Populiarios televizijos laidos pradininkas neturi dėl ko gėdytis

(1)

„Kad ir kiek esu nuveikęs, visi mane pirmiausia prisimena kaip TV laidos „Keliai. Mašinos. Žmonės“ vedėją. Man malonu – vadinasi, žurnalistikoje palikau šiokį tokį pėdsaką, o kiti darbai buvo prastesni“, – savo gyvenimo kelią apibendrino žurnalistas Vytautas Kvietkauskas (72 m.), TV laidos apie saugų eismą „Keliai. Mašinos. Žmonės“ sumanytojas bei vedėjas. Prieš porą savaičių sukako 50 metų nuo jos pasirodymo ekrane.

Šių metų pradžioje, sausio 12-ąją, viename Vilniaus barų susitiko grupelė solidžių vyrų – V.Kvietkauskas, Skirmantas Pabedinskas, Evaldas Tamariūnas, Valdas Vilūnas, Vaclovas Zabarauskas, Artūras Pakėnas. 

Tai nebuvo atsitiktinių pažįstamų draugija: visus juos suvedė televizija, visi jie vienu ar kitu metu buvo iki šiol per LRT transliuojamos laidos „Keliai. Mašinos. Žmonės“ vedėjai arba bendradarbiai. Susitikimo dingstis – laidos 50-metis.

Būtent prieš pusę amžiaus, 1975-ųjų sausio12-ąją, per tuometę Lietuvos televiziją – „TV Vilnius“ – parodyta pirmoji dvidešimties minučių trukmės laida apie saugų eismą, iškart pelniusi didžiulį žiūrovų susidomėjimą, nenuslūgstantį štai jau pusę amžiaus. 

Tiesa, per tą laiką laida keletą kartų buvo dingusi iš ekranų, bet dabar vėl pasirodė ir gvildena tiek tradicines, tiek naujas temas.

Pirmasis laidos vedėjas buvo tuomet dar net 22-ojo gimtadienio neatšventęs žurnalistikos studentas V.Kvietkauskas. Tad ir kreipėmės į jį prašydami prisiminti vienos populiariausių Lietuvos TV laidų ištakas bei bandyti atskleisti jos ilgaamžiškumo paslaptį.

Stovėjote prie TV laidos „Keliai. Mašinos. Žmonės“ ištakų. Kaip ji atsirado, kaip jums, dar nebūnant diplomuotu specialistu, pavyko tapti laidos vedėju? – pasiteiravau V.Kvietkausko.

– Vos įstojęs 1969-aisiais studijuoti žurnalistikos Vilniaus universitete, iškart nuėjau į Lietuvos radiją – prieš tai jau buvau dalyvavęs moksleivių radijo laidose, žinojau, kur tas radijas yra, ir norėjau ten dirbti. 

Pasiprašiau priimamas į Jaunimo laidų redakciją, bet tąkart neišdegė – buvau dar nepilnametis, septyniolikos, o tokio amžiaus žmogui pagal tuometę tvarką nebuvo galima patikėti „reporteriu“ vadinamo magnetofono, į kurį įrašinėjami radijo interviu.

Kai po kelių mėnesių sausio pabaigoje man sukako aštuoniolika, vėl nukurnėjau į radiją ir buvau priimtas neetatiniu bendradarbiu į laidą „Jaunimo banga“. 

Padirbėjau ten gal porą metų, išmokau rengti interviu, žinutes ir visa kita, kol radijuje dirbusiam žurnalistui Stasiui Arnašiui, laidos automobilininkams „Sankryža“ vedėjui, prireikė bendradarbio. Jis pasikvietė mane ir 1973-iaisiais pradėjau dirbti „Sankryžoje“ redaktoriumi.

Beje, „Sankryža“ buvo labai populiari – ji buvo transliuojama sekmadieniais ryte, 7 val. 10 min., ir klausytojai rašydavo laiškus prašydami pakeisti transliacijos laiką, nes, girdi, laidos pasiklausyti norintys vyrai priversti eiti į virtuvę, kad neprižadintų šeimynos.

Be „Sankryžos“, S.Arnašius kartą per savaitę „Panoramos“ informacinėje laidoje turėjo 4 min. skyrelį automobilizmo temomis „Keliai. Mašinos. Žmonės“. Bet taip susiklostė gyvenimas, kad S.Arnašius turėjo išeiti iš radijo bei televizijos, ir tada jo darbus perėmiau aš.

1974 metų pabaigoje tuometis Radijo ir televizijos komiteto pirmininkas Jonas Januitis pasiūlė man vietoj „Panoramos“ siužeto rengti atskirą TV laidą „Keliai. Mašinos. Žmonės“. Taip 1975-ųjų sausio12-ąją eteryje pasirodė pirmoji laida.

Nuo kokių siužetų pradėjote, kokius interviu, reportažus parengėte savo, kaip TV laidos „Keliai. Mašinos. Žmonės“ vedėjo, debiutui?

– Atrodo, kad į laidą pasikviečiau Stasį Brundzą, tuomet labai garsų ir sėkmės lydimą lenktynininką. Bet galvos guldyti negaliu – archyvų neišliko, o praėjo vis dėlto pusė amžiaus. Siaubas!

Laida buvo transliuojama šeštadieniais nuo 10 val. ir truko 20 minučių. Labai greitai ji išpopuliarėjo, nes temos domino daugelį žiūrovų, ir netrukus buvo perkelta į pirmadienio vakarą – labai gerą laiką. Maža to, ji pailgėjo iki pusvalandžio.

Kokias temas daugiausia gvildendavote – juk tuomet dar nebuvome tokie automobilizuoti kaip dabar?

– Nuolatinis skyrelis buvo skirtas saugaus eismo klausimams, nes avarijų būdavo labai daug. Pasižiūrėjau statistiką, kad ir kaip būtų keista, apie 1980-uosius per metus Lietuvoje avarijose žūdavo apie 1200 žmonių. Pernai, regis, 225 – kelis kartus mažiau. O juk automobilių tuomet buvo tiek mažai, kad rankos pirštais gal ir nesuskaičiuotum, bet iš esmės panašiai.

Pamenu, kai kartą man reikėjo nufilmuoti automobilių spūstį, turėjau prašyti tuometės Kelių policijos – autoinspekcijos – pagalbos: sustabdė automobilių eismą Žirmūnų gatvėje ir tik tada atsirado spūstis.

Didžiulė problema anuomet buvo pėstieji – jie bėgiodavo per gatvę ten, kur užsimanydavo. Antai per Vilniaus Kosmonautų prospekto vidurį (dabar – Laisvės prospektas. – Red.) buvo nutiesta tinklinė tvora, bet pėstieji kas šimtą metrų, jei ne dažniau, joje iškirpdavo skyles, kad galėtų greičiau peršokti per gatvę, kad nereikėtų eiti iki perėjos. Taigi tokių greituolių pilnos kapinės, tad buvo apie ką kalbėti.

Kitas itin populiarus skyrelis – atsakymai į žiūrovų klausimus. Per metus gaudavome tūkstančius laiškų – nė viena radijo ir televizijos laida šitiek jų negaudavo.

Itin artimai bendravome su Valstybine autoinspekcija. Joje buvo agitacijos ir propagandos skyrius, kuriame dirbo aktyvūs žmonės Romanas Milašius ir Leonija Maciulevičienė. Jiems duodavau po pluoštą laiškų, jie ateidavo į laidą ir atsakydavo į klausimus. Tuomet įrašų nebūdavo, viskas vykdavo tiesiogiai, bet jie puikiai susitvarkydavo su savo užduotimi.

Pasitelkdavau ir kitus TV bendradarbius. Štai televizijoje dirbo dailininkas Rimtautas Grabauskas. Jis man nupiešdavo savotiškų komiksų – paveiksliukų su trumpa istorija automobilizmo temomis. Žiūrovams tai patiko.

Tačiau bene labiausiai žmones domino avarijos. Palaikiau ryšį su autoinspekcijos budėtojais ir, jeigu tik būdavo įdomesnė avarija, jie man paskambindavo. Tada griebdavau operatorių ir važiuodavome filmuoti. Žiūrovams baisiai įdomu buvo pažiūrėti, kaip atrodo sudaužyti automobiliai, kas kaltas dėl vienos ar kitos avarijos.

Komentuoti kviesdavome ekspertus iš Teismo ekspertizės instituto, kelių policijos pareigūnus, labai populiarūs buvo ilgamečio VAI (Valstybinės autoinspekcijos) viršininko Jono Grinevičiaus pavaduotojo Vaclovo Vaitasiaus komentarai – kitose TV laidose sovietinę tikrovę juodinančių sudaužytų automoblių ar sužeistų žmonių nepamatysi. Labai populiarūs buvo reportažai iš kelių policijos reidų, per kuriuos buvo stabdomi neblaivūs vairuotojai, kurių tais laikai buvo, ko gero, daugiau nei dabar.

Turėjau labai gerą pagalbininką “Panoramos” korespondentą iš pradžioje Utenoje, vėliau Panevėžyje S.Pabedinską. Jis buvo vienas pagrindinių reportažų tiekėjų šiai laidai. Net dabar „YuoTube“ galima pamatyti jo klasika tapusį  pokalbį su mėšlą vežusiu išgėrusiu traktorininku, regis, vardu Antanukas. Paklaustas, su kuo gėrė, šis atsakė: „Nepažįstu tų draugų, su kuriais gėriau.“ Įrašas „YuoTube“ turi 265 tūkstančius peržiūrų, tai ir laidos reklama.

Be to, pasikviesdavau įvairių specialistų, patardavome, kaip remontuoti automobilius. Juk anuomet didžioji dauguma vairuotojų automobilius remontuodavo garažuose, o atsarginių dalių nebuvo, tad važiuodavome į autoservisus ieškoti patarimų, iš kur jų pešti, kuo pakeisti.

Itin populiarūs buvo ir reportažai iš lenktynių – ralio meistrai S.Brundza, Kastytis Girdauskas tuomet buvo ant bangos, garsino Lietuvos lenktynininkų šeimą. Taigi temų netrūkdavo.

Laidos 50-mečio proga savo paskyroje „Facebook“ tinkle guodėtės: „Prieš 50 metų sukūriau ir nuo 1975 01 12 Lietuvos TV vedžiau laidą „Keliai. Mašinos. Žmonės“. Daug vandens per tą laiką nutekėjo, daug ką nuveikiau, bet visi mane atsimena tik kaip laidos „Keliai. Mašinos. Žmonės“ vedėją. Įdomu, kodėl?“ Ir išties, kodėl? Kaip manote?

– Manau, viena laidos populiarumo priežasčių ta, kad ji buvo nepolitinė. Nereikėjo nei minėti partijos vadų, nei cituoti TSKP CK nutarimų ar marksizmo-leninizmo klasikų veikalų. Kalbėjome apie kasdienius, visiems rūpimus dalykus be jokių lozungų, agitacijos ir propagandos.

Tiesa, ir aš turėjau vieną „politinį“ nemalonumą. Kartą po laidos mane išsikvietė Radijo ir televizijos komiteto pirmininkas J.Januitis. Tąkart rodžiau reportažą apie pėsčiuosius – kartu su autoinspekcija tikrinome, kas Vilniaus Antakalnio rajone ne vietoje eina per gatves. Vieną taisyklių pažeidėją susistabdėme, pasiteiravome pavardės. Tas prisistatė: „Ivanovas.“ O aš pakomentavau: „Ir kiek tokių Ivanovų vaikšto Vilniaus gatvėmis!“

J.Januitis papriekaištavo: „Na, kodėl Ivanovas? Reikėjo pasakyti Januitis! Kodėl būtinai Ivanovas?“

Tuo mano „politinis spaudimas“ ir baigėsi.

Tuomečiai televizijos žmonės išties buvo žvaigždės, kitaip nei šių laikų mergelės, šmėkštelėjusios ekrane, padainavusios vieną dainelę ir jau sužvaigždėjusios. Ar neteko kada nors kaip laidos „Keliai, mašinos, žmonės“ vedėjui tuo pasinaudoti, kad išvengtumėte baudos ar kitos nuobaudos už kelių eismo taisyklių pažeidimą?

– Dabar esu labai tvarkingas vairuotojas, bet anksčiau teko ne kartą būti sustabdytam dėl greičio viršijimo. Tačiau man nereikėdavo naudotis tarnybine padėtimi – autoinspektoriai patys paleisdavo, nes pažindavo. Tuomet televizijų buvo ne tiek, kiek dabar, o laida „Keliai. Mašinos. Žmonės“ – išties žinoma. Dėl to problemų nebūdavo. Atvirkščiai, problema būdavo tuomet, kai kur nors nueidavai ir visi aplinkui šnabždėdavo: va, keliai, mašinos, žmonės. Turėdavai visada tinkamai atrodyti ir elgtis.

Kita vertus, tau visur ir durys atsidarydavo. Net parduotuvių sandėlių! Pavyzdžiui, aš nešioju akinius, o akinių rėmai tuomet buvo deficitas. Tad kai nueidavau į optikos parduotuvę Gedimino prospekte priešais Lietuvos akademinį dramos teatrą, jos darbuotojai visada manimi pasirūpindavo, jei tik turėdavo ką geresnio.

Žmonės, kurie buvo matomi ekrane, išties buvo gerbiami, jiems atsirasdavo palankių galimybių kilti karjeros laiptais. Štai V.Zabarauskas, kuris nebuvo etatinis TV darbuotojas, bet mes jį, kaip autoinspekcijos propagandos skyriaus darbuotoją, vis kviesdavome pakomentuoti įvykių arba atsakyti į klausimus. Ilgainiui jis tapo VAI viršininko pavaduotoju – manau, prie to prisidėjo ir televizija. Vėliau Vaclovas dėl savo gebėjimų buvo paskirtas Vidaus reikalų ministerijos viceministru. 

O ir aš pats 1990 metais buvau išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą ir visada sakiau, jog tik dėl to, kad rinkėjams buvau pažįstamas iš TV ekranų. Beje, į Seimą skirtingu laiku buvo išrinkti dar du KMŽ žmonės Virginijus Martišauskas ir Nijolė Steiblienė.

Po to, kai tapote Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu, laidą iš jūsų perėmė kiti vedėjai – V.Martišauskas, Julius Juchnevičius, E.Tamariūnas, V.Vilūnas, nuo šių metų – A.Pakėnas. Kaip vertinate savo įpėdinių veiklą? Ar jums niekas nesiūlė po pertraukų, kurių ne vienos būta laidos istorijoje, grįžti į vedėjo kėdę?

– Tiesą sakant, ne. Dabar laidas rengia ne pati televizija, o prodiuseriai, jie, matyt, nejaučia tokių sentimentų. Po politinės veiklos grįžau į televiziją, bet jau į Žinių tarnybą, šios laidos nebevedžiau ir, tiesą sakant, dėl to gailiuosi.

Jau po mano išėjimo transliuotos laidos labai nukrypo į reklamą. Tuo metu per LRT dar buvo leidžiama reklama, tad „Keliai. Mašinos. Žmonės“ reklamuodavo ir autoservisus, ir degalines, ir įvairių automobilių privalumus. Laida apie saugų eismą, kaip buvo sumanyta, virto reklamine laida. O mano pagrindinis tikslas ir uždavinys vis dėlto buvo kitas – saugus eismas.

Dabar atsinaujinę „Keliai. Mašinos. Žmonės“ rodomi per LRT šeštadieniais 19 val. Mačiau dvi laidas, jas veda vairavimo mokytojas A.Pakėnas. Sakyčiau, šaunuolis. Tie, kurie rašė scenarijų, laikėsi senų tradicijų – klasikos. Antai sausio 11-osios laidai buvo atrinkti trys siužetai. Pirmasis – visiems rūpinti aktualija – medicinių pažymų vairuotojams naujovės. Kitas siužetas – Vilniaus S.Batoro gatvėje esančios pėsčiųjų perėjos, kurioje neseniai vėl įvyko dvi gyvybes nusinešusi nelaimė, pavojingumas. Trečiasis – patarimai ir pamokymai, kaip teisingai apsisukti sankryžose.

Reklamos nebėra – tai labai gerai, o visos temos svarbios tiek vairuotojams, tiek pėstiesiems.

Dėl antrojo siužeto A.Pakėnui patariau nepalikti nebaigtos temos, kad visas laidos rengėjų darbas nenueitų šuniui ant uodegos: tegul spaudžia Vilniaus savivaldybę, kad pavojinga perėja būtų sutvarkyta ir nebekeltų grėsmės. Žmonėms tai svarbu ir galima pasirūpinti, kad valdžia pajudėtų. Kadaise „Keliai. Mašinos. Žmonės“ to imdavosi ir padarydavo įtaką. Ir dabar laidai reikia auginti autoritetą.

Svarbu, kad laida duotų naudą. Reklaminė nauda ar nauda tik tau – niekai. Norisi, kad visiems būtų daugmaž gerai arba bent jau geriau, negu buvo.

Su laida „Keliai. Mašinos. Žmonės“ susijęs ir vienas nuotykis – bandymas užpatentuoti jos pavadinimą ir padovanoti jums. Kuo baigėsi ši istorija?

– Kiek suprantu, pavadinimas jau buvo užpatentuotas. Kai V.Vilūnas pradėjo rengti laidą apie automobilius ir eismą, man paskambino ir pasiteiravo, ar aš nieko prieš, kad jis naudotų šį pavadinimą. Aš, žinoma, neprieštaravau, bet dabar įspėju visus: geriau užpatentuoti!

Versle pavadinimas kartais vertingesnis už patį produktą. O “Keliai. Mašinos. Žmonės“ kaip prekės ženklas yra gana svarbus, turi gerą vardą.

Dėl ko labiausiai didžiuojatės kaip žurnalistas, laidos „Keliai. Mašinos. Žmonės“ pirmeivis, iš kurio estafetę perėmė visa virtinė kitų jos rengėjų ir vedėjų?

– Nuo laidos debiuto praėjo 50 metų, kuo toliau, tuo menkiau žmonės mane prisimena, ir tai savaime suprantama.

Tačiau mąstau apie gyvenimo paradoksus: buvau ir Aukščiausiosios Tarybos deputatas, ir Seimo narys, prisidėjai rengiant daugybę įstatymų, tarp kurių buvo ir neblogų, 21 metus buvau Paralimpinio komiteto prezidentas – per tą laiką neįgaliųjų sporto atstovai parvežė tris dešimtis medalių, vadinasi, ne taip ir blogai dirbome, sukūriau Vilniaus televiziją, dabar virtusią „Lietuvos ryto“ televizija, LRT sukūriau dar vieną laidą „Labas rytas“ ir buvau pirmasis jos vedėjas, pagaliau užauginau du puikius vaikus, ir vis tiek visi mane prisimena kaip „Keliai. Mašinos. Žmonės“ vedėją. Man malonu – vadinasi, žurnalistikoje palikau šiokį tokį pėdsaką.

Dėl „Keliai. Mašinos. Žmonės“ neturiu ko gėdytis. Tik gaila, kad ši laida užgožė visus kitus mano darbus. Na, ką gi – vadinasi, jie nebuvo tokie geri.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder