Paauglę dukrą auginanti Mato Maldeikio mylimoji Agnė palietė opią temą: „Tai – aiškus ir garsus signalas“

„Mes auginame kartą, kurioje beveik šeštadalis galvoja apie savižudybę. Pagal naujausius HBSC tyrimo duomenis, 14 proc. Lietuvos devintokų yra galvoję apie savižudybę, o 6 proc. – bandę tai padaryti“, – skausminga įžvalga dalijosi paauglę dukrą auginanti Agnė.

Pasak jos, šie skaičiai iš pradžių gali atrodyti tik kaip statistika, tačiau kai panašios situacijos paliečia artimą aplinką, tai tampa skaudžia realybe.

„Mano dukros aplinkoje jau buvo du man žinomi tokių pamąstymų atvejai. Tai maždaug tiek, kiek rodo statistika. Ir tai tik patvirtina mano spėjimus, kuriuos seniai jaučiau iš praktikos“, – apmaudo neslėpė ji.

Agnė prisipažino ilgai dvejojusi, ar verta viešai kalbėti šia itin jautria temą. Vis dėlto ją paskatino mintis, kad tarp tėvų ir vaikų formuojasi vis didesnė atskirtis.

„Jie nebesijaučia girdimi. Ne tik šeimoje – net ir tarp draugų, kur, atrodytų, turėtų būti saugiausia. Daugiau nei 40 proc. vaikų Lietuvoje nesijaučia palaikomi nei šeimos, nei draugų. Tai – aiškus ir garsus signalas, bet kažkodėl vis dar per dažnai ignoruojamas“, – teigė ji.

Dirbdama kibernetinio saugumo srityje ir būdama paauglės mama, Agnė pastebi, kaip stipriai pasikeitė vaikų pasaulis.

„Jie kalba kita kalba. Ir ne, tai ne tik žargonai ar memai – tai emocijų kodai. Kaukolės jaustukas, kurį mes suprantame kaip mirtį, jiems reiškia juoką. Tik jie to mums nepasakys. Jie tiesiog nusiųs emoji“, – pripažino ji.

Tėvai neretai skundžiasi, kad nesupranta, ką jų vaikai veikia su telefonais, bet, anot Agnės, esminis klausimas – ar tikrai jie visa tai stengiasi suprasti?

„Mūsų vaikai gyvena algoritmų valdomame pasaulyje. Jie formuoja savivertę pagal „patiktukų“ kiekį. O kai algoritmai pamato, kad vaikas nerimauja, jie parodo daugiau turinio, kuris tą nerimą stiprina. Ne todėl, kad vaikas silpnas. Todėl, kad sistema taip sukurta“, – kalbėjo ji.

Anot Agnės, viena labiausiai nerimą keliančių naujų tendencijų – vis dažnesnis dirbtinio intelekto naudojimas kaip psichologinės pagalbos šaltinis.

„Vis daugiau vaikų masiškai pasitelkia DI kaip psichologą. Ir dauguma jų jau perprato, kad DI juos „supras“ geriau nei bet kuris suaugęs. Jie gali kalbėtis, klausti, išsipasakoti. Jie jaučia, kad yra girdimi“, – pripažino ji.

Nors iš vienos pusės tai gali būti laikoma išeitimi, kita vertus – tai ženklas, kad vaikai vis mažiau kreipiasi į žmones:

„Jei vaikas jausis išsikalbėjęs su dirbtiniu intelektu, o mes – tėvai ar mokytojai – apie tai net nesužinosime, problema tiesiog pakibs ore. Neišgirsta, neaptarta, neišspręsta“.

Būtent dėl šios priežasties Agnė su dukra sukūrė bendrą socialinių tinklų paskyrą – ji turi daugiau nei 60 tūkstančių sekėjų, tačiau veido rodyti ten neleidžiama ir viską kontroliuoja jos tėvai.

„Tai mūsų susitarimas. Ji mokosi prisitaikyti skaitmeninėje realybėje. Nes socialiniai tinklai nėra blogis – blogis yra, kai paliekame vaiką jame vieną“, – įsitikinusi ji.

Moters tikslas – ne gąsdinti, o šviesti. Todėl ji pradėjo edukacinį projektą, rašo knygą ir aktyviai dalijasi savo įžvalgomis: „Jei šie žodžiai pasieks bent vieną šeimą, kuri sustos, pasikalbės, ir galbūt išgelbės savo vaiką – visa tai turės prasmę.“