Vincas Zajančkauskas: „Jei nebūčiau kunigas, būčiau razbaininkas“

Gimęs 1884 m. Molėtų valsčiaus Pumpuriškės kaime ūkininko šeimoje nuo pat mažens buvo leidžiamas į mokslus negailint pinigų, tėvams tikintis, kad juos baigęs pasirinks kunigo kelią. 

1901 m. baigęs gimnaziją Peterburge, jis įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, iš kur 1905 m. buvo išsiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją, kur 1907 m. po jos baigimo buvo įšventintas į kunigus. 

Po metų išvyko studijuoti filosofijos į Šveicarijos Fribūro universitetą, kur po 4-erių metų studijų įgijo filosofijos daktaro laipsnį. 

Grįžęs į Lietuvą savo mokslinę patirtį skyrė lietuviškai mokyklai, kuriai tuo metu ypač trūko išsilavinusių pedagogų. Jis 1912–1915 m. buvo Vilniaus mergaičių gimnazijos kapelionas, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui tapo Švenčionių apskrities Gerenainių parapijos valdytoju, iš čia buvo išrinktas Vilniaus konferencijos, įvykusios 1917 m. rugsėjo 18–22 d., dalyviu. 

Ši konferencija numatė atkurti Lietuvos nepriklausomą valstybę, sušaukti Steigiamąjį Seimą ir įkūrė Lietuvos Tarybą, kuri 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimą. 

Nuo 1919 m. iki 1930 m. V. Zajančkauskas mokytojavo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, čia dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, taip pat lotynų kalbą. 

Apie jį buvęs mokinys, rašytojas, žurnalistas, Vilniaus krašto patriotas, nacistinio ir sovietinio konclagerio kalinys Rapolas Mackonis (1900–1982) 1994 m. išleistoje knygelėje „Dvylika Vilniaus kunigų“ prisimena, kad V. Zajančkauskas buvo didelis intelektualas, gerai mokėjo kelias kalbas, turėjo gražų balsą. Jam laikant giedotines mišias būdavo kuo pasigėrėti.

Kretingos Pranciškonų gimnazijos I abiturientų laida su jos vadovybe, pedagogais, tėvų komiteto nariais ir kt.: pirmoje eilėje penktas iš kairės – gimnazijos direktorius kun. Stasys Pupaleigis, šeštas – Šv. Antano kolegijos rektorius Augustinas Dirvelė; trečioje eilėje pirmas iš dešinės – Vincas Zajančkauskas ir kt. 1936 m. / Autoriaus archyvas

Aukštas, lieknas, netelpąs savo kailyje ir judrus kaip gyvasis sidabras, būdamas gero ūpo juokais sakydavo: „Jei nebūčiau kunigas, būčiau razbaininkas.“ 

Puikiai nusimanęs visuotinėje literatūroje mėgdavo pasakoti apie didžiuosius literatūros kūrėjus, savo mokiniams visada patardavo skaityti tik vertingas knygas, negaištant laiko niekalui. 

„Jei nenorite likti paprastais duonelės kramtytojais, skaitykite knygas apie didžiuosius žmones“, – mėgdavo sakyti jis. Jaunimui jis patiko, buvo geras pedagogas, turėjo ką papasakoti ir žodžio kišenėje neieškojo. 

1924 m. pasirodęs V. Zajančkausko parašytas „Lietuvių literatūros vadovėlis“, kuriame buvo sistemingai išdėstyta mūsų literatūros nuo 1400 m. iki 1904 m. istorija, tapo pirmuoju vyresnių klasių mokiniams skirtų gimtosios literatūros vadovėliu, kuriuo ilgą laiką naudojosi visos Lietuvos gimnazijos. 

V. Zajančkauskas 1920 m. iš lenkų kalbos taip pat išvertė 2-jų dalių Lietuvos mokykloms skirtą lenkų kunigo kun. V. Gadovski parašytą „Bažnyčios istorijos vadovėlį.“

Aktyvus Lietuvos valstybės atkūrimo idėjos propaguotojas gerai plunksną valdęs V. Zajančkauskas tapo 1917 m. rugsėjo 6 d. Vilniuje pradėto leisto laikraščio „Lietuvos aidas“ vienu iš redaktoriaus ir jo leidybos finansuotojo Antano Smetonos pagalbininkų. 

Šis laikraštis propagavo Lietuvos valstybės atkūrimo idėją, čia bendradarbiavo garsūs to meto šviesuoliai: Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Petras Klimas, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kt. 1918 m. vasario 19 d. „Lietuvos aide“ buvo paskelbtas ir Lietuvos nepriklausomybės aktas. 

Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, V. Zajančkauskas liko Vilniuje, aktyviai dalyvavo lietuviškoje veikloje ir priešinosi lenkų užmojams sulenkinti neteisėtai užimtas teritorijas. 

Vilniuje gyvenantieji lietuviai ateidavo paklausyti jo pamokslų vienintelėje lietuviškoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kurios parapijai dauguma jų ir priklausė.

Vilniaus lietuvių mokytojų vasaros kursai: antroje eilėje trečias iš kairės Vincas Zajančkauskas, penktas – dr. Jonas Basanavičius ir kt. / A. Jarušaičio nuotr. Vilniaus universiteto bibliotekos archyvas

1923 m. V. Zajančkauskas buvo laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto vicepirmininkas. Veikdamas kaip neoficiali Lietuvos atstovybė, komitetas informuodavo Lietuvos vyriausybę apie Vilniaus krašto ir Lenkijos įvykius, Lietuvos ir Lenkijos piliečiams teikė teisinę pagalbą, Lenkijos vyriausybei rašė pareiškimus, protestus, memorandumus dėl lietuvių teisių pažeidimų ir jų kultūrinės, tautinės veiklos suvaržymų. 

1926 m. ir 1929 m. V. Zajančkauskas dalyvavo tautinių mažumų suvažiavimuose Šveicarijoje, skelbdamas užsieniui apie lietuvių padėtį Vilniaus krašte. 

Jis buvo kviečiamas ir į Vilniaus universitetą svečio teisėmis skaityti paskaitas apie lietuvių literatūrą. 

Po mokytojavimo 1930–1934 m. Švenčionių lietuvių gimnazijoje V.Zajančkauskas, eidamas 51-uosius metus, nusprendė pasukti vienuolišku keliu ir 1934 m. vasarą iš okupuoto Vilniaus krašto atvyko į Kauną. Į Šv. Pranciškaus ordiną jis įstojo 1934 m. rugsėjo 8 d. Kretingoje, taip įvykdydamas dar savo jaunystės laikų siekį tapti pranciškonu. 

V. Zajančkauskas pasirinko šventojo Bonaventūros vardą, nes XIII a. Italijoje gyvenusio šio pranciškonų vienuolio akademinė ir švietėjiška veikla jam buvo artima. 

Šv. Bonaventūra buvo nepaprastas to meto akademinis lyderis, talentingas dvasinis rašytojas ir jo įtaka teologinei minčiai išlikusi iki šių dienų. 

Baigęs sutrumpintą noviciatą, V. Zajančkauskas 1935 m. gegužės mėn. davė laikinuosius įžadus, vėliau amžinųjų neatliko, iki mirties išlikęs aktyviai vienuolyno veikloje dalyvaujančiu tretininku.

Kretingiškiai inteligentai su šeimomis iškyloje: stovi (iš dešinės) – ilgametis Kretingos šaulių rinktinės vadas Petras Buragas, Juzefa Buragienė, Vincas Zajančkauskas, Eugenija Daujotienė, miškininkas Marijonas Daujotas, Emilija Kopustinskienė, Lietuvos banko Kretingos skyriaus valdytojas Povilas Kopustinskas ir kt. / Marijono Daujoto nuotr. iš jo šeimos archyvo. XX a. 4-as deš.

Nuo 1935 m. pradėjęs pedagoginį darbą Pranciškonų ordino gimnazijoje V. Zajančkauskas čia dėstė filosofiją, lotynų ir lietuvių kalbas, turėjo didžiulį autoritetą tarp mokytojų ir mokinių. 

Linksmo būdo, žodžio kišenėje neieškantis, didžiulį žinių kraitį turintis pedagogas tapo mokinių numylėtiniu, jie noriai lankė jo dėstomas pamokas, taip pat aktyviai dalyvavo jo vadovaujamame gimnazijos teatro būrelyje.

 1937 m. V. Zajančkauskas, įvertinus jo didžiulę pedagoginę patirtį, buvo paskirtas gimnazijos direktoriumi, ir šias pareigas ėjo iki pat 1940 m. sovietinės okupacijos, kai Pranciškonų ordino gimnazija buvo panaikinta.

Tik atvykęs į Kretingą, jis, būdamas komunikabilus ir linksmo būdo, greitai susipažino su vietos inteligentų šeimomis, su jais bendraudavo, kartu švęsdavo šventes. 

Kaip prisimena Vilniuje gyvenanti Irena Daujotaitė (gim. 1931 m.), Kretingoje V. Zajančkauskas buvo dažnas svečias jų šeimoje, kartu visi švęsdavo šventes, su tėvu miškininku Marijonu Daujotu diskutuodavo įvairiais gyvenimo ir politikos klausimais. 

Kartu su šeima ir jų draugais mėgdavo vakarais žaisti kortomis, o per šventes – išlenkti ir taurelę. 

Daujotų šeimai 1940 m. iš Kretingos išvykus į Kauną ir apsigyvenus Vaižganto gatvėje, V. Zajančkauskas juos aplankydavo ir ten, kai tik pavykdavo jam ištrūkti į Kauną, kai nacių okupacijos metais net ir kelionėms po Lietuvą traukiniu reikėjo valdžios leidimo. 

I. Daujotaitė iki šiol prisimena jį buvus linksmą, nestandartinį kunigą, nuo kurio veido retai kada dingdavo šypsena, jis noriai bendraudavo ne tik su suaugusiaisiais, bet ir vaikais, su kuriais greitai rasdavo bendrą kalbą. Jis dažniausiai šypsosi ir to meto išlikusiose nuotraukose.

Pranciškonų gimnazijos dramos būrelis po spektaklio: pirmos eilės viduryje – jo vadovas Vincas Zajančkauskas. / XX a. 4-as deš. Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos archyvas

Tapęs gimnazijos direktoriumi, V. Zajančkauskas skatino gabius jaunuolius mokytis Kretingoje, neretai prisiimdamas ir dalį jų mokslo išlaidų, nes mokslas privačioje gimnazijoje buvo mokamas. 

Kaip prisiminė garsus Lietuvos gydytojas parazitologas medicinos istorikas ,biomedicinos mokslų daktaras Stasys Biziulevičius (1919–2004), jo tėvų ūkyje prie Aukštadvario apsilankęs V. Zajančkauskas, pastebėjęs jo didelį norą mokytis, pasikvietė gimnazijos mokslus baigti Kretingoje, prisiimdamas jo visas išlaidas. 

Kai jaunuolis vėliau jam prasitarė, kad neturįs pašaukimo tapti kunigu, ko tikėjosi jo tėvai, V. Zajančkauskas jį nuramino: „Gerus darbus atlieka ne vien kunigai. 

Jei nori daryti gera žmonėms, tapk mokytoju ar gydytoju, rinkis savo ateitį širdies vedamas, tuomet ir Dievas tavo siekius palaimins.“

1944 m., artėjant sovietinei kariuomenei, V. Zajančkauskas pasitraukė į Vokietiją, ilgiau gyveno Austrijoje, iš ten 1948 m. išvyko į JAV, kur iki mirties darbavosi lietuvių pranciškonų vienuolynuose, bendradarbiavo katalikiškoje ir tautininkų spaudoje. Šį pasaulį V. Zajančkauskas paliko 1956 m., palaidotas Pitsburgo lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse.

Nors tarpukariu Kretingoje gyvenęs neilgai, amžininkų atmintyje jis išliko viena spalvingiausių to meto asmenybių, nemažai nuveikęs savo valstybei ir jos žmonėms.