Mokslininko Tomo Ruginio robinzoniada Žemaitijos miškuose: patirtys ir pamokos

Prieš porą metų Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto docentas dr. Tomas Ruginis sau užsibrėžė iššūkį kas savaitę save išvesti į išgyvenimo žygius miškuose ir įspūdžiais apie tai pasidalinti su „YouTube“ kanalo stebėtojais.

Savo prisiimto įsipareigojimo pavyzdingai laikosi. Atsakymą į klausimą, KODĖL tai daro, rasite šio teksto pabaigoje (tegul bus intriga), o dabar apie viską iš pradžių.

Tomai, noriu sužinoti daugiau apie patį...

Gimiau Telšių rajone. Žemaitis.

Tėvai dažnai kraustėsi iš vieno kaimelio į kitą, dėl tėčio būdo vienoje vietoje neužsibūdavome. Kol man sukako penkeri, buvom pakeitę gal 5 gyvenamąsias vietas.

Vadinasi, klajoklis nuo mažumės?

Taip. Kad viskas aplink nuolat keičiasi, matyt, net mano pasąmonėje fiksavosi. Giliausiai įsirėžęs vaikystės laikotarpis nuo 5 iki 8 metų.

Gyvenome Žemaitijos nacionaliniame parke, tarp miškų, ne vienkiemyje. Greta buvo dar 4 trobos. Visos šeimos gausios. Su bendraamžiais ten tiek daug įdomių dalykų prigalvodavome.

O paskui išsikėlėme į miestą. Ten sunkiai adaptavausi. Jeigu iki tol buvau pirmūnas, mieste pažymiai nukrito iki nematytų žemumų. Kai 9-oje klasėje atėjo laikas rinktis, kas toliau, buvau nusprendęs, jog būsiu šaltkalvis, dirbsiu su metalu...

Bet neteko to metalo kalti, šokot į biologiją?

Ir klasės auklėtoja, ir visi aplink nustebo, kai ir pačiam sau netikėtai pareiškiau, jog eisiu į vidurinę. Net perklausė, ar pajėgsiu. Labai gerai atsimenu tą dieną, kai atėjo mintis apie biologiją.

Mokykloje aš buvau truputį kitoks. Nevartojau alkoholio, nevaikščiojau į vakarėlius, daug laiko leisdavau gamtoje, žvejojau.

Ir štai, penktadienio vakarą minu dviračiu prie Minijos žvejoti ir nei iš šio, nei iš to atėjo supratimas, jog biologija yra kaip tik man: tai - mokslas apie gamtą, aš turėčiau realią galimybę prisidėti prie jos išsaugojimo.

Pradėjau rimtai mokytis, daug skaityti. Žinot, kai esi buvęs penketukininkas, tau neskubama rašyti gerų pažymių.

Spėlioja, gal tu nusirašei, gal atsitiktinumas. Perlaužti tokį nusistatymą buvo sunku, bet į dešimtą klasę aš jau atėjau turėdamas gerus pagrindus, o biologija tiesiog „prilipo“.

Tada studijos ir pasirinkimas būti mokslininku?

97-aisiais stojant į biologiją ir ekologiją Klaipėdos universitete konkursai buvo didžiuliai, į vieną vietą - nuo 15 iki 20 žmonių. Įstojau tik antrais metais, kai įvedė matematikos egzaminą ir man pavyko jį išlaikyti.

Bakalaurą baigiau Klaipėdoje, magistrą studijavau jau Vilniuje, doktorantūrai vėl grįžau į Klaipėdą. Buvau apimtas euforijos, bet realybė buvo gana sunki.

Kadangi tai buvo pati doktorantūros pradžia, viskas nauja ir nelabai gali tikėtis pagalbos, viską tenka atrasti, susikurti pačiam.

Buvo daug vidinių dramų ir nuovargio, kam visa tai darau, bet pavyko parengti ir apsiginti disertaciją.

Kur tas biologijos įdomumas?

Tai - labai plati erdvė pažinimui. Čia visko galima rasti: augalai, žmonės, grybai, ląstelės, žmogaus elgsena, psichologija ir dar daug kas...

Vienas dėstytojas man sakė, jog biologai turi žinoti labai daug ir labai plačiai, o, pavyzdžiui, būsimieji medikai - gali koncentruotis tik į žmogų...

Biologijos platybėje pats gali rinktis, kas tau įdomu. Man patinka vabzdžiai ir jų prisitaikymas prie aplinkos bei nauda žmogui (sako, ateity jie bus žmonių maistas). Ši biologinė grupė yra labai didelė.

Jie gali sėkmingai gyventi įvairioje aplinkoje, tiek sausumoje, tiek vandenyje. Be to, tai apčiuopiamas tyrimo objektas, kurį matai, gali stebėti jo reakcijas į vieną ar kitą dirgiklį, ne fosforo ar azoto molekulė.

Esat rašto žmogus ar daugiau žodžio?

Visiškai ne rašto. Aš negaliu rašyti, geriau darysiu, organizuosiu, kalbėsiu, bet nerašysiu.

Tai gal neatsitiktinai atsirado jūsų vaizdo kanalas „YouTube“, o ne, pavyzdžiui, tinklaraštis. Kas paskatino išsiruošti į išgyvenimo žygius?

Prieš porą metų studentas man papasakojo, kaip su draugu tris dienas buvo žygyje. Išėjo be maisto ir kone badavo, nes gamtoje jiems nelabai sekėsi jo susirasti.

Ta mintis suintrigavo. Pamaniau, kad man, biologui, tai tikrai nebūtų didelis iššūkis.

Tuo metu jau buvau paleidęs „YouTube“ kanalą ir pradėjęs galvoti apie patirčių filmukų kūrybą. Na, ir iškeliavom mudu su Jonu į 2-3 dienų žygį be maisto...

Aš įpratęs daug eiti. Tokiam žygiui tai nėra gerai, nes jeigu tu nevalgai, tu negali daug vaikščioti, turi taupiai naudoti energiją, kad jos pakaktų. O aš tik: varom, varom...

Atvažiavom su traukiniu iki Tarvainių. Stovykloms parinkau nuošalias vietas.

Atvažiavom pilant lietui. Žiūrim, daug vynuoginių sraigių. Kas jas gamina, žino, kad prie

š valgant reikia leisti joms išsivalyti. Kaip biologas žinau, kad žarnynas yra kriauklės viduj, o koja vien raumenys. Prisirinkom tų sraigių, stotelėj po stogeliu 2-3 kartus nuvirėm, prieskonių įdėjom. Neblogai pavyko, sraigių dar ir į kelionę pasiėmėm.

Nuėjom iki suplanuotos stotelės prie ežeriuko. Jonas bandė su meškere pagauti žuvų.

Nelabai sėkmingai. Man pavyko geriau - prigaudžiau varlių. Nulupom, apkepėm, uogų užkandom - puiki vakarienė buvo.

Antrą dieną ėjom toliau. Prisirinkom švendrių stiebų. Tarsi privalgę, bet energijos jokios. Problema, jog tokiuose žygiuose, jeigu negauni miltų, t. y. angliavandenių, jautiesi labai keistai, tau trūksta energijos, tarsi viskas sulėtėja. O mes toliau ėjom.

Vėl ėmė lyti. Nešėmės vadinamąjį primusą, bet pasiėmėm per mažai dujų. Įstatymai pas mus tokie, kad miške negali kūrenti laužų. Parašiau „feisbukiniam“ draugui, jis atvežė dujų.

Nuėjome prie kito ežero. Negalim prieiti. Visur privati teritorija. Įsikūrėme kažkokiame šabakštyne jau visai temstant.

Ai, ir dar tas draugas atvežė karkvabalių. Jonui daviau žvejybai, gal kas ant tų lervų užkibs, o blogiausiu atveju kepsim ir valgysim. Jonas į tas lervas kreivai žiūri.

Man irgi nelabai. Jos žemėje laikosi ir valgant girgždės tarp dantų. Vis dėlto Jonui pavyko pagauti kelias žuveles.

Išsivirėm žuvienę. Tai buvo lyg pasaka. Rytą jis dar sužvejojo didelį lyną, prisikirtom karališkai.

Po žygio padariau dviejų dalių videofilmą, jis „kabėjo“ mano kanale, o man galvoje jau kirbėjo mintis, kad reikia tęsti... Užsibrėžiau sau, kad kiekvieną savaitę padarysiu po vieną filmuką.

Pradėjau nuo 100, 200 peržiūrų, vieno kito komentaro, dabar turiu beveik aštuonis tūkstančius.

Kone žvaigždė...

2022 m. lapkritį įkėliau video, kaip stovyklavau esant -8 laipsnių temperatūrai ir išvažiavau į gamtą. Atsibudau ten, matau - gal tūkstantis peržiūrų.

Per naktį prenumeratorių skaičius išaugo kone dviem šimtais. Tada jau prasidėjo. Vienur kitur mane pakalbino kaip įdomų personažą, nes pasidariau įdomus žiniasklaidai.

Ir valstybės įstaigoms pasidariau „įdomus“ - skambino, klausinėjo, kaip žygiuose taisyklių laikausi.

Ech, ta populiarumo našta...

Kiek domėjausi, išgyvenimo žygių žanras pasaulyje yra populiarus. Tokį turinį „YouTube“ kuria daug kas. Kai galvojau, ką galiu parodyti aš, nutariau, kad mano išskirtinumas gali būti maisto gaminimas.

Aš - biologas ir tai gali būti mano stiprybė. Videošūvis, kuris man padėjo išeiti į dar platesnį sekėjų ratą, buvo nufilmuotas šaltame ore, netoli Sedos.

Tada maistui prisirinkau po žievėmis gyvenančių vabzdžių lervų. Kaip biologas žinau, jog jos žiemą nieko nevalgo ir jų skrandis yra švarus, valgyti nebus nemalonu.

Atsimenu, gaminau blyną, pridėjau tų kirminų. Tas faktas, matyt, irgi padėjo sklaidai, nes publikai tai buvo nauja ir netikėta.

Atsimenu, gaminau blyną, pridėjau tų kirminų. Tas faktas, matyt, irgi padėjo sklaidai, nes publikai tai buvo nauja ir netikėta.

Ar neapmaudu? Gyvenote mokslininko gyvenimą, dirbote gerą darbą, bet publikai nebuvote įdomus. Užteko išsikepti blyną su kirmėlėmis ir tapote herojumi...

Daug turinio sukeliama į „YouTube“, bet auditorijos dėmesį pritraukia tik tai, kas papasakota įdomiai ir suprantamai. Mokslininkai gerai jaučiasi, kai kalba apie jiems žinomus dalykus, jie bijo bent žingsneliu nukrypti į šoną.

Mokslinė kalba sunkiai suprantama, o genialumas - paprastume. Aš gaunu daug komplimentų už nuoširdumą ir paprastumą, už tai, kad situacijos nesuvaidintos.

Koks jūsų filmų tikslas?

Sudėtingas klausimas. Beveik toks pat, kaip klausti žmogaus, kokia jo gyvenimo prasmė. Man čia susisieja daug dalykų. Ir asmeninių, ir viešų. Iš viešųjų: man svarbi edukacija.

Stengiuosi dalintis žiniomis ir parodyti žmonėms, kad ėjimas, buvimas miške, yra labai teigiama patirtis. Noriu keisti supratimą, kad miške galima tik uogauti ar grybauti. Tai - puikus fizinis krūvis ir smagus laisvalaikio užsiėmimas.

Antras dalykas - parodyti jaunai kartai, užaugusiai prie kompiuterių ekranų, kad yra gamtos pasaulis.

Trečia... Nors ir nenoriu karo veiksnio traukti, bet ar esame tikri, jog mums neprireiks išgyvenimo įgūdžių? Gal kirminų ir nereikės valgyti, bet laužą užsikurti ar įsirengti slėptuvę miško užuovėjoje - viso to gali prireikti.

Skaičiau jūsų komentarą, kad grįžęs iš miško pats mėgstate nuo fotelio stebėti, kaip žygyje vargstate...

Gamtoje veikia kiti dalykai ir interesai. Kas mums svarbu namuose? Santykiai, maisto klausimas, gal socialinis saugumas.

O kai išeini į gamtą, turi galvoti apie šilumą (jeigu šalta), apie maistą, kur jo gauti, jeigu pats neatsinešei, vandenį.

Visai kitiems tikslams galva dirba. Tu pamiršti konfliktus, nedraugus, buitinius nesusipratimus ir darai viską, kad rastum sprendimus išgyventi. Bet ką tu labai gerai supranti grįžęs? Net šiltas vanduo yra kaip stebuklas, kai grįžęs įkiši į jį rankas.

Ta pati lova... Atsiguli, užsikloji... Tiesa, lova man nėra taip svarbu. Aš pakankamai gerai miegu ir ant kieto paviršiaus.

O baimės veiksnys? Aš bijočiau kiekvieno trekšt, brakšt...

Baimė - natūralus dalykas. Ji atsiranda iš nežinojimo. Na, koks baisiausias gyvis, kurio reikėtų miške bijoti?

Žinoma, vilkas!

Visi labai nustemba išgirdę mano atsakymą: tai... erkė. Vilkas niekad pas žmogų neis. Esu tuo tikras. Mūsų pasakos nuo mažumės formuoja negailestingo žvėries vaizdą, o vilkas bijo žmonių.

Blogiausiu atveju jis gali pavogti tavo maistą, bet prie žmogaus neis.

Yra fiksuota tokių atvejų Lietuvoje, kad neva žmogų puolė vilkas, bet tos istorijos sunkiai patikrinamos, ar tai nebuvo sulaukėjęs šuo, ar mišrūnas. Tie labai drąsūs, einantys į kiemus, yra praradę laukinį atsargumą.

O nuo erkių esu pasiskiepijęs. Žygiuose stengiuosi nesielgti lengvabūdiškai, žygiams atsakingai pasirenku aprangą.

Purvas, nepatogumai jums dzin? Mačiau, kad vandenį kaitinatės tiesiog miške aptiktoje skardinėje nuo kavos...

Gamtoje higiena lieka antroje vietoje. Vanduo? Čia vėl man padeda turimos žinios. Lietuvoje vanduo yra švarus. Ir jeigu miške nėra kokių nuotekų, žmogaus poveikio, vanduo gali būti geriamas.

Nesvarbu, kad jame bus vienas ar kitas šapelis ar net bakterijų.

Lietuvoje nėra žmogaus gyvybei pavojingų bakterijų. Jautresniems organizmams gali būti pavojingos fekalinės bakterijos, bet man tai nėra problema.

Galiu gerti vandenį kad ir iš upelio. Jeigu kyla abejonių dėl švaros, pavirinu. Šiaip viską, ką valgau, stengiuosi termiškai apdoroti, kad rizikas sumažinčiau iki minimumo.

Jautresniems organizmams gali būti pavojingos fekalinės bakterijos, bet man tai nėra problema. Galiu gerti vandenį kad ir iš upelio.

Žvejyba kai kuriuose jūsų žygiuose būna išganymas ir maisto šaltinis, o medžioklė?

Aš negaliu medžioti. Neturiu tam leidimo. Man aktualu būtų bebrai... Jų daug matau.

Bet kad galėčiau juos gaudyti, turiu lankyti kursus, gauti pažymėjimą, priklausyti kuriam nors medžiotojų būreliui, o jie ir taip užpildyti.

Kad patektum į būrelį, reikia rekomendacijų, reikia dalyvauti varyminėse medžioklėse, o jos man visiškai neįdomios. Tad šis kelias ne man.

Tiesa, galėčiau peles ar žiurkes gaudyti. Šiauriečių išgyvenimo žygiuose tai gana populiaru, bet gal ir gyvūnija tuose kraštuose yra stambesnė, o pas mus peliukai, žiurkytės...

Vabalai, lervos, varlės - jums yra valgomi dalykai. Ko praryti negalėtumėte ir net nebandytumėte?

Aš kitaip žiūriu į maistą. Forma man nėra svarbi. Yra baltymai, angliavandeniai, riebalai. Aš žinau, kurios rūšys yra saugomos ir todėl jų negalima valgyti.

Pavyzdžiui, varliagyviai. Jų yra nedaug, tad jų neliečiu, stengiuosi nekenkti gamtai. Na, dar nesu valgęs pelės...

Nebuvo tokios situacijos, kad reikėtų, bet... Tai, ką valgome, ko nevalgome, mano galva, yra kultūriniai dalykai. Europoje mes nevalgome vabzdžių.

Aš kitaip žiūriu į maistą. Forma man nėra svarbi. Yra baltymai, angliavandeniai, riebalai.

Kodėl? Nes turim daug pieno produktų, t. y. baltymų. Turim pievas, karves ir jų dėka patenkiname baltymų poreikį. O Azija, Afrika neturi tiek pieno. Jiems baltymų šaltinis nuo seno buvo vabzdžiai.

Ir ten tai yra normalus maisto šaltinis. Aišku, dabar, pasauliui gyvenant turtingiau, ir ten stengiamasi daugiau pieno produktų valgyti, bet istoriškai susiklosčiusi tradicija yra kitokia.

Aš teoriškai žinau, kad Azijoje delikatesas yra viščiuko gemalas, kiaušinyje nebaigęs išsivystyti paukščiukas.

Tai gal šito nevalgyčiau...

Bet kulinarinis aspektas jūsų laidose svarbus?

Maistas, jo gamyba, susiradimas yra vienas iš įdomiausių dalykų. Man patinka ten gaminti. Tai procesas, jis užima laiką.

Dėl patiekalų vertės sveikatai galima diskutuoti, nes ant laužo maistas ir rūkomas, ir kepa, ir dega. Mano svajonė išvažiuoti kur nors į džiungles, kur natūralaus maisto labai daug.

Jūs, beje, niekada neskelbiate, kur esate, kur einate, kodėl?

Mūsų įstatymai labai įdomūs, likę nuo sovietinių laikų. Pirmas dalykas - miške negalima kurti stovyklaviečių, nors kas tai yra, nėra apibrėžta.

Piktas inspektorius turbūt galėtų ir grybautoją nubausti, jeigu jis prisės miške ant kilimėlio ir pradės ten užkandžiauti.

Antras dalykas - laužų kūrimas. Vasarą, kai sausa, dėl to nesiginčiju. Pats miške vasarą laužo nekuriu ir blogo pavyzdžio nerodau.

Bet kai lyja ar yra sniego, gaisro tikimybė lygi nuliui. Tokia pozicija, manyčiau, turi būti keistina.

Kam blogai, jeigu žmogus leis laiką miške, gryname ore. Jis bus sveikesnis, geresnės nuotaikos ir psichinės būklės.

Ar esat miške sutikęs medžiotojų, blogų žmonių?

Gamtoje nebūna blogų žmonių, bet mano maršrutai eina kuo atokiau nuo gyvenamųjų vietų, sodybų. Rudenį būna, kad grybautojų sutinki ir juos nustebini.

Iki kokio nors suplanuoto veiksmo yra susitarimo su vidiniu tinginiu etapas. Kaip pavyksta jį įkalbėti eiti?

Sakoma, jogoje yra sunkiausia pasikloti kilimėlį, o bet kokiam žygeiviui - išeiti iš namų. Kai jau išeini iš namų, tada jau viskas, eini.

Mano motyvatoriumi tapo „YouTube“ kanalas ir įsipareigojimas sau - kartą per savaitę išeiti, nufilmuoti ir parodyti.

Žinai, kad reikia, ir mąstai, ką naujo, įdomaus padaryti. Ne visada viskas pasiseka, bet treniruoji save daryti, siekti vis sudėtingesnių tikslų. Lengvi dalykai atneša trumpą malonumą, bet sudėtingesni - didesnį pasitenkinimą.

Kiek sveria jūsų žygio kuprinė?

Lietuvoje nedaug - gal apie 10 kg. Nieko daug nesinešu. Miegmaišis, katiliukas, maistas ir filmavimo technika. Kalnuose gal iki 20 kg.

Yra žmonės, kurie labai kruopščiai planuoja žygius. Susideda viską pagal sąrašą. O man įdomiau, jeigu kas nors ne pagal planą. Tik filmavimo techniką stengiuosi susidėti iš anksto, o visa kita išsprendžiama.

Šeimos klausimas liko neaptartas...

Čia viena iš priežasčių, kodėl noriu išeiti, nes namuose yra net trys moterys - žmona, dvi dukros. Man ten pristinga ramybės ir tylos. Reikia pabūti vienam.

Ar įmanomas toks išgyvenimo žygio scenarijus keturiems - jūs, dvi straksės dukros ir žmona? Pavyzdžiui, Ruginių šeimos išgyvenimo žygis?

Mergaitės norėtų su manimi eiti, ypač mažoji. Jai - 6, vyresnėlei - 8. Abi drąsios, gamtoje joms patinka. Palapinėse puikiai miega ir džiaugiasi.

Nieko nebijo. Prieš porą metų su vaikais nusipirkome svirplių paragavimui. Jos sulapnojo be problemų. O žmona? Gal ne...

Ji padeda man, nuveža, parveža, jeigu reikia, bet pati nelabai mato tokių žygių prasmę. Šiaip aš savo moterį pasitikrinau žygyje.

Drauge buvom žygyje kalnuose Gruzijoje, neplanuotai patekome į gana ekstremalią situaciją. Nepalūžo. Gal ir galėčiau įkalbinti?..