Nuo mažens sunkumų užgrūdintas Virginijus Bertulis ryžosi gyvenimo iššūkiui

Šiandien vyras pats augina dvi mažas dukreles ir iš gyvenimo stengiasi viską semti pilnomis saujomis.

Už drąsą - prezidento apdovanojimas

Iš Katyčių miestelio Šilutės rajone kilęs vyras turėjo suaugti labai anksti. Būdamas vos šešerių pažvelgė mirčiai į akis - į upę įlūžus ketverių metų broliui pasiryžo jį gelbėti. Nors nuo šio įvykio praėjo jau kone trys dešimtmečiai, V. Bertulis sako viską prisimenantis kaip šiandien.

„Žiema, sausio mėnuo, labai daug sniego… Išėjome su broliu ant kalniuko pačiuožinėti ir radome eketę. Ten įmetėme kelmą, paskui jį bėgiojome, kol brolis netikėtai įlūžo. 

Nubėgau namo ieškoti pagalbos, bet ten nieko neradau, nes tėvai buvo darbe. Grįžęs bandžiau broliui paduoti pagalį ir į vandenį įkritau pats. 

Užplūdęs adrenalinas suteikė daug jėgų: stvėriau netoliese augančio nusvirusio gluosnio šaką ir tarsi darydamas prisitraukimus išlipau pats bei iškėliau brolį. Tada bėgau prašyti pagalbos iki artimiausių kaimynų“, - jautriais prisiminimais dalijasi V. Bertulis.

Jis priduria, kad nors viskas baigėsi laimingai, po šių įvykių pats pradėjo mikčioti - labiau susijaudinęs ir šiandien sunkiau dėlioja žodžius.

Už tokią drąsą tuo metu dar net į mokyklą nepradėjęs eiti Virginijus buvo apdovanotas prezidento Valdo Adamkaus aukso ordinu. Tai buvo vienas pirmųjų tokių apdovanojimų nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Pagerbdamas šešiametį drąsuolį, ir pats prezidentas turbūt nė nenumanė, kiek dar išbandymų laukia šio vaiko.

Apsivertęs gyvenimas

Praėjus dvejiems metams po skęstančio brolio gelbėjimo, visą šeimą pasiekė tragiška žinia - kombainas mirtinai sutraiškė tėvą. Prisimindamas lemtingą vakarą, V. Bertulis sako, kad tądien visiškai apsivertė gyvenimas.

„Sėdėjome namie, valgėme mamos keptą pyragą, kai atėjo kaimo medikė ir pranešė, kad nebeturime tėčio. Buvo sunku suvokti, kas įvyko, viskas tapo kitaip“, - jautriai pasakoja V. Bertulis.

Neatlaikiusi vyro netekties, Virginijaus mama palūžo ir paskendo alkoholio liūne. Šeši vaikai iškeliavo į globos namus - iš pradžių buvo išvežioti po skirtingas vietas, bet ilgainiui vėl grįžo gyventi drauge.

Šiandien visi broliai ir seserys palaiko glaudžius santykius.

„Nors esame išsibarstę po visą Europą, kai tik galime, stengiamės susitikti, susiskambinti, susirašyti. Ryšys tarp mūsų yra tikrai stiprus“, - šypsosi šiuo metu netoli Klaipėdos, Trušeliuose, gyvenantis vyras.

Jis priduria, kad tokie gyvenimo išbandymai užgrūdino ir paruošė tolesniems likimo iššūkiams.

„Nuo vaikystės išmokau priimti greitus sprendimus, nebijoti rizikuoti, eiti už savus… Galbūt ta drąsa ir yra įgimta, bet patyriau tokių įvykių, kad vėliau jau niekas nebestebino. Esu tikras - visos patirtys duoda naudos, o tokios stiprios - juo labiau“, - apibendrina V. Bertulis.

Išeiti iš komforto zonos

Būtent gyvenimo pamokos paskatino vyrą pasiryžti naujam išbandymui - dalyvauti „Telia Play“ realybės seriale „Tiltas 2“, kuriame 14 dalyvių iš visos Lietuvos ėmėsi vykdyti tik nebandžiusiems paprastą užduotį - sukonstruoti 300 metrų ilgio tiltą, nuvesiantį juos į ežero saloje stovintį Švyturį, saugantį rekordinį 50 tūkst. eurų apdovanojimą.

V. Bertulis pasakoja, kad, vos pamatęs reklamą, kviečiančią dalyvius registruotis, nė akimirkos nedvejojo. „Pamenu, su žmona vakare žiūrėjome televizorių, prasidėjus reklamai, mintyse pagalvojau, kad būtų labai smagu sudalyvauti. Atsisuku į žmoną, ji tą pačią akimirką sako: “O tu nenorėtumei pabandyti?„. Abejonių nebeliko“, - šypsosi Virginijus.

Jis priduria, kad pagrindinė priežastis buvo noras išeiti iš komforto zonos, bet ne mažiau motyvavo ir pinigai.

„Buvau labai įsigyvenęs į tokį šiltą gyvenimą: du vaikai, žmona, visa kita… Norėjosi naujų išbandymų, naujų iššūkių. Po to sudomino ir prizas - juk 50 tūkstančių eurų niekur nesimėto… Žinojau, kad su tam tikra strategija, sukritus kortoms, tikrai galėčiau laimėti“, - sako realybės serialo „Tiltas 2“ dalyvis.

Jis priduria žinojęs, kad toks prizas suteiktų visišką finansinę laisvę.

„Svajoju nusipirkti prastesnės kokybės butą, jį suremontuoti ir parduoti. Tada uždirbtą kapitalą panaudoti įsigyjant kitą butą, jau geresnį, arba nusipirkti du prastesnius ir t. t. Galiausiai, kai butų parduoti nebereikėtų, juos nuomočiau ir gaučiau pasyvias pajamas. Tai, mano nuomone, yra finansinė laisvė“, - savo norais dalijasi V. Bertulis.

Visgi „Tiltas 2“ padovanojo ir iš anksto neskelbtų prizų - daug gyvenimiškų pamokų bei naujų draugų.

Dar prieš projektą žinojau, kad galiu pakelti įvairias kritines situacijas, tad fizine prasme niekas nenustebino. Bet nesitikėjau, kad taip užaugsiu morališkai.

„Dar prieš projektą žinojau, kad galiu pakelti įvairias kritines situacijas - šaltį, sunkius darbus ir panašiai, tad fizine prasme niekas nenustebino. 

Bet nesitikėjau, kad taip užaugsiu morališkai. Pabuvęs čia, dar kartą supratau, kad niekada nereikia galvoti tik apie save, nes visada yra prasčiau gyvenančių žmonių. Tokia patirtis neįkainojama. O ir kiek naujų draugų! Net pasibaigus projektui bendraujame, turime bendrą susirašinėjimą“, - džiaugsmingai pasakoja V. Bertulis.

Dar vieną gyvenimo išbandymą įveikęs vyras jį apibendrina trumpai: „Nežinau, kur dar galima pamatyti tiek dramų, nenuspėjamumo ir visiškai netikėtų idėjų.“