Didesnio atlygio už triūsą laukimas
Laukuose išsirikiavę šienainio, šieno ritiniai – nuo gegužės pabaigos gyvulininkystės ūkių šeimininkai pluša išsijuosę skubėdami, kad paruoštų kokybiško pašaro. Ūkininkai taiko skirtingas technologijas: vieni žolę pjauna, vytina ir suka į ritinius, vynioja plėvele, o kiti deda žolę į tranšėją. „Stambesniuose ūkiuose tai neišvengiama, nes vyniodami į rulonus nesuspėtų.
Turint didesnius šienaujamus plotus reikia greitai sudėti į duobes, – kalbėjo LŪS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Vidmantas Buivydas. – Šiemet derlius didesnis nei vidutinis.“
Mėsinių galvijų ūkio savininkas V. Buivydas sakė ruošiantis šienainį tradiciniu būdu – pjauna, vytina ir vynioja į ritinius. Šiame ūkyje pašaro reikia paruošti 300 galvijų. Oras palankus, nors, pasak ūkininko, norėtųsi, kad dvi savaites tęstųsi giedra – galėtų paruošti kokybiško šieno. „Betgi negalima to prašyti, nes pasėliams reikia lietaus, – šypsojosi pašnekovas. – Šienapjūtę turėtume pabaigti šią savaitę.“
Kokia ūkininkų nuotaika? „Būtų gera, jeigu ruošdami pašarus žinotume, kokia gyvulių supirkimo kaina bus ateityje. Girdėti, kad ji šiek tiek pagerėjusi, bet norėtųsi, kad ir pieno ūkių šeimininkai būtų tikri, jog kaina juos tenkins, – kalbėjo V. Buivydas. – Kyla klausimas: jei prieš 2–3 metus supirkimo kainos buvo kritusios, tai kodėl vartotojas taip brangiai už viską moka? Pernai grūdų kainos nukrito per pusę, tai kodėl kepėjai kepa tokią brangią duoną? Netvarka rinkoje.“
Optimizmo nedaug
Gegužės pabaigoje žoliapjūtę pradėjusi ekologinio pieno ūkio savininkė Vida Gedmintienė iš Balsėnų įpusėjo šį darbą. „Mūsų kaimo teritorijoje gegužę neiškrito nė lašo lietaus, todėl manėme, kad su žole bus striuka, tačiau vienuose laukuose daugiau, kituose mažiau prižėlė – geriau nei pernai, – kalbėjo ūkininkė, sėdėjusi prie traktoriaus vairo, nes trūksta darbuotojų. – Mūsų ūkio 400 galvijų reikia 4 tūkst. rulonų šienainio, paruošėme tūkstantį, bet dar bus atolas – pjausime antrą ir trečią žolę.“
Tačiau V. Gedmintienė prisipažino, kad nuotaika nepakili, nes pieno supirkimo kaina nesikeičia, o paslaugų, technikos, įrangos – kyla. „Manau, kad perdirbimo įmonės siekia užsidirbti milijonus, nors pieno ūkių mažėja – šalyje daug iki 50 karvių bandų sunaikinta. Atsisako jų ir Klaipėdos rajone – melžiamas karves keičia į mėsinius galvijus.
Nuostolingai dirbti žmonės nenori, – dėstė ūkininkė. – Šienapjūtei leidžiame pinigus, nematydami geros perspektyvos, nes pieno supirkimo kainos nedidėja. Prieš kelerius metus už kilogramą gavome net iki 55 centų, o dabar – iki 37 centų – didžiulis skirtumas. Bet mūsų niekas neklauso – maži esame: galime piktintis, protestuoti, tačiau situacija nesikeičia.“
Nuotaiką susikurti patiems
Pieno ūkio šeimininkas Andrius Vainius iš Endriejavo pašarų turi paruošti 300 galvijų. Šienainį sudėjo į tranšėją, o dabar gaudydamas giedros valandėles džiovina šieną. „Per dvi dienas negali paruošti kokybiško šieno“, – apgailestavo ūkininkas, bet spėjęs sudžiovinti 400 ritinių šieno. Žolės derlingumu patenkintas, tikisi ir vešlaus atolo.
Tačiau ūkininkas laukia ne tik antros žolės, bet ir dienos, kai už pieną mokės daugiau – už triūsą gaus deramą atlygį. „Geras oras ruošti pašarus, bet nuotaikos nedžiugios: ar turėsime naudos, ar nedirbsime nuostolingai, kaip pernai, – svarstė A. Vainius.
– Dabar esame apmąstymuose: svarstome dėl pieno ūkio robotizavimo. Pieno supirkimo kaina šiuo metu kritusi dvigubai, palyginti su buvusia prieš porą trejetą metų, o viskas taip brangsta, didėja darbuotojų atlyginimai.
Anksčiau už buliuko gyvojo svorio kilogramą mokėjo po 2,50 Eur, o dabar beliko 2,30 euro – šiame brangymetyje ir centai teikia vilties. Kodėl nedidėja mūsų produkcijos supirkimo kainos?“
Prieš porą savaičių pradėjusi žoliapjūtę, skuba ją baigti šeimos ūkį puoselėjanti Irena Lachaj iš Kapstatų kaimo. „Laiku pradėjome ir jau nupjovėme 80 proc. žolės. Pašaro reikia mūsų 450 galvijų bandai ir dukros ūkio 100 mėsinių, – sakė ūkininkė. – Šienainį dedame į tranšėją, o mažesniuose laukuose vyniojame į ritinius, džioviname šieną. Bus dar du atolai.“
Ūkininkė neslėpė, kad pieno kaina nėra tokia, kad be pagalbinių šakų, kaip antai veislinių telyčių, išgyventų, nors per mėnesį parduoda po 150–170 tonų pieno. „Bet mano nuotaika niekada nebūna prasta: kiekvienoje situacijoje ieškau išeities, – patikino I. Lachaj. – Pats turi susikurti šią emocinę būseną sau ir kitiems.“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą