Netektis: Trečiadienį užgeso garsaus pamario sodininko Zigmanto Dokšo gyvybė

Kitaip Juknaičių eksperimentinio ūkio direktoriaus ir pavadinti negali – sutvarkė ūkio centrą kaip milžinišką žydintį sodą.

Ir jo Lenino premija kažkokia keista – už architektūrą ir meną. O juk žmogus – ūkininkas. Tarybų laikais buvo visokiausių prasimanytų kampanijų, bet Lietuvai labai pravertė viena – „Duona ir grožis – iš vienų rankų“. Jau atsitiesę nuo sovietinio kolchozo skurdo (čia kaip tik ir tinka Vytenio Andriukaičio nubrėžta linija tarp „sovietinio“ ir „tarybinio“), lietuviai ėmė tvarkyti ir puošti buitį. Dokšas į ūkį iš Vilniaus atsivežė Stasį Kuzmą, būsimą iškiliausią Lietuvos skulptorių. Žmonės į darbą pradėjo vaikščioti pro šedevrus, apie Juknaičius garsas ėmė sklisti net po Rytų Europą. Išsikėlęs iš Juknaičių, skulptūromis išpuošė visą Palangos centrą.

Mano kolega Ferdinandas Kauzonas, parašęs knygą apie legendinį Dokšą, pasakė, jog jis buvo pirmas, pakvietęs kaimo žmones pakelti akis į dangų. Tuo metu tai buvo labai daug. Dabar danguje Zigmantas prižiūrės Dievo sodus.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas Viliaus Kavaliausko asmeninėje Facebook paskyroje