Vydmantiškė kuria tvoromis neapjuostą gerumo sodą

Kam pūdyti, jei galima pasidalinti su kitais

Iš keturis vaikus auginusios šeimos kilusi Eglė prisiminė, kaip prieš gerą trisdešimtmetį tėvai Virginija ir Lionginas Gabrėnai įsigijo namą ir žemės sklypą, kuriame užveisė sodą. Dabar jame šakas į dangų kelia net 28 obelys, 6 kriaušės ir aibė vaiskrūmių.

Prieš porą metų į gimtąją sodybą sugrįžusiai Eglei jau pernai kilo idėja padaryti gerą darbą ir pasidalinti sodo gėrybėmis: „Pernai kartu su drauge į maišelius pririnkdavome obuolių ir, užklijavusios etiketes ir nuvežusios į Palangą, palikdavome daugiabučiuose prie butų durų. 

Šiemet parašiau pranešimą socialinėje erdvėje, pakviesdama žmones atvykti į sodą ir patiems pasirinkti obuolių ir kriaušių“, – apie užgimusią idėją pasakojo Eglė.

Jos šeimoje buvo etapas, kai visi spaudė sultis, virė obuolienes, bet, pasak Eglės, niekas nebeišgeria tiek sulčių, nebesuvalgo tiek vaisių. 

Todėl, pakvietusi žmones, pašnekovė džiaugėsi, kad ir sodas švarus, ir daugybei žmonių parama. „Kam pūdyti, jei galima pasidalinti su kitais“, – įsitikinusi E. Gabrėnaitė, pridurdama, kad jos širdis nušvinta pamačius sode naują žmogų.

Paskelbus žinią ir daugumai ja pasidalinus, geradarė sulaukė reakcijos ir gausybės atvykėlių. „Kadangi sode nesinori beprotiško chaoso, pati, būdama namie, stengiuosi reguliuoti žmonių srautą, su kiekvienu suderinu atvykimo laiką, turiu paruošusi kopėčias, žnyples vaisiams kirpti. Nesinori, kad žmonės laužytų šakas, sukurtų netvarką“, – pastebėjo Eglė. 

Paklausta, kaip reaguoja į neigiamus komentarus, pašnekovė nusišypsojo – ji juos tiesiog apeinanti ir nereaguojanti. „Visi mes, žmonės, skirtingi, vienam dalintis normalu, kitam – nepriimtina. Aplenkiu neigiamus komentarus, esu su tais, kurie džiaugiasi šia iniciatyva. Labai laukiu ne tik pavienių žmonių, bet ir globos įstaigų, vaikų ar senelių namų darbuotojų. 

Man skaudu, kai žmonės vieni kitų bijo, vieni nuo kitų užsidaro. Mūsų kaimynystėje tarp kaimynų net tvorų nėra, vieni kitus pažįstame, draugaujame, viskuo dalinamės, – pasakojo Eglė ir, nugrimzdusi į prisiminimus, pridūrė, – mane tėvai taip augino, kad reikia kitiems ištiesti pagalbos ranką, kad reikia dalintis. Jei turi kelis obuolius, sakydavo mama, pasidalink su kitais vaikais, bet, jei turi tik vieną, tai nesipuikuok, o suvalgyk, kad niekas nematytų ir niekam širdies neskaudėtų.“

Savų namų ir savo krašto niekas neatstos

Dvidešimt dvejus metus gyvenusi Anglijoje, E. Gabrėnaitė į Lietuvą sugrįžo dėl motinos ligos. Šiuo metu jaunos moters kasdienybė sukasi tik apie mamą – kaip jai pagelbėti ir padėti. 

Kadangi ne vienerius metus yra lankiusi plaukimo treniruotes, pašnekovė, kaip gelbėtoja, buvo įsidarbinusi Kretingos sporto centro baseine, bet, pablogėjus mamos sveikatai, jai teko palikti naujai atrastą darbo vietą. Į gimtinę sugrįžusi Eglė pajuto neapsakomą ramybės ir pilnatvės jausmą: „Anglijoje didžiulis tempas, ten gyvenimas verda 24 valandas per parą, tad turbūt kiekvieno žmogaus gyvenime ateina toks laikas, kai norisi ramybės, komforto ir savo krašto. Nebesinori niekur lakstyti, bėgti. 

Taip gera savo namuose. Grįžusi namo vis atsidarydavau langą ir sėdėdama klausydavau tylos. Bet kokioje užsienio šalyje mes vis tiek būsime svetimi, o čia yra namai, čia yra mūsų šaknys. Galbūt yra žmonių, kurie prisitaiko, prisiderina, bet vis tiek svetimoje žemėje jie liks svetimi, savo žemės, savų namų ir gimtinės niekas neatstos.“

Paskelbusi, kad dalinasi savo sodo obuoliais ir kriaušėmis, vydmantiškė teigė gavusi apie penkis šimtus žinučių, jos sode jau apsilankė per 100 žmonių. 

Kiekvieną priėmusi, su kiekvienu bent trumpai šnektelėjusi, Eglė džiaugėsi šia idėja ir žmonių planais virti obuolienę, spausti sultis ar pasilikti atsargų žiemai. „Tikiu, kad senas, brandus, mano tėvo sodintas sodas dar ilgai džiugins visus, kurie jame ras be trąšų ir chemijos augintų obuolių, kriaušių ir gražią tradiciją dalintis gerumu“, – džiaugėsi E. Gabrėnaitė.