Kristina Mišeikytė: „Mirtis gali pabudinti visaverčiam gyvenimui“

(1)

„Mirtį galima prisijaukinti ir su ja susidraugauti. Akistata su savo pačios mirtimi, kuri mano gyvenime buvo ne viena, jį tik praturtino, padarė pilnatviškesnį, tikresnį. Mirtis man padėjo labiau pajausti gyvenimo skonį, nebijoti rizikuoti, keisti jį iš esmės ir gyventi taip, kaip norisi man pačiai“, - sako socialinių mokslų daktarė, egzistencinės ir dailės terapijos kursantė Kristina Mišeikytė.

K. Mišeikytė prieš kelerius metus metė sėkmingą karjerą sostinėje, ėmėsi naujų studijų, pakeitė darbą ir įsikūrė Klaipėdoje. Ar tai buvo lengva? Ne, bet tai buvo jos kelias, vedantis į laimę, kurį atrasti paragino susimąstymas apie mūsų buvimo šioje žemėje laikinumą.

Dabar K. Mišeikytė padeda paaugliams ir suaugusiesiems suprasti save panaudodama dailės terapijos metodus. Deja, bet mūsų pažangioje visuomenėje vis daugėja žmonių, kuriems išoriškai netrūksta sėkmės moksle ar karjeroje, bet vidiniai išgyvenimai tokie didžiuliai ir sudėtingi, kad pačiam su jais susitvarkyti tiesiog neįmanoma.

Kas ta jūsų vedama egzistencinė terapija?

Egzistencinė terapija išsiskiria iš kitų psichoterapijos krypčių tuo, kad joje nesiremiama jokia struktūrine asmenybės teorija. Požiūris į žmogų joje yra kaip į nuolatinį tapsmo procesą, o ne kaip į nesikeičiančias žmogaus duotybes.

Egzistencinės terapijos pradininkas Lietuvoje profesorius R. Kočiūnas akcentuoja, kad žmogaus pasirinkimai yra svarbesni nei įgimtos struktūros, nes žmogaus prigimtis nėra fiksuota, ji nuolat besivystanti, todėl svarbiausias egzistencinės terapijos tikslas yra įsižiūrėti, kas iš tikrųjų yra kliento gyvenimo pasaulyje, padėti jam aiškiau įsisąmoninti gyvenimo teikiamas galimybes ir tų galimybių ribas, aiškiau suprasti natūralius gyvenime slypinčius prieštaravimus ir paradoksus, polinkį pasiduoti iliuzijoms ir apgaudinėti save, geriau susigaudyti savo noruose ir troškimuose, atrasti prasmę kasdieniuose užsiėmimuose.

Paantrindama profesoriaus minčiai, pabrėžčiau, kad būtent tokia terapija žmogui suteikia labiau realistišką savo gyvenimo supratimą. Juk „Aš“ negali būti priešpastatytas „pasauliui“, žmogus visada yra pasaulyje ir santykyje su juo, tad atsiskleisti gali tik būdamas pasaulyje ir santykyje su kitu žmogumi.

Anot egzistencialistų, mes kiekvienas esame „įmesti“ į pasaulį ir ta „įmestis“ yra duotybės, kurios mūsų gyvenimą daro konkretų. Be to, egzistencinėje terapijoje yra gvildenamas žmogaus konfliktas su gyvenimo duotybėmis: mirtimi, laisve, vienatve, beprasmybe.

Man įstrigo kažkur perskaityta mintis, kad egzistencinė terapija prasideda ten, kur baigiasi visos struktūros ir formulės.

Taigi apibendrinant galima būtų pasakyti, kad egzistencinės terapijos tikslas nėra dirbti su ligos simptomais, atvirkščiai - pagalba orientuota į kliento jausmus, kurie kelia sunkumų, į konflikto su gyvenimo duotybėmis sprendimą, į gebėjimą palaikyti santykius su kitu žmogumi.

Tad terapeuto vaidmuo yra nebūti ekspertu, žinovu, bet tyrinėti kartu su klientu jo gyvenimą, padėti pačiam susitikti su jo laisve, prisiimti atsakomybę už pokyčius gyvenime ir tapti savo gyvenimo kūrėju.

Egzistencinė terapija yra tikrai efektyvi, kai žmogus atsiduria kriziniuose gyvenimo momentuose, pavyzdžiui, suserga, pradeda byrėti santykiai, išgyvena artimųjų netektį, išgyvena vienatvę, netenka darbo, nebemato prasmės gyvenime, patiria panikos atakas, skundžiasi psichosomatiniais simptomais ir kt.

Kodėl šių laikų žmogui svarbi egzistencinė filosofija? Gi atrodo šiandienos visuomenei visai pakanka gyvenimo tobulinant savo kūno grožį, siekiant karjeros bei uždirbant kuo daugiau pinigų...

Egzistencinės filosofijos ištakos yra S. Kierkegardo, M. Haidegerio, F. Nyčės darbuose, tačiau suklestėjo po II pasaulinio karo, kai pokario siaube ir beprasmybėje reikėjo filosofinio požiūrio.

Tuo metu iškilo tokie rašytojai kaip A. Camiu, F. Kafka, savo kūriniuose pabrėžiantys vienišą, atstumtą, susvetimėjusį asmenį beprasmiškame ir dažnai absurdiškame pasaulyje, o atskleisti savo tikrąją egzistenciją jis gali tik išgyvendamas tokius sukrėtimus, kaip mirtis, kova, kančia, kaltė.

Paradoksas tas, kad išorinio gyvenimo sąlygos negarantuoja žmogui pastovumo, vadinasi, tik tai, kas svarbu mirties akivaizdoje, yra tikrai egzistenciška.

Ar kas pasikeitė nuo II pasaulinio karo laikų? Sakyčiau, kad nelabai, nes nemaža dalis žmonių viduje vis dar lygiai taip pat jaučiasi vieniši, nesuprasti, susvetimėję ir nespėjantys su taip greitai besikeičiančiu pasauliu.

Vaikydamasis karjeros, laikmečio grožio standartų, norėdamas atrodyti ir gyventi „kaip visi“, atliepdamas aplinkinių keliamus lūkesčius,šiandienos žmogus „pameta save“.

Uždavus klausimą terapijoje klientui „kiek jaučiatės gyvas savo gyvenime“, ryškėja tendencija, kad dauguma žmonių ir dabartiniu laikotarpiu jaučiasi negyvi arba beveik negyvi savo gyvenimuose ir nuo amžiaus tarpsnio tai visai nepriklauso.

Tad, kaip akcentavo logoterapijos ir egzistencinės analizės pradininkas V. Franklis, pats žmogus turi spręsti, ar savo gyvenimą jis turėtų laikyti atsakomybe visuomenei, ar savo paties sąžinei, nes jis yra laisvas kiekvieną akimirką pasikeisti. Juk žmogus yra kažkas daugiau nei psichika.

Kas dažniausiai tampa jūsų klientais?

Klientų amžius labai įvairus, kreipiasi tiek vyrai, tiek moterys. Gyvenimo prasmės klausimas žmogui tebėra aktualus ir vis dar baisus, nes savo gyvenimo tikslą ir jo siekimo kelius privalome rinktis patys, o čia atsiranda didžiulė baimė suklysti ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimą.

Laisvai priimti sprendimai žmogų gali priartinti prie gyvenimo tikslo, bet gali ir nuo jo nutolinti, todėl labai dažnai yra ieškoma patarimų iš kitų, kaip elgtis, ką daryti, taip nusigręžiant nuo savo vidinio žinojimo ir permetant atsakomybę kitam.

Įdomu, kaip žmogaus požiūris į egzistenciją kito bėgant amžiams?

Kiekvienam žmogui visais laikmečiais aktualu jausti pagarbą savo paties potyriams, jausmams, mintims. Juk iš to susideda atskiro konkretaus žmogaus pasaulis.

Kai to nebelieka, atsiranda vidinis susvetimėjimas, savęs neigimas, savižala, suicidinės mintys ir prasmės gyvenime nebematymas.

Šiuolaikinis pasaulis tobulėja taip greitai, kad gyvenimas tyrinėjimui atrodo per menkas objektas...

Taip, šiuolaikinis pasaulis greitai tobulėja, gyvenimo tempas greitėja ir kai tokiame lėkime žmogus „pameta save“, pradeda byrėti santykiai, pašlyja sveikata, pats kūnas dažnai tai primena per psichosomatinius susirgimus, atsiradusią nemigą, padidėjusį nerimą, panikos atakas.

Tuomet žmogus yra priverstas lėtinti tempą, atsigręžti į save, peržvelgti savo gyvenimą ir pasidaryti jame reviziją.

Kuo jūsų darbe padeda dailė?

Meninė raiška - būties dalis. Būtina suprasti, kad tai, ką jaučiame, išgyvename, kartais labai sunku išsakyti žodžiais, tačiau tam puikiai padeda kūryba.

Piešimas yra vienas iš būdų išreikšti užspaustus jausmus, padėti žmogui išspręsti savo vidinius konfliktus, gyvenimiškas problemas, kontroliuoti tam tikrą elgesį, ugdyti socialinius įgūdžius, mažinti nerimą, stiprinti realybės suvokimą ir didinti pasitikėjimą savimi.miseikyte

Ką jums pasako klientų piešiniai?

Visi piešiniai atskleidžia kelią į konkretaus žmogaus psichiką, nutiesia tiltą nuo sąmonės link pasąmonės. Piešinys terapijoje padeda sukurti tokią terapinę erdvę, kurioje susitinka kliento fantazija ir tikrovė, jo vidinio pasaulio tikrovė ir išorinis gyvenimas.

M. Haidegeris, egzistencinės filosofijos ir fenomenologinės ontologijos atstovas, pabrėžė, kad realus žmogaus supratimas, ar jis būtų normalus, ar ne, yra galimas tiktai žvelgiant į jį to žmogaus pasaulio kontekste.

Piešinį aš prilyginu žmogaus asmeniniam mitui, apie kurį kalbėdamas humanistinės ir egzistencinės psichologijos atstovas R. May pabrėžė, kad toks asmeninis mitas vienaip ar kitaip struktūruoja mūsų gyvenimą.

Šie mitai tarsi sujungia žmogų ir duoda galimybę gyventi praeityje ir ateityje, nė minutei nepamirštant dabarties. Žmogus negali egzistuoti kaip asmenybė be bendravimo, su savo mitais, kuriuos dar labiau pamato ir įsisavina per kūrybą.

Vadinasi, būtina atkreipti dėmesį į vaizdinius, spalvas, simbolius, kūrinio autoriaus pasakytus frazeologizmus, vaizdžius posakius, laisvai kylančias asociacijas, nes per tai giliau paneriame į piešiusiojo vidinį pasaulį ir jo santykį su išoriniu pasauliu.

Aš, analizuodama piešinius, remiuosi man artimiausiu egzistenciniu, fenomenologiniu požiūriu. Manau, kad būtent šis požiūris į piešinį padeda visapusiškiau pažinti ne tik piešinio autoriaus vidinį pasaulį, bet ir jo paties santykį su aplinka.

Esate profesionalė, gebanti tyrinėti piešinius savo domėjimosi srityje. Ar tai jums netrukdo tiesiog grožėtis meno kūriniais?

Nemėgstu analizuoti piešinio be autoriaus įžvalgų, asociacijų, refleksijos. Būtent tai man ir padeda dalyvaujant parodose tiesiog mėgautis meno kūriniais.

Daug laiko praleidžiate su problemų kamuojamais žmonėmis. Ar sunku į namus nepasinešti jų naštos?

Pirmiausia tai esu susikūrusi savo dienos režimą, poilsio ritualus. Žinau, kokiu grafiku ir su kiek klientų per visą dieną man dirbti yra komfortiška. Be to, dieną visada pamiegu pietų miego. Man yra svarbu ne tik pailsėti ir pasirūpinti savimi, bet ir būti pailsėjusiai dirbant su klientais.

Būna, kad klientų temos paliečia ir mane, tai iškart aptariu supervizijoje ir asmeninėje terapijoje.

Esu įsitikinusi, kad jei terapeutas mėgsta savo darbą, pats lanko asmeninę terapiją ir supervizuojasi, savo klientų naštos namo neparsineša, o kaip tik klientų sunki patirtis, išgyvenimai netgi labai praturtina terapeuto gyvenimą.

Kaip pailsite po veiklų?

Laisvalaikiu mėgstu piešti, skaityti, rašyti dienoraštį, eiti su šunimis pasivaikščioti, pabūti vienumoje.

Nebijoti mirties - ar tai įmanoma? Gi žinome, kad mūsų gyvenimas baigtinis, bet tarsi to nenorime suprasti...

Aš manau, kad mirtį galima prisijaukinti ir su ja susidraugauti. Akistata su savo pačios mirtimi, kuri mano gyvenime buvo ne viena, jį tik praturtino, padarė pilnatviškesnį, tikresnį.

Mirtis man padėjo labiau pajausti gyvenimo skonį, nebijoti rizikuoti, keisti jį iš esmės ir gyventi taip, kaip norisi man pačiai. Mirtis paskatino būti drąsesne, ryžtingesne, išlaisvino iš kai kurių baimių.

Daug pasiekiau, daug kardinalių sprendimų savo gyvenime padariau, nemažai svajonių išpildžiau, išmokau vis labiau ir labiau įsiklausyti į save. Manau, kad būtent pačios akistata su mirtimi ir paskatino rinktis šią psichoterapinę kryptį.

Nevengiu apie mirtį kalbėtis ir su klientais, ypač, kai juos kamuoja nerimas, panikos atakos, kuriuos dažniausiai ir sukelia mirties baimė, nes jie intuityviai jaučia, kad jų autentiškame gyvenime kažkas mirė, kad jie pradėjo gyventi ne savo gyvenimą taip išduodami save.

Psichoterapeutas Irvinas Yalomas yra pasakęs, kad mirtis gali būti pabudimas visaverčiam gyvenimui, ir aš su šia jo mintimi visiškai sutinku.

Gyvenimo prasmė yra...

Logoterapijos pradininkas V. Franklis žmogaus egzistencijos prasmę iš esmės apibūdino kaip jo paties atsakomybę už gyvenimą.

Manau, kad kiekvienas žmogus pats turi atrasti savo gyvenimo prasmę ir kiekvienam žmogui ji bus vis kitokia. Mano gyvenimo prasmė keitėsi kartu su mano pačios vidine branda, gyvenimo įvykiais, ligomis, nuo mano pačios ir artimųjų akistatos su mirtimi.

Jūsų didžiausias noras?

Mano didžiausias noras, ko gero, yra nugyventi savo gyvenimą autentiškai ir prasmingai, taip, kaip aš pati sau tą prasmę įsivardiju.

Dažnai užduodu sau tokį klausimą, o jei sužinočiau, kad liko gyventi tik kelios dienos, ko aš gailėčiausi? To, kad kažko nepadariau ir ką norėčiau dar nuveikti. Šis kontrolinis klausimas, kurį sau užduodu gana dažnai, man įneša daug ramybės į gyvenimą.

Tad tikrai žinau, kad dabar labai noriu pakeliauti po Škotiją ir Velsą, labiau pažinti šias vietoves. Kai jį įgyvendinsiu, tuomet atsiras kitas noras...

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder