Maži dalykai. Kurie tampa svarbiausi. Šiame išprotėjusiame pasaulyje, ko gero, ir gali gelbėti tik toks požiūris
Nežinau, ar dėl to šių metų pradžioje pasirodęs režisieriaus Igno Miškinio filmas „Pietinia kronikas“, nukeliantis į pačią nepriklausomybės pradžią, tapo žiūrimiausiu filmu Lietuvos istorijoje.
Į kino ekranus perkeltas Rimanto Kmitos romanas tarsi laiko mašina nuskraidina į laukinius 1993-iuosius su visais tam laikotarpiui būdingais niuansais.
Tačiau ne tik anais laikais gyvenusieji liaupsina šį filmą. Euforiją jis sukėlė ir ne vienam šių dienų jaunuoliui, nors jokių sentimentų aniems laikams jie neturi. Užtat jie žino, kaip jaučiasi jaunas žmogus gyvenimo kryžkelėje.
Nenuostabu, kad filme itin meistriškai Rimanto Kmitos personažą sukūręs šio žurnalo viršelio veidas - aktorius Džiugas Grinys - akimirksniu tapo visos Lietuvos žvaigžde.
„Aš tą laikmetį pažinau iš pasakojimų, dokumentikos. Jis man sukėlė prieštaringus jausmus: atrodo ir baisus, ir gražus, ir kažkoks egzotiškas. Žmonės tada jautėsi tokie laisvi, kad nežinojo, kaip tą laisvę išreikšti, kur ją padėt, ką su ją daryti...
Bet kurdamas Rimanto vaidmenį aš daugiau dėmesio skyriau ne istorinio konteksto, o žmogaus analizei. Stengiausi grįžti į savo paauglystę.
Ir iš tiesų buvo labai faina vėl patirti tuos aštriausius pojūčius, pirmuosius kartus, nežinomybę dėl savo ateities, tas draugystes, kuriose svarbiausi buvo kažkokie labai maži dalykai.
Galvoju, gal jie ir dabar turėtų būti svarbiausi...“ - žurnalui „Vakarai“ pasakoja Džiugas Grinys, beje, lygiai taip pat žiūrovus šiemet pavergęs ir dar vienu įstabiu vaidmeniu Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Mane vadina Kalendorium“.
Maži dalykai. Kurie tampa svarbiausi. Šiame išprotėjusiame pasaulyje, ko gero, ir gali gelbėti tik toks požiūris.
Kita šio žurnalo herojė - puikiai žinoma komikė Violeta Mičiulienė - pasakoja, koks buvo laimingas jos buvęs dėstytojas, kai vieną dieną ji ėmė ir paskambino jam padėkoti... Regis, toks mažas dalykas - skambutis, o kokius sparnus jis gali užauginti kitam žmogui.
Jau 20 metų Vokietijoje gyvenantis iš Klaipėdos kilęs garsus pianistas Gintaras Januševičius turi mažą, bet svarbią užgaidą - iki šiol organizatorių prašo, kad prie jo vardo būtų rašoma „Lietuva“.
„Buvo praeityje netgi tokių atvejų, kad prie mano vardo rašydavo „Vokietija“.
Aš skambindavau organizatoriams ir sakydavau - atsiprašau, aš esu lietuvis, norėčiau, kad, nepaisant to, kiek aš metų gyvenu Vokietijoje, žodis „Lietuva“ būtų rašomas pirmas“, - labai svarbią detalę akcentuoja pasaulio įžymybė.
Iš Klaipėdos kilusi dizainerė Rimantė Rimgailaitė pasakoja, kaip kurdama drabužius randa būdą pagerbti mūsų močiučių pomėgį - nerti staltieses ar servetėles. Kolekcijoje dėvėti tekstilės objektai nugula į modernius drabužių siluetus.
„Tokius žmonių gebėjimus dailiai nerti, megzti laikau nykstančiu dalyku, būdingu mūsų regionui. Juk mano bendraamžiai dabar jau tokiais hobiais įprastai nebeužsiima.
Tad galima spėti, kad vėliau tai taps relikvija“, - kaip kiekvienas savo veikloje galime įdėti mažą indėlį į tautinio paveldo išsaugojimą, pasakoja dizainerė.
Tokia Lietuva, kokia ji tapo per tuos 35-erius laisvės metus, - kiekvieno iš mūsų žengtas didesnis ar mažesnis žingsnis geresnio gyvenimo, pažangesnės, tvirtesnės valstybės link.
Vis dar daug dalykų, net ir tas pats filmas „Pietinia kronikas“ jo personažų bendraamžiams ir vyresniems žmonėms primena, kokioje „skylėje“ galėjome likti, jei nebūtume žengę tų žingsnių ir nuėję šio kelio. Todėl dabar didžiausias dalykas - šią laisvę išsaugoti.
Kad ir mažu, bet labai tvirtai į šį tikslą orientuotu kiekvieno iš mūsų indėliu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą