Ignė Ale. Dovilės ČIŽAITĖS-JONIKĖS nuotr.

Rašytojos Ignės Ale knygos prilygsta apkabinimams

Vertėja ir rašytoja Ignė Ale, knygų „Tarp A ir B“, „Geltona suknelė“, „Visi vieniši žmonės“ ir „Migruojantys paukščiai“ autorė, prieš keletą metų persikėlė gyventi į Klaipėdą. „Vaikščiodama prie jūros ar miesto gatvėmis dažnai pasidžiaugiu, kad įteikiau sau tokią dovaną - gyvenimą Klaipėdoje. Šio miesto ritmas man kažkuo tinka“, - sako ji.

Rašytoja pasakoja apie šios išskirtinės profesijos atstovų kasdienybę, laikmečio aktualijas ir išduoda, ko reikėtų, kad gimtų pajamas visam gyvenimui garantuojantis bestseleris.

Teko skaityti, kad į Klaipėdą persikėlėte prieš keletą metų. Kaip gimė šis sprendimas? Ar mūsų miestas atitiko lūkesčius?

Taip, į Klaipėdą persikėliau 2017-ųjų rudenį. Taip išpildžiau daugiau nei dešimtmetį puoselėtą svajonę. Šį miestą pamilau atvykusi trumpam paviešėti, pamenu, vaikštant gatvėmis apėmė jausmas: „Noriu čia gyventi!“ Tada dar studijavau Vilniuje, bet su kiekvienu apsilankymu meilė uostamiesčiui tik stiprėjo.

Galiausiai supratusi, kad Vilnius - ne mano miestas, nusprendžiau persikelti arčiau jūros. Iš pradžių gyvenau Gargžduose, galiausiai persikrausčiau į Klaipėdą ir šito sprendimo nė akimirką nesigailėjau.

Vaikščiodama prie jūros ar miesto gatvėmis dažnai pasidžiaugiu, kad įteikiau sau tokią dovaną - gyvenimą Klaipėdoje. Šio miesto ritmas man kažkuo tinka. Klaipėda mano lūkesčius atitiko gal dėl to, kad esu intravertė. Be to, priimtinas miesto dydis, gamtos artumas, tai, kad šalia daug vandens - man atrodo, jis harmonizuoja. Salose, prie jūros visada jaučiuosi geriausiai.

Gal nuo vaikystės svajojote būti rašytoja?

Skaičiau nuo pat mažens - daug ir godžiai. Anksti išmokau skaityti, anksti atradau, kiek pasaulių atsiveria vien atvertus knygos puslapius. Ir turbūt savaime atsirado noras rašyti. Dar vaikystėje man lengvai šaudavo į galvą idėjos, pajutau, kad pakanka kokios nors kibirkšties, detalės, ir už jos užsikabinus gimsta ištisa istorija. Rašydama visada įsijausdavau, panirdavau. Esu svajoklė iš prigimties, ir vos leidus mintims klajoti ima megztis dialogai, išryškėja veikėjų portretai. Tiesa, pradėjusi studijuoti rašyti mečiau. Vis atidėliodavau - gal kada nors... Džiaugiuosi, kad pagaliau susiėmiau ir grįžau prie rašymo. Rašydama, planuodama istorijas jaučiuosi labiausiai savimi.

Ne tik rašote, bet ir verčiate... Gal ši veikla sutampa su pomėgiu skaityti?

Taip, dar ir verčiu. Tiesą sakant, šiuo metu visas mano gyvenimas sukasi apie knygas - visai taip, kaip svajojau paauglystėje. Skaitymas - vienas mano mėgstamų laisvalaikio užsiėmimų. Šventai tikiu, kad rašytojai turi daug skaityti. Žinoma, yra genialių išimčių, bet knygos praplečia akiratį, leidžia pakeliauti, įkvepia ir motyvuoja.

Kokios knygos jūsų mėgstamiausios?

Skaitau skirtingų žanrų knygas, esu užsibrėžusi perskaityti bent po vieną knygą iš kiekvienos skirtingos pasaulio šalies. Mėgstu ir meilės romanus, ir šiek tiek fantastikos, ir klasiką, ir šiuolaikinę literatūrą, kartais pasirenku buitinį trilerį. Tarp labiausiai įsiminusių pastarųjų metų skaitinių norisi paminėti Alice Walker „Purpuro spalvą“, Akvilinos Cicėnaitės „Anglų kalbos žodyną“, Marlene Haushofer „Sieną“.

Apie ką pasakoja jūsų knygos? Kokiomis gyvenimo aplinkybėmis jos gimė?

Elizabeth Strout knygoje „Aš esu Liusė Barton“ rašo, kad kiekvienas rašytojas turi vieną temą, kuria kalba. Atsigręžusi į savo knygas, įskaitant ir naujausią, vos prieš kelis mėnesius pasirodžiusią „Migruojantys paukščiai“, matau, kad ir man ši aksioma galioja. Nors veikėjai, jų gyvenimai ir aplinkybės, galų gale net pasakojimo tonas skiriasi, visas knygas sieja pagrindinių veikėjų autentiškumo paieškos. Visos mano knygų moterys ieško, kaip geriausiai save išreikšti, kur pritapti, kaip atsiskleisti.

„Tarp A ir B“ - mano debiutas, lengviausia ir nerimčiausia iš visų. Tai vasariškas meilės romanas apie trisdešimtmetę Aną, kuriai nebrandumas ir nepasitikėjimas savimi kiša koją kuriant tokį gyvenimą, apie kokį svajoja.

„Geltona suknelė“ - šiuolaikiškas jausmų romanas apie nelaimingai ištekėjusią Ramunę ir jos išsivadavimą iš gniuždančių santykių.

„Visi vieniši žmonės“ - pirmas mano romanas, kurio veiksmas vyksta Klaipėdoje. Jis pasakoja apie bibliotekininkę Uršulę, grįžtančią į gimtąją Klaipėdą nutrūkus ilgalaikiams santykiams. Knyga kalba apie skirtingus vienatvės ir santykių veidus, meilę, šeimos ryšius, mokymąsi paleisti kontrolę.

Naujausias romanas „Migruojantys paukščiai“ - melancholiškas pasakojimas apie nuolat keliaujančią, nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčią Gerdą, kuri netikėtai paveldi namą Kuršių nerijoje. Per Gerdą svarstau apie priklausymą vietai ir žmogui, ryšius su aplinkiniais, klajoklišką prigimtį, žmogaus ir gamtos santykį.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Gal jos turi kilnią misiją: kaip kažko pamokyti, perspėti, atpalaiduoti, leisti patikėti?

Nežinau, kiek kilni ta misija, bet rašau knygas, kurios padėtų žmonėms atsipalaiduoti, nusiraminti. Noriu, kad skaitant kiltų šiltas jausmas, kad pasakojimai prilygtų apkabinimams. Pati turiu nerimo sutrikimą ir jam paūmėjus tikrai nesinori skaityti nieko pernelyg jaudinančio. Mano romanai skirti tiems laikotarpiams gyvenime, kai norisi ramybės ir paguodos, kai gyvenimas pernelyg išsunkia. Jos visos turi tvirtą vertybinę šerdį - tolerancijos, empatijos, humanizmo.

Gal svajojate, kad jūsų knygos taptų filmais ar planuojate imtis scenarijų rašymo?

Iš tiesų apie tai svajoju. Ir tą svajonę tik dar labiau pakurstė tai, kad romanas „Visi vieniši žmonės“ iniciatyvos „Knyga+Kinas“ buvo atrinktas tarp kinematografiškiausių 2023-iųjų knygų. Žinoma, paversti knygą filmu, ypač tokią, komercinę, nėra lengva. Bet apsidžiaugčiau, jei kokią(-į) nors prodiuserę(-į) ar režisierę(-ių) sudomintų ši istorija.

Pati labai norėčiau parašyti scenarijų. Bet pirma reikia šito amato pasimokyti, be to, šiuo metu ir neturiu labai geros idėjos. Tikiuosi, ateityje šią svajonę išpildysiu.

Kokia knyga jūsų artimiausiuose planuose?

Šiuo metu rašau gyvenimišką, truputį komišką romaną apie finansininką Robertą. Detalių atskleisti nenoriu, nes dar tik pati pradžia ir gali būti, kad daug kas keisis. Bet ir vėl norisi rašyti apie žmogų, kurio ramus gyvenimas subyra ir tenka viską pradėti nuo pradžių.

Ar būna, kad rašymo eigoje herojų vingiai susiklosto visai ne taip, kaip planuota?

Būna. Nors prieš pradėdama rašyti visada pasiruošiu siužeto planą, neretai veikėjai patys pasako ar padaro, kaip jiems geriau atrodo, ir pirminis planas pasikeičia. Dažniausiai į geresnę pusę. Turėdama tai omenyje, siužeto apmatuose palieku erdvės pokyčiams, bet pabaigą visada tiksliai žinau iš anksto, žinau, kur noriu atvesti veikėjus, ir jos nekeičiu.

Ar niekada nekyla mintis kažką keisti? Pavyzdžiui, darbą, rašymą...

Kyla, ir dažnai. Esu toks žmogus, kuriam nuolat pasikartojantys dalykai greitai atsibosta. Man vis reikia pokyčių. Kartais trumpalaikių, pavyzdžiui, išsiruošti į kelionę. Kartais ilgalaikių, pavyzdžiui, pakeisti gyvenamąją vietą. Šiuo metu irgi galvoju, ką čia pakeitus, kokia dar veikla užsiėmus, kad nereikėtų visą dieną sėdėti palinkus prie kompiuterio.

Girdėjau, kad rašytojai siužetų vingių semiasi iš aplinkos, savo išgyvenimų?

Pagrindinės pasakojimo linijos, siužeto posūkiai - mano fantazijos vaisius. Mano gyvenimas pernelyg ramus ir nuobodus, kad įkvėptų knygos siužetą. Bet tam tikros smulkmenos, nedidelės scenos, kuriozai ar veikėjų elgesys kartais būna įkvėpti gyvenimo. Pavyzdžiui, vieno pasigėrusio veikėjo elgesį pasufleravo tai, kaip elgėsi po narkozės atsibudęs mano vyras. Romane „Visi vieniši žmonės“ pagrindiniai veikėjai viename skyriuje išvažiuoja pasivažinėti dviračiais - jų pasirinktą kelią įkvėpė mano pačios mėgstami dviračių maršrutai Klaipėdoje. Kurdama veikėjus dažnai suteikiu savo savybių - tiek teigiamų, tiek neigiamų. Tada man lengviau jausti veikėjams empatiją, suprasti, kaip jie elgsis vienoje ar kitoje situacijoje; lengviau atskleisti, kas jiems rūpi.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Šiuolaikinis jaunimas kartais sako, kad skaitymas jiems užimtų pernelyg daug laiko, tad jie nori rinktis videofilmus, audioknygas... Ką manote? Kaip juos motyvuoti skaityti?

Na, audioknygų klausymas - irgi skaitymas. Žinau, kad dalį jaunimo skaityti įkvepia tiktokas, instagramas - matydami įdomiai, vaizdingai pateiktas knygų apžvalgas, jie irgi užsimano skaityti. Aplink matau augančių skaitančių vaikų, kuriuos skaityti įkvepia aplinka, ypač - skaitantys tėvai. Tikiu, kad galima užauginti skaitantį žmogų. Bet lygiai taip pat tikiu, kad net paauglystėje neskaitęs žmogus gali iš naujo atrasti skaitymą užaugęs, atradęs jam tinkamą žanrą.

Manau, motyvuojant paauglius skaityti verta pasitelkti tuos pačius socialinius tinklus - padaryti taip, kad skaityti atrodytų smagu, įdomu. Ir nieko nedaryti per prievartą. Gal geriau ieškoti jaunimui tinkamiausių žanrų ar formų, pavyzdžiui, komiksai, kuriuos pati mėgstu, man atrodo patrauklus formatas skaitymui skatinti. Lengva įsivaizduoti veikėjus, nėra varginančių kalvų ir klonių aprašymų, siužetas dažniausiai būna greito tempo, daug dialogų.

Šių dienų rašytojas: koks jis? Ar jam būtina išmanyti rinkodarą bei gebėti save kaip asmenį ar savo knygas reklamuoti ir panašiai?

Šiuolaikinis rašytojas iš tiesų dažnai būna barbė devyndarbė. Didelė konkurencija, prisodrinta rinka iš autorių, ypač debiutuojančių, reikalauja papildomo darbo. Ne tik rašyti, bet ir tai, ką parašei, pristatyti, dalyvauti socialiniuose tinkluose, vykti į susitikimus su skaitytojais. Tai užima nemažai laiko, bet pasiteisina. Žinoma, jei jau esi įsitvirtinęs, populiarus, daug pasiekęs rašytojas, visi rinkodaros dalykai gali ir nerūpėti, galima viską patikėti leidyklai ar, kaip būtų užsienyje, agentei(-ui), vadybininkei(-ui).

Ar rašytojo darbas tinka norintiems daug uždirbti?

Rašytojo darbas gerai, patogiai pragyventi leis tikrai ne visiems, o ir pirma reikės įdėti daug darbo, išleisti bent kelias labai gausiai perkamas knygas. Manau, Lietuvoje yra saujelė iš rašymo pragyvenančių kūrėjų, bet daugumai tenka veikti kažką papildomo: dėstyti, versti, vesti kursus, užsiimti verslu ir pan. Bet tai normalu. Ir užsienyje ne visi autoriai išpopuliarėja tiek, kad galėtų tik rašyti.

Ar Lietuvoje pavyktų parašyti tokį bestselerį, kuris garantuotų pajamas visam gyvenimui?

Mano galva, lietuvių autorei ar autoriui pavyktų parašyti tokį bestselerį. Tik reikia pridėti daug „jei“ ir „bet“. Reikėtų išparduoti ne vieną tiražą, parduoti leidybos teises užsienyje, ypač skaitlingose anglakalbėse rinkose, dar geriau - pasiekti, kad knygą ekranizuotų. Taigi, teoriškai - įmanoma. Praktiškai… tikiuosi kada nors savo akimis tai pamatyti. Kažkodėl įsivaizduoju, kad tai pavyktų Kristinai Sabaliauskaitei, kurios knygos populiarios ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Prancūzijoje.

Kaip įsiveržti į užsienio rinką?

Turbūt daug kas svajoja patekti į užsienio rinką - ten ir tiražai didesni, ir auditorija platesnė. Manau, raktas - nesistengti rašyti užsieniui. Tiesiog rašyti taip, kaip geriausiai išeina, nesitaikant į madas, ir tikėtis, kad knygai organiškai pasiseks. Vis dėlto daugelio lietuvių rašytojų pirminė auditorija yra lietuviai, kurie, beje, labai noriai palaiko saviškius, laukia naujų knygų, Vilniaus knygų mugėje prie populiariausių lietuvių rašytojų nusidriekia ilgiausios eilės. Nors sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi, man atrodo, kartais geriau sutelkti dėmesį į tai, kas šalia. O nuoširdžiai dirbant pripažinimas užsienyje pats ateis - matau tai iš kitų kūrėjų, leidėjų patirties.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder