Marinistas Edvardas Malinauskas: „Aš jūros nepiešiu. Aš ją garbinu“

Šį pavasarį 87-ąjį gimtadienį minėsiantis dailininkas kone iki smulkmenų prisimena daugybę įdomių gyvenimo istorijų.

Susėdame pokalbio dažais kvepiančioje palėpėje, kur E. Malinauskas yra įsirengęs mažąsias dirbtuvėles. Juokiamės, kad esame tarsi pajūryje, nes kaip ir dera marinisto erdvėje, mus supa išskirtinio malinauskiško braižo paveikslai, kuriuose įamžinta pagrindinė jo mūza ir maitintoja - jūra.

Edvardai, neslėpsiu, matydama jus tokį žvalų ir energingą nustebau, kad jums šį pavasarį sukaks 87 metai. Išduokite paslaptį, kaip taip puikiai išsilaikėte?

Pernai šventėme aktorės Nijolės Narijauskaitės-Gražienės 90-metį, dalyvavo ir mano kartos aktorių. Plaukėme laivu, smagiai bendravome, dainavome, kaip jaunystėje... ir tik išlipdamas iš laivo suvokiau, kad ir man jau tas 90-metis čia pat. Jei atvirai - visai nesinori apie tai galvoti. Bet kad tas laikas, rupūžė, taip greitai bėga ir kasmet ant sprando dar vienus metus palieka.

Bet ar jaučiate jūs tuos metus?

O kaip nejausi? Dykai galiu tamstai kokį 40 metų atiduoti (smagiai kvatoja). Ačiū Dievui, dar turiu energijos ir galiu dirbti. Užlipu čia į palėpę, į savo mažąsias dirbtuves, arba nueinu į didžiąsias Danės gatvėje, ir širdis dainuoja.

Dabar dažnai girdime įvairių patarimų, kaip reikia gyventi, ką valgyti, kad ilgai gyventum ir išliktum darbingas. Gal ir jūs jų paisėte?

Tikrai ne. Valgau tai, kuo tėvai mus maitindavo. Juk karo metu jokio pasirinkimo neturėjome. Džiaugėmės, kad duonos turime. O jei dar taukų su spirgučiais ant jos užtepdavo - jau šventė. Mokykloje visada laukdavau ilgosios pertraukos, kad šį skanėstą galėčiau suvalgyti. Maistui nesu išrankus. Valgau viską, ką žmona pagamina. Draugai irgi žino, kad pas mane visada bus ir šnapso, ir lašinių...

Matau, kad ir pypkę dar turite.

Turiu, bet nesu tikras rūkalius. Tik tada, kai užsimanau, retkarčiais papypkiuoju.

Prisipažinsiu, maloniai nustebau pamačiusi, kad esate šiuolaikiškas - ir socialiniuose tinkluose galima rasti jūsų įrašų.

Ten ne aš pats rašau, o mano sūnus. Jie man norėjo įtaisyti tą feisbuką, bet aš nepasidaviau. Bandė mane įtikinti, kad socialiniuose tinkluose dabar visas įdomumas, visas pasaulis, o aš atšoviau: „Kada aš dirbsiu, jei aš feisbuke visą laiką sėdėsiu?“ Matote, ir telefoną specialiai turiu senovinį - mygtukinį, kad pagundų jokių nekiltų.

Papasakokite, kaip atrodo jūsų kasdienybė. Ar dažnai piešiate?

Kiekvieną dieną. Žinoma, dabar aš jau mažiau besukuriu. Būna ir taip, kad nupiešiu, o po mėnesio viską perdarau.

Gerai jums, jūsų darbas ramus, be streso. Gal tai irgi lėmė jūsų ilgaamžiškumą?

Ką jūs! Baikit šposus. Nebūna gyvenimo be streso. Juk šeimas reikėjo išlaikyti.

Man regis, kad dailininkams nėra dėl ko nervintis. Piešia sau romantiškai...

Aha, o pinigai tik byra... Nieko panašaus. Kiekvieną duonos kąsnį reikėjo užsidirbti. Po instituto porą metų dirbau pedagoginėje mokykloje, paskui Dailės kombinate, o ten buvo daug rūpesčių, nepamirškite, kad tada buvo sovietų valdžia, kai negalėjai nei sakyti, ką iš tikrųjų galvoji, nei daryti, kaip nori. Sukuri didžiausią užsakymą, o meno taryba arba „Glavlitas“ nepriima. Ir ką daryti - juk algos niekas nemokės. 1969-aisiais su draugais sukūrėme dailės mokyklą, kuri dabar vadinasi Adomo Brako dailės mokykla. Beveik dešimt metų buvau tos mokyklos direktoriumi - vėl krūva rūpesčių, nes reikėjo rūpintis kolektyvu, o algelė visų buvo vienoda.

Mūsų gyvenimas sovietinėj santvarkoj buvo kitoks. Kai man buvo 40 metų, už nuopelnus miestui mane išleido į Kubą. Po to 12 metų niekur daugiau neišleido. Tikriausiai todėl, kad su italų delegacija sudainavau italų liaudies dainą. Nors esu netvarkingas, kažkada tvarkiau popierius ir radau senus užrašus - net 7 lapus reikėjo užpildyti ir išklausyti ilgiausią instrukciją, kaip tarybiniam piliečiui pridera elgtis užsienyje, kad išleistų į tuometinę Čekoslovakiją. Va, kokie buvo laikai.

Jūs dabar nebežinote, kas yra blatas, kas yra eilė... O man visa šita teko patirti. Ką jau kalbėti apie karo metus, kai mama anksti prikeldavo ir jau 6 valandą pastatydavo į eilę prie duonos...

Vaikystėje teko ir karą pragyventi.

Mano mama žemaitė iš Darbėnų, tėvukas - iš Radviliškio. Jiedu susipažino Klaipėdoje per pirmąją Jūros šventę, abu buvo atvažiavę į uostamiestį užsidirbti ir kurį laiką čia gyveno. Kai prieš karą pradėjo siausti Hitleris, vokietukai pakėlė galvas: „Žemaiten, raus.“ Teko tėvams pasitraukti į Radviliškį. Buvo likusi savaitė iki mano gimimo, tad gimiau jau Radviliškyje. Ten gyvendami nežinojom, kas yra grindys, gyvenome ant aslos.

O į Klaipėdą grįžome jau tik po karo, 1946-aisiais, teisingiau - pabėgome nuo išvežimo į Sibirą. Man tuomet buvo 9 metai. Kur dabar yra santuokų rūmai, stovėjo tokis namukas su didžiuliu kiemu ir tvartais, arklidėmis. Ten ir apsigyvenome. Tuomet automobilių Klaipėdoje buvo vos vienas kitas, tad visas prekes vežiodavo arkliais, buvo visas arklių parkas. Mano tėvas prižiūrėjo tuos arklius, kartais anksti ryte prieš mokyklą ir aš turėjau pašerti ir pagirdyti 10-12 arklių, išmėžti mėšlą. Bet aš nesiskundžiu, man visai tas darbas patiko. Juolab kad į mokyklą visi tokie pat susirinkdavome - užlopytomis alkūnėmis ir keliais. O dabar juk rupūžiokai specialiai drasko džinsus, bet jau iš mandrumo...

Iš tiesų, sunku net patikėti, kaip viskas yra pasikeitę. Juk iš tiesų Lietuvoje dar niekada taip gerai negyvenome, kaip dabar.

Grįžkime prie jūsų kūrybos. Ko gero, ir viso straipsnio neužtektų išvardyti, kiek per savo gyvenimą esate gražių dalykų sukūręs. Tai ir freska, medžio bareljefas pajūrio tema, Kristijono Donelaičio kompozicija, įvairūs paveikslai istorine tema: „Trys kuršiai“, „Karvaičių kaimo užpustymas“, „Kuršvaltės“ ir daugybė kitų. Tačiau tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad didžiausia jūsų mūza išliko jūra.

Jūra mane maitino. Kai mečiau direktoriavimą mokykloje, daugiau valdiško darbo niekur nedirbau, bet tapydamas galėjau išgyventi. Ir galiu pasidžiaugti, kad valgiau duoną su sviestu.

Aš jūros nepiešiu. Aš ją garbinu. Tiek metų gyvename prie jūros ir nelabai jaučiame, kad esame jūrinė valstybė. Man norisi, kad kuo daugiau žmonių pamatytų, kad mes turime tokį grožį. Džiaugiuosi, kad daug mano paveikslų yra ne kur nors muziejuose, o pas žmones namuose. Kad jie irgi gali tą jūros didybę pajusti.

Įdomu, ar patys žmonės užsako, kokios jie jūros norėtų - ramios, audringos?

Nelabai man patinka pagal užsakymus tapyti. Labiau mėgstu daryti taip, kaip noriu, o tegul pasirenka iš nutapytų. Būdavo įvairių kuriozų: ateina žmonės paveikslo. Sako, kad nori paties šviesiausio, o galų gale išeina išsirinkę patį tamsiausią...

Ar dažnai aplankote jūrą?

Kai tik man kas paskambina ir klausia kur esu, atsakau, kad prie jūros, bet iš tikrųjų esu dirbtuvėse prie savo paveikslų (juokiasi). Bet mėgstu ir su dviračiu prie tikrosios jūros nuvažiuoti. O kaip kitaip - juk ji mano įkvėpimas. Vilniečiai ar kauniečiai kai važiuoja prie jūros, jie važiuoja pasipliažinti, bet jie iš tikrųjų nemato tikrosios jūros. Man net nepavyktų tos pliažinės jūros nupiešti, man jūra turi būti audringa. Žinoma, nepiešiu jos iš natūros, nes kitaip prie tokios audringos jūros su visu molbertu mane į Švediją nuneštų. Tiesiog man tas vėjas kažką dūšioje palieka, grįžęs stengiuosi tą nuotaiką perkelti ant drobės. Ir niekada ta jūra mano paveiksluose nebūna tokia pati.

Niekada neskaičiavote, kiek jūrų esate nupiešęs?

Esu tinginys ir neužsiimu tokiais dalykais. Galų gale palikau šį malonų darbą menotyrininkams. Jeigu būsiu vertas, galės jie iš to uždirbti.

Galite didžiuotis ir tuo, kad teko iš natūros tapyti tokias legendas, kaip rašytoja Ieva Simonaitytė, keturvėjininkas Salys Šemerys.

Kai tapiau Ievos Simonaitytės portretą, buvau dar labai jaunas. Iki šiol pamenu, kaip man rankos virpėjo, juk prieš mane sėdėjo tokia legenda - garsi rašytoja. Ne juokais bijojau.

Kultūros skyrius paprašė, kad ją įamžinčiau. Nors Ieva Simonaitytė iš pradžių nesutiko, bet vėliau atlyžo, kai sužinojo, kad ją tapys tas pats jaunas dailininkas, kuris tapė ir Vanaguose jos mėgstamą bažnyčią.

Pirmąją dieną nusivežiau pas Ievą Simonaitytę nedidelę drobelę. Vargau, vargau, neišeina taip, kaip turėtų būti... Tik po kurio laiko, kai rašytoja tiesiog pasirėmė galvą ranka, man pavyko pagauti tinkamą jos pozą, ir viskas pradėjo dėliotis. Pamažu ir su pačia rašytoja susidraugavome, jau pradėjo mane ir kafija vaišinti...

Kartą nutiko įdomus įvykis. Buvau įpratęs po darbo viską susitvarkyti. Jau darbas ėjo į pabaigą ir rašytoja mane sustabdė, sako: „Meistreli, nereikia, netvarkyk visko, lai būna.“ Apsukau beveik jau užbaigtą portretą ir pastačiau prie lango. Kitą dieną ateinu, o rašytoja juokiasi ir pasakoja istoriją, kaip tą patį vakarą atėjo moksleivių ekskursija, bet sustojo prie vartelių ir neina į vidų. Vėliau paaiškėjo, kad jie, pamatę portretą, pagalvojo, kad Ieva Simonaitytė žiūri per langą ir jų nekviečia... Taip įvertintas ir aš išmandrėjau - išdrįsau paprašyti rašytojos autografo. Kadangi portretas dar buvo iki galo nenudžiūvęs, Ieva Simonaitytė su teptuko antru galu padėjo savo parašą - maždaug 30 centimetrų ilgio: „Eivė Simonaitytė“... Didžiuojuosi, kad turiu patį didžiausią rašytojos autografą. Šį portretą perkėliau į kompoziciją „Ieva Simonaitytė tarp Šimonių“. Šis paveikslas kabo jos vardo bibliotekoje.

Buvo ir dar vienas nuotykis. Antrame aukšte, kur ji miegojo, duryse buvo nepermatomi stiklai, bet vienas išdužęs ir pakeistas paprastu stiklu. Ji paprašė, kad aš jį užtepčiau dažais. „O tai užlipa ir žiūri, kaip aš guliu“, - paaiškino. Nusinešiau paletę ir pradėjau dažyti, žiūriu, kad man kažkas išeina: kurėnas, marios, saulutė - pavyko mažas paveiksliukas. Grįžtu vakare namo, skambina: „Meistreli, kokį tu man vitražą palikai. Dabar guliu ir žiūriu...“

O ką prisimenate iš bendravimo su Saliu Šemeriu?

O Salį Šemerį užkalbinau tiesiog gatvėje. Jis ėjo su žmona. Kai priėjęs pasakiau, kad labai norėčiau jo portretą nupiešti, žmona tuoj sušuko: „Oi ne, ne, mes neturime tam pinigų.“ Kai pasakiau, kad piešiu nemokamai, sutiko. Saliui Šemeriui tuo metu jau buvo gal 80-imt, bet eidavo dar nešinas ant pečių senovines, iš medžio ištašytas slides į mišką paslidinėti.

Jaunystėje jis su jachta ruošėsi keliauti aplink pasaulį. Jachta vadinosi TEGO. Paskui išsiaiškinome, kad tai simpatijų vardų pirmos raidės (juokiasi). Kadangi Salys Šemerys buvo kapitonas, tad ir pozavo man su kapitono uniforma, o po kaklu dar įsisegė varlytę su perliuku.

Regis, nemažai su juo išsikalbėjome, bet reikia pripažinti, kad kvailumo tuo metu būta daug - galėjau daugiau apie jo gyvenimą sužinoti.

Taip pat dabar graužiuosi, kad ir iš savo babos, kuri pagimdė 16 vaikų ir pragyveno 95-erius metus, ar savo tėvų nieko neišklausinėjau. Ne tas tuo metu buvo galvoje.

Iš natūros esu nutapęs ir daugiau garsių aktorių ir kitų meno veikėjų: nupaišiau nemažai šviesuomenės, kol dar jie buvo jauni, ir pats kibirkščiavau energija, tarp jų ir kapitoną Šilerį, architektą Tiškų, nemažai esu nutapęs Klaipėdos dramos teatro aktorių portretų. Tarp jų aktoriaus Aleksandro Žadeikio, režisieriaus Povilo Gaidžio.

Beje, su Povilu Gaidžiu mudu buvome kone absoliutūs dvyniai: abu gimę tais pačiais metais, to paties mėnesio tą pačią dieną. Jis irgi nebuvo susipykęs su humoru, tad mudu tarpusavyje net konkuruodavome, kuris kurį pirmiau pasveikinsime. Vieną kartą išvakarėse nuėjau miegoti, jau užsnūdau - skambutis. Povilas kitame laido gale: „Sveikinu su gimtadieniu.“ Žiūriu į laikrodį - 5 minutės po vidurnakčio (juokiasi).

Paskutinį sykį, kai jį sveikinau su Povilinėmis, jis papriekaištavo, kad aš jam taip ir nepadovanojau jūros. Tuoj pat užrašiau jam ant vieno paveikslo palinkėjimą ir laukiau atvažiuojant. Gaila, bet nebesulaukiau...

Esu nutapęs ir dabar energingų bei šaunių savo draugų: gydytoją Joną Sąlygą, kurį žino visi klaipėdiečiai, odontologą Sigitą Kriaučiūną, kuris vežė mane į Alpes paslidinėti, kai man buvo tik 75-eri, taip pat - mediką Algimantą Kairį, su kuriuo numindavome dviračiais iki Girulių ir linksmi grįždavome atgal.

Edvardai, ar turite kokią nors svajonę?

Svajoju tik apie viena - kad jums niekada negrįžtų tokie laikai, kuriais aš gyvenau net 50 metų. Galima liūdnai pajuokauti, kad 50 metų mokiausi statyti komunizmą, bet atėjo Sąjūdis ir nebeleido užbaigti. Gal ir gerai!