio metu galime su profesionaliu menu supažindinti atokiausių Lietuvos gyvenviečių žiūrovus.
Kai matai žmones, pirmą kartą klausančius muzikos su ausinėmis, ar šokį išvydusiai senolei išsprūsta "ciūdų ciūdai", o kita jai pritaria: "Juk čia spektaklis apie mano gyvenimą", - tai parodo, kokį ryšį kuriame su žmonėmis. Būtent dėl to ryšio verta kurti, nepavargti ir nesustoti.
Ir niekada nepraradote entuziazmo? Juk kartais trūksta lėšų ar supratimo...
Tikrai ne. Aš myliu savo darbą. Nuolatinis kitimas įkvepia. Kai atrodo, kad jau viską žinai, atsiranda naujų galimybių. Tai mane "veža". Kad ir neseniai pradėta nauja veikla teatre. Kiekviena nauja veikla leidžia pažvelgti į tau pažįstamą lauką iš kitos pusės. Fantastika! Aš tik dėkoju gyvenimui ir einu pirmyn.
O, kalbant apie supratimą, visi vienodai suprasti ir neturi. Argumentuota kritika mus tik veda pirmyn: į ją įsiklausau ir stengiuosi save keisti. Nė vienas nesame tobuli. Jei galiu kažką iš kito išmokti - tai labai vertinu.
Jūsų sūnus - jaunasis kultūros vertintojas. Gal per šį pavyzdį galime pasakyti: kas svarbesnis - struktūruotas lavinimas ar laisvė kurti ir būti savimi? Kokių vertybių norėtumėte išmokyti savo vaiką, ką laikote gyvenimo pamatu?
Leidžiu jam būti vaiku. Manau, nereikia net mokyti - vaikai perima savo tėvų vertybes: jei gerbi žmones, padedi, tokia bus ir tavo atžala. Jie viską jaučia. Svarbiausia mylėti ir tą meilę parodyti, nesvarbu, ar tai būtų mažas, ar didelis. Noriu, kad vaikai kuo ilgiau išliktų vaikais - šiuolaikiniame pasaulyje jie suauga per greitai.
Mamos kartais mėgsta spręsti ar daryti pasirinkimus už savo vaikus, o aš leidžiu keisti pomėgių sritis ir rinktis pačiam.
Visai neseniai su sūnumi aptarėme, kad jis jau išbandė daugybę būrelių: grojo ukulėle, būgnais, žaidė tenisą, vaidino teatre. Manau, kad labai svarbu leisti vaikystėje viską pažinti, mėgautis bandymais, eksperimentuoti.
Kartu nuostabu matyti, kaip auga, kinta žmogus. Motinystė yra didelis gyvenimo džiaugsmas.
Ar kada nors norėjote viską mesti ir... pavyzdžiui, auginti pomidorus, rašyti romanus, gyventi be terminų?
Būna sunkių momentų, kai pagalvoju, kad norėčiau pailsėti, atsiriboti, bet viską mesti man niekada nesinorėjo, nes aš myliu savo darbą.
Kai buvau vaikas, labai žavėjausi geografija. Turėjau nuostabią mokytoją - Stasę Alenskienę.
Svajojau, kad geografija galėtų būti mano profesija - daug keliauti, pažinti pasaulį, ežerus, kalnus. Ir dabar, jei galėčiau, iškart šokčiau į mašiną ir važiuočiau aplink pasaulį. Labai mėgstu vairuoti (čia jau tėčio įdiegta meilė).
Vairuotojo pažymėjimą gavau vos sulaukusi 18-os ir nuo tada nesustoju. Kartais net juokauju, kad, jei reiktų, visada galėčiau pakeisti profesiją. Kūrybiškumą juk galima pritaikyti bet kur...
Ką reiškia būti moterimi vadove Lietuvos kultūros pasaulyje? Su kokiais iššūkiais susiduriate?
Kad nemanau, jog lytis šiuo atveju yra esmė. Juolab Lietuvoje, kur didžioji dauguma kultūros įstaigų vadovių yra moterys. Svarbiau yra pati lyderystė- ar sugebi žmones įkvėpti ir kartu su jais keliauti užsibrėžta kryptimi.
Tikras lyderis mato situaciją iš paukščio skrydžio, sugeba strateguoti ir sudaryti galimybes kitiems save realizuoti. Valdžios demonstravimas ar pakeltas balso tonas man nėra vadovo bruožai. Mano gyvenimo filosofija kitokia.
Valdžios demonstravimas ar pakeltas balso tonas man nėra vadovo bruožai. Mano gyvenimo filosofija kitokia.
Daug svarbiau įžvelgti darbuotojo gabumus, įkvėpti jį ir padėti pačiam patikėti savimi. Per savo karjerą mačiau nemažai žmonių, kurie buvo ne savo vietoje, bet, nukreipus tinkama linkme, jie atsiskleisdavo iš naujo. Tada laimingas yra ne tik darbuotojas, bet ir kolektyvas. Tai - tikroji lyderystė.
Kada savyje pastebėjote lyderės galimybes. Gal darželyje, mokykloje? Gal buvote klasės seniūnė?
Man natūralu būti įvykių ir veiklų sūkuryje, o ne nuošalyje. Tačiau niekada negalvojau apie save kaip apie vadovą. Aš nesu scenos žmogus ir nenoriu ten būti, todėl kultūros vadybininko, stratego pozicija man idealiai tinka. Man patinka prisidėti prie to, kad talentu apdovanoti žmonės įgyvendintų savo svajones.
O kokios jūsų svajonės dar liko neįgyvendintos - profesinės ar asmeninės?
Asmeninės svajonės - kad mano sūnus būtų laimingas ir atrastų savo gyvenimo kelią. Kaip ir visų mamų.
Profesinių svajonių turiu labai daug. Tik vieną įgyvendinu - o tuoj galvoje sukasi nauja. Šiuo metu visos mano profesinės svajonės susijusios su teatru. Ateidama čia suplanavau daug gražių darbų, kuriuos noriu kartu su kolektyvu įgyvendinti. Ar pavyks - sužinosime po penkerių metų.
Nežinau kodėl, bet turiu aiškų suvokimą, kad mes šioje žemėje esame laikinai. Nors sakoma, jog žmonės retai galvoja apie mirtį, aš apie ją susimąstau dažnai. Turime skubėti viską daryti, kol esame čia, kol sveiki. Turime nešti kitiems šviesą. Tai mane ir veda pirmyn.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą