Tarpukariu į Šventosios uosto atgimimą dėta labai daug ir vilčių, ir pastangų, lėšų, tačiau įvairios aplinkybės taip ir neleido jam išsivystyti į didelį prekybos uostą.  Lietuvos etnografijos muziejus (LIMIS)

Pajūrio feniksas šlapiais sparnais: kai neturėjome nė metro Baltijos jūros pakrantės

Lietuviai negalėjo susitaikyti su faktu, kad 1918 m. atkūrus valstybę ši neturėjo nė metro Baltijos jūros pakrantės. Į diplomatinio bokso ringą teko kviestis ilgiausių pajūrio ruožų šeimininkus braliukus latvius, kurie tik po įtemptų derybų 1921 m. kovo 31 d. Lietuvai mainais perdavė Palangą su Šventąja.

XVII a. klestėjusiam, vėliau numarintam Šventosios uostui po kelis šimtmečius trukusio sąstingio tarpukariu vėl sužibo viltis lyg feniksui pakilti iš pelenų. Ir jis kilo: grandioziniai uosto įrengimo darbai truko nuo 1923 m. iki pat 1940 m.

Tai turėjęs būti 7-8 metrų gylio žvejybos, prekybos ir net karinis uostas. Tarpukario periodas - vienas įdomiausių Šventosios uosto istorijoje, kurioje ir vėl vaidenosi neįgyvendintų ambicijų bei nesėkmių šmėkla.

Alternatyva - Papė

„Lietuvai yra reikalinga jūros prieiti, jai reikia turėti nors ir siauras jos pakraštėlis“, - vykstant įtemptoms deryboms su latviais pareiškė tuomet dar tik būsimasis šalies prezidentas Antanas Smetona (1874-1944).

1920-1921 m. pradžioje vyko tokie kieti politiniai debatai, jog lietuviai reikalavo 270 kv. km ploto prie Baltijos, į kurį įeitų ir Papės ežeras.

„A. Smetonos teigimu, gauti Papės ežerą Lietuvai svarbu dėl politinių ir ekonominių priežasčių.

Negavus Klaipėdos (ją administruoti nuo 1920 m. buvo patikėta Prancūzijai - aut. past.) arba teisių naudotis Klaipėdos uostu, reikėtų kurti naują uostą Lietuvos kontroliuojamame pajūryje.

Papės apylinkės Latvijai, lietuvių delegacijos nuomone, yra bevertės: už 30 km turėdama Liepoją, Latvija nekurs naujo uosto“, - knygoje „Palangos istorija“ (1999 m.) rašė skyriaus autorius klaipėdietis istorikas prof. dr. Vygantas Vareikis.

Anuomet vos 9 km nuo dabartinės Lietuvos sienos su Latvija kaimyninėje šalyje tyvuliuojantis Papės ežeras paminėtas kaip tinkama vieta mūsų šalies naujo uosto statybai.

„6 metrų gylis nuo sausumos yra už 500 metrų, ties Palanga šis gylis yra už 1500 metrų, ties Šventąja - už 1000 metrų.

Jūros dugnas ties Papės ežeru yra kietas. Latviai tokius argumentus pavadino “svaičiojimais„ ir kontrargumentavo vėl reikalaudami Palangos ir Šventosios“, - rašė V. Vareikis.

1920 m. buvo sudaryta Arbitražo komisija (Lietuvos delegatas - A. Smetona), kuriai vadovavo škotų kilmės Glazgo ir Edinburgo universitetų profesorius Jamesas Youngas Simpsonas (1873-1934).

Jo žodis turėjęs būti lemiamas ir neginčijamas. Šioje vietoje pačiu laiku ištraukta britiškoji Šventosios uosto korta.

„A. Smetona teigė, jog J. Y. Simpsonui didelį įspūdį padarė žinia, kad Šventosios uostą XV amžiuje Lietuvai įrengė anglų prekybos kompanijos atstovas Horstas.

Galbūt Simpsonas atsižvelgė ir į Anglijos ekonominius interesus - be uosto Lietuva negalėtų sėkmingai prekiauti su Anglija“, - pastebėjo V. Vareikis.

Komisija darbą baigė 1921 m. kovo 20 d.: priimtas sprendimas pajūrio ruožą nuo buvusios Melno taikos sienos netoli Nemirsetos, Palangą, Šventąją, Būtingę perduoti Lietuvai.

Mūsų valstybė dar nebuvo prisijungusi Klaipėdos krašto (tai įvyko 1923 m. vasario 16 d.), tad visas dėmesys atiteko Šventajai.

Tiesa, latviai bandė įrodyti, kad Šventojoje uostą įrengti nerealu: esą Šventosios upė vasarą yra lengvai perbrendama, todėl uostui iš viso netinka.

Šventosios žvejys. Šio amato atstovai uoste buvo aprūpinti moderniais kuteriais, gaminamais čia pat įruoštoje laivų statykloje; 1937 m. pastatyti ir pirmieji namai šeimoms.  Lietuvos jūrų muziejus (LIMIS)
Šventosios žvejys. Šio amato atstovai uoste buvo aprūpinti moderniais kuteriais, gaminamais čia pat įruoštoje laivų statykloje; 1937 m. pastatyti ir pirmieji namai šeimoms.  Lietuvos jūrų muziejus (LIMIS)

Žvejų rojus

Jei uostas Šventojoje puikiai funkcionavo burlaivių epochoje, jį galima atgaivinti ir XX a. 1921-1922 m. Šventojoje buvo planuojama įrengti 7-8 m gylio uostą, nutiesti į jūrą apie 930 m ilgio pietinį ir 850 m ilgio šiaurinį molus.

„Buvo nustatyti trys uosto statybos etapai: 1. Pastatyti mažąjį žvejų uostą 3-4 m gilumo; 2. Didesnį uostą 5-6 m gilumo ir 3.

Didelį žvejų uostą 7-8 m gilumo. <...> Tačiau, vis didėjant vilčiai atgauti Klaipėdą, Šventosios uosto statybos darbai vyko labai pamažu. 1925 m. pastatytas pietų molas 380 m ilgumo, 1926 m. šiaurės molas - 230 m; pastatyti ir sandėliai, meteorologijos, vandens matavimo stotys ir kiti įrengimai.

1927 m. įruoštos krantinės, pradėtos stiprinti kopos, pastatytos dirbtuvės, vykdomi uosto gilinimo darbai“, - 1968 m. JAV išleistoje knygoje „Mūsų Lietuva. IV tomas“ rašė jos autorius kraštotyrininkas Bronius Kviklys (1913-1990).

Anot jo, pamažu Šventoji virto žvejų uostu, o jos žvejai kasmet sugaudavo apie 300 tonų žuvų (daugiausiai menkių ir plekšnių).

„Žvejai buvo aprūpinti moderniais kuteriais, gaminamais čia pat įruoštoje laivų statykloje. 1937 m. nustatytos uosto ribos, paruoštas miestelio planas.

Greitai buvo pastatyta keliasdešimt namelių žvejų šeimoms gyventi, kuriuos žvejai pirkosi iš valdžios lengvomis sąlygomis; buvo tiesiamos naujos gatvės, apsodinami smėlynai. <...> Pradėjo kursuoti Šventosios Palangos-Klaipėdos pašto autobusai“, - vardijo „Mūsų Lietuvos“ autorius.

Be kita ko, Šventoji yra vienintelis Lietuvos miestas, suplanuotas ir pastatytas tarpukariu (tuometės valdžios ambicija buvo įkurdinti 15 tūkst. gyventojų), o šiam įvykiui esminė prielaida ir buvo uosto statybos, jo įveiklinimas.

„Iš mažo šiaudo žvejų kaimelio Šventoji virto miesteliu“, - vaizdžiai apibūdino B. Kviklys.

1928-1932 m. buvo ilginamos medinės uosto krantinės, gilinama ir valoma uosto akvatorija, prie pietinio, trumpojo, molo galo pradėjo veikti uostą žymintis švyturys. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (LIMIS)
1928-1932 m. buvo ilginamos medinės uosto krantinės, gilinama ir valoma uosto akvatorija, prie pietinio, trumpojo, molo galo pradėjo veikti uostą žymintis švyturys. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (LIMIS)

Taigi, planai įrengti 7-8 m gylio prekybos uostą buvo padėti į stalčių, nes 1923 m. Lietuvai atgavus Klaipėdą didžiausios investicijos buvo nukreiptos į jos uosto vystymą, o Šventojoje nutarta įrengti tik 3 m gylio žvejybinį uostą.

1927 m. Klaipėdos uosto žemsiurbe „Klaipėda“, kurioje dirbo vien lietuviai, Šventosios uostas buvo pagilintas iki 4 m.

1928-1932 m. buvo ilginamos medinės uosto krantinės, gilinama ir valoma uosto akvatorija, prie pietinio trumpojo molo galo pradėjo veikti uostą žymintis švyturys.

Tais metais uosto statybos pirmojo etapo darbai buvo užbaigti, bet vietos ir aplinkinių gyvenviečių žvejai jame statytis savo motorines valtis, kuterius, naudotis uostu dar neskubėjo, nes uostas dar nebuvo saugus.

„Dažni šiaurės vakarų vėjai bei šiaurės vakarų srovės į Šventosios uostą prinešė daug žvyro. Dar 1930 m. Šventosios žiotys priartėjo prie pat pietinio molo. Išryškėjo Šventosios uosto projekto ir anksčiau atliktų darbų klaidos.

Didelis projekto trūkumas buvo tas, kad upės farvateris ėjo per uosto akvatoriją“, - rašė V. Vareikis.

1938 m. pradėti Šventosios uosto statybos antrojo etapo darbai, į gruntą pradėti kalti uosto pietinio molo poliai.

1939 m. vasara. Nuotraukoje - šventė prekybos uosto Šventojoje atidarymo proga. Antrame plane - iš vokiečių okupuotos Klaipėdos atplaukęs karo laivas „Prezidentas Smetona“.
1939 m. vasara. Nuotraukoje - šventė prekybos uosto Šventojoje atidarymo proga. Antrame plane - iš vokiečių okupuotos Klaipėdos atplaukęs karo laivas „Prezidentas Smetona“.

Paskutinis prieglobstis

Kad ir kaip ten būtų, iki 1938-1939 m. Klaipėdos krizės Šventosios uostas nebuvo laikomas rimta alternatyva Klaipėdos uostui.

„Palangos, o ypač Šventosios ekonominė reikšmė Lietuvai vėl tapo svarbi po to, kai 1939 m. kovo 22 d. Vokietija užėmė Klaipėdą. <...> 1938 m. sausio 8 d. jūrų leitenanto V. Kuizino memorandume dėl Lietuvos pajūrio gynybos buvo siūloma 1940 m. pradėti statyti Šventosios karo uostą.

Reikėtų padaryti dirbtuves, sandėlius, gyvenamuosius pastatus ir iškasti naują kanalą bei baseiną. Šventosios karo bazei įrengti, V. Kuizino apskaičiavimu, reikėtų 750 000 litų“, - rašė V. Vareikis.

Vienintelis tarpukario Lietuvos karo laivas „Prezidentas Smetona“ (minininkas, statytas Vokietijoje 1917 m. ir Lietuvos įsigytas 1927 m.) jau tą pačią Klaipėdos aneksijos dieną išplaukė į Šventąją, tačiau dėl didelės grimzlės negalėjo įplaukti į uostą ir išmetė inkarą atviroje jūroje.

Po keleto dienų teko plaukti pas kaimynus į Liepoją ir laukti, kol Šventosios uostas bus tinkamai paruoštas.

Parengus karo laivui vietą Šventojoje, pagilinus uostą iki 3,5 m, pastačius kuro sandėlį, įrengus siurblį vandeniui „Prezidentas Smetona“ vis viena negalėjo saugiai jame būti.

Pasikrauti medienos atplaukęs prekybos laivas „Reze“ Šventosios uoste. Už motorlaivio, dešinėje, matosi poliakalės, nes tebevyko uosto statyba (1939 m.).  Lietuvos jūrų muziejus (LIMIS)
Pasikrauti medienos atplaukęs prekybos laivas „Reze“ Šventosios uoste. Už motorlaivio, dešinėje, matosi poliakalės, nes tebevyko uosto statyba (1939 m.).  Lietuvos jūrų muziejus (LIMIS)

„Negalėdamas atsilaikyti prieš stiprų vėją ir didelį bangavimą, laivas dažnai plaukdavo į Liepoją. <...> 1939 m. vasarą Šventosios uoste Liepojos žemsiurbe vydyti gilinimo darbai kainavo 200 000 litų, tačiau įplaukus karo laivui smėlis vėl užnešė uosto vartus, ir laivas, negalėdamas išplaukti, atsidūrė spąstuose“, - rašė V. Vareikis.

Lietuvos Vyriausybė užsakė ir patvirtino didelio pramoninio Šventosios miesto su giliavandeniu jūrų uostu ir geležinkelio mazgu projektą.

1939-1940 m. buvo tvarkomi Šventosios pietinis ir šiaurinis molai, statomos Šventosios uosto krantinės, prekybos uostas.

Tada pietinis molas buvo 780 m ilgio ir baigėsi 7,5 m gylyje, tačiau didelės grimzlės laivai į šį uostą negalėdavo įplaukti, nes smėlis užnešdavo uosto vartus.

1939 m. pradėjo veikti Šventosios prekybos uostas, tačiau ambicijoms išvystyti didelį uostą nebuvo lemta išsipildyti.

„Šventoji buvo tik vargo uostas: buvo lengvai užnešamas smėliu ir nuolat reikalingas gilinimo. Bolševikų (Sovietų Sąjungos - aut. past.) okupacijos metu uostas vėl buvo smėliu užneštas. <...> Visus Šventosios ir apylinkės žvejus bolševikai prievarta suvarė į žvejų kolchozą “Žuvėdra", - rašė B. Kviklys.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder