Prieš penkiasdešimt metų ant Pavilnio bėgių žuvo žmogus, kuris nekalbėjo kompromisų kalba

„Rūsčiausi žodžiai, kuriuos Mindaugas ištarė savo kankintojams, – „aš jūsų negerbiu“... Jam žuvus supratau, kad pats niekada negalėsiu susitaikyti su tikrove, kuri jį sunaikino, ir pradėjau leisti „Pastogę““, – sovietmečiu pasakojo mums apie savo vyresnį bičiulį Algirdas Patackas. 

Pašiurpę vartėme tuomet ir Mindaugo Tomonio „gydymo bylą“: pacientas prisiskaitęs Kanto ir pradėjęs tikėti – skiriamos vis didesnės aminazino dozės... 

Supratome: negalėsime su tokia tikrove susitaikyti ir mes. 

Mindaugas Tomonis paliko neišbaigtų eilėraščių ir „Žinią“ – Čiurlionio šimtmečiui skirtą filosofinės eseistikos knygą. Jo eilėraščius sovietmečiu „Metmenyse“ skelbė Vytautas Kavolis. 

Skelbėme „Sietyne“ ir mes.

„Prikaustytas prie galerų vergas laisvesnis už savo šeimininką, jei yra pasiryžęs kovoti su savo padėtimi ir niekina pavergėją, jeigu jo dvasia sklando aukštai gyvenimo prasmės erdvėje. Įgijusiam erelio sparnus, jų nebegalima paversti driežo kojomis.

<...>

Gyvenimas – tobuliausias meno kūrinys, turintis visus įmanomus žanrus... Ir teikiantis jiems gyvybę“, – rašė Tomonis „Žinioje“ 1975-aisiais.

Eilutės iš tuo metu Sigitui Gedai išsiųsto laiško:

„Nesunku priekaištauti vyresniesiems už konjunktūrizmą bei kolaboracionizmą. Tačiau kur kas sunkiau realiame gyvenime pačiam parodyti priešingą pavyzdį... 

O Lietuvai taip reikalingas tikrasis Trubadūras, toks, kokio kol kas dar neturime. 

<...>

Aš pats lieku maksimalistų, solženicyniško „žit' ne po lži" [gyventi be melo] platformoje ir manau, kad asmenybė turi atiduoti viską Idėjai... Taip norisi, kad būtent Lietuva, jos skausmas ir džiaugsmas, susirastų pastogę..."

Ir iš Mindaugo Tomonio eilėraščių:

Lietuviškas noktiurnas

<...>

kur lietuviška akis –
šventoje gamtos brolijoj
vėl atklydėliai nuklys
tyliai žvelgia praeitis
žaizdomis kurios negyja...
kur žvaigždelė danguje
tartum akys išvežtųjų
miega miško brolija
budi
kryžiai naktyje
akmenys - raudų
statulos

/1973.VII/

***

perlamutre šitie žodžiai...
skaisčios baltos lūpos vėrės
lyg dangus į sielą – grožis
ir tyrumas rugiagėlės

<...>

/1973. VIII/

Tylus eilėraštis

tylūs paukščiai...
tylūs medžiai...
tyliai tyliai
Šiaurėn vežė...
tylios dienos
tylios šventės...
duok mums Dieve
išgyventi...

<...>

/1973.VII/

Taip, Sovietų imperijoje buvo toji Kita Lietuva – neparklupusi. Ir mums, šios imperijos agoniją jaunystėje išgyvenusiems, ji buvo svarbi atrama. Ačiū Kitą Lietuvą kūrusiems.

O Mindaugo Tomonio paminėjimas vyks šiandien, jo žūties penkiasdešimtmečio dieną, 17. 30 val. Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje. 

Nuotrauka iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos.