Šiuos žodžius viena garsiausių moterų Lietuvoje pasakojo ištarusi daugiau nei prieš dešimtmetį tuometiniam savo vyrui, garsiam architektui ir verslininkui Gintautui Vyšniauskui vienos kelionės automobiliu metu.
Po kurio laiko sunkiai susirgęs vėžiu, jis mirė, bet žodžius, ištartus dar gerokai iki ligos, Edita iki šiol prisimena taip, tarsi tai būtų buvę vakar.
Edita Mildažytė. | LNK
Moteris teigė esanti tikinti, todėl mananti, kad mums duota užduotis nugyventi gyvenimą ir kažko per jį išmokti.
Edita Mildažytė. | LNK
„Jeigu gali padėti – padėti, jeigu gali nepakenkti, tai nepakenkti, ir kad po tavęs šitame gyvenime dar būtų ką veikti kitiems. Nes mes tikrai nesame paskutinė karta, gyvenanti šitoje žemėje.
Tai būtų gerai turėti atsakomybę.
Aš, pavyzdžiui, nebijau pasakyti, kad netgi laukiu mirties. Man atrodo, kad tai bus labai didelė misterija ir labai įdomu.
Man atrodo smalsu ir įdomu tai patirti. Aš labai stebiuosi, kai žmonės bijo mirties.
Aš tik nenoriu daug kalbėti apie mirtį, bet galvoju, kad ji tikrai ne priešas žmogui“, – teigė E. Mildažytė.
Edita Mildažytė. | LNK
Prieš kelias savaites pasirodė Editos autobiografinė knyga „Pelynų medus“, tad šį kartą apie tai, kodėl knygai apie asmeninius išgyvenimus, klaidas ir smagius nutikimus Edita ryžosi tik dabar.
Ką ji pataria kiekvienai kompleksų kankinamai ar nepakankamumo jausmą išgyvenančiai šiuolaikinei moteriai? Ko gyvenime gailisi?
Ir ką turi omenyje sakydama, kad gyvename vidutinybių laikais?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą