Šis interviu su skaistgiriečiu Simu – laivo kapitono padėjėju – rengiamas jam esant darbe – laive. Laivas iš Zhoushan (Kinija) juda į Panamos kanalą, iš jo komanda plauks į Hiustoną (JAV).
„Šventes praleisiu tikrai ne namuose. Panamoje didelis karštis ir tropiniai lietūs. Kelionė ilga, į krantą išlipęs nebuvau“, – šypteli Simas, pasidalindamas, kad kai Lietuvoje siautėjo audra, kuri miestuose išvartė kalėdines eglutes, jo jūroje buvo ramu.
Ne informatikas, o laivavedys
Besimokydamas Joniškio rajono Skaistgirio gimnazijoje, Simas buvo stropus mokinys. Viskas jį domino, vaikinas gilinosi į daugelį dėstomų dalykų, o labiausiai viliojo, kaip ir nemažai jaunuolių, informacinės technologijos, programavimo galimybės.
Renkantis būsimas studijas ir planuojant savo karjeros kelią, šis pomėgis paskatino S. Adomaitį apsispręsti. „Būsiu informacinių technologijų specialistas“, – sau tarė gimnazistas.
Tačiau baigiant vienuoliktą gimnazijos klasę į Skaistgirio gimnaziją atvyko Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos komanda. Susitikimo metu mokiniams buvo pristatytos studijų programos, priėmimo sąlygos ir karjeros galimybės baigus studijas. Vienuoliktokas rimtai susidomėjo išgirsta informacija, ir svajonė apie informacines technologijas tiesiog sudužo.
Vėliau su bendraamžiais jam teko dalyvauti atvirų durų dienų renginiuose, kuriuose daugelis Lietuvos aukštųjų ir profesinių mokyklų atstovų kuo patraukliau pristato siūlomas studijų programas.
S. Adomaitis dabar jau nepamena, ar įtaigus studijų pristatymas, ar gražios uniformos tuo metu jį sužavėjo, kad, puikiai išlaikęs valstybinius brandos egzaminus, pasirinko laivavedybos studijas Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje.
Laive jaučiasi kaip hamake
Skaistgirietis baigė studijas su pagyrimu ir netrukus sudarė pirmąjį kontraktą su graikų įmone. Jo karjera prasidėjo nuo jaunesniojo kapitono padėjėjo pareigybės. Dabar jis – antrasis laivo kapitono padėjėjas, dirbantis laivais suskystintas dujas gabenančioje latvių kompanijoje.
Nors dainose nemažai apdainuota romantiškoji jūra, jūreivio ilgesys ir meilė krantui, tačiau, anot pašnekovo, tos romantikos ir ilgesio jo kasdieniame darbe mažai. Jūromis ir vandenynais Simas keliauja 3–4 mėnesius, panašiai tiek pat laiko praleidžia gimtajame Skaistgiryje.
Prisiminęs studijas vaikinas teigia, kad jūrininkas turi turėti nemažai kompetencijų. Būtina mokėti užsienio kalbų, reikalingos geografijos, fizikos, matematikos žinios. Jo pirmoji praktika dabar tikrai nesužavėtų jaunimo. „Ne laivu reikėjo plaukioti, o sunkiai jame dirbti“, – prisimena S. Adomaitis.
Antroji praktika – ant naftos tanklaivio ir septyni mėnesiai jūroje! „Laive nepatiriu streso, puikiai susitvarkau su visomis užduotimis, nežinau, kas yra jūros liga. Laive jaučiuosi kaip hamake”, – šypsosi pašnekovas.
Simas neslepia, kad dirbant laive ir užimant atsakingas pareigas, kiekviena akimirka gali būti lemtinga. Neaišku, kada ir kur jūroje iškils kliūtis, o atsakomybė už kitus neleidžia atsipalaiduoti bei svajoti, žiūrint į tolius.
Ne kartą S. Adomaičiui teko matyti nuskendusių laivų, kurių dalys plūduriavo vandens paviršiuje. Niekas jų neliečia, neištraukia, taip per laiką jos nugrimzta vandenyno dugnan.
Savanoriauja mokyklose
Kai Simas keliauja ne jūromis ir vandenynais, o vaikšto žeme, jis mielai savanoriauja Joniškio rajono ugdymo įstaigose – susitinka su mokiniais ir pristato savo profesiją, studijas, jūrininko karjeros galimybes. Mokiniai domisi, ar darbo metu Simui tenka išlipti į krantą. Taip, tenka. Ir krante jis stengiasi per trumpą laiką kuo daugiau pamatyti.
„Man įdomi kiekvieno žemyno gamta, miestų architektūra. Jei reiktų išvardyti, kur buvau, man būtų paprasčiau pasakyti, kur dar neteko lankytis. Vieno žemyno krantus matome iš tolo, kituose tenka pabuvoti”, – pasakoja laivavedys.
Mokiniams rodoma S. Adomaičio filmuota medžiaga, asmeninio archyvo nuotraukos iš kelionių jūromis, pasakojama apie kasdienybę laive.
Laivuose sutinka šventes
S. Adomaičio teigimu, psichologiškai sunkiausia jūroje sutikti šventes. Vis tik su švenčių laukimu atklysta ir namų ilgesys. „Nors ir šventės, bet atsipalaiduoti nevalia. Darbas labai atsakingas. Negali sėdėti ir ilgėtis namų”, – teigia jis.
Kalėdas ir Naujuosius metus Simui ne kartą teko sutikti laive. Tuo metu įgulą sudarė trijų valstybių žmonės – latviai, filipiniečiai ir jis – lietuvis. Laivo virtuvėje dirbo filipiniečiai, bet, ruošdami švenčių stalą jie atsižvelgė į tai, iš kokių šalių yra laivo įgulos nariai.
Ant stalo dominavo įvairių tautų virtuvėse paplitę patiekalai – kepta višta, ryžiai, įvairios salotos. Laivo įgula galėjo pasimėgauti ir pačiais įvairiausiais desertais, kurių buvo visas atskiras stalas.
Laive alkoholis nevartojamas. Tai griežta kompanijos politika. Net ir per šventes nėra jokių išimčių.
Be švenčių, kada įgulos nariai jas sutinka tarsi viena didelė šeima, yra ir įprasta kasdienybė bei įprastas žmogaus poreikis atrodyti tvarkingai.
„Į kirpyklą taip paprastai nenueisi. Laive turime mašinėlę ir vienas kitą kerpame. O ką daryti?“ – šypsosi skaistgirietis ir iš karto parodo filmuotą vaizdo medžiagą, kaip pasikeisdami įgulos nariai kerpa vienas kitam plaukus.
Kai kuriuose laivuose yra speciali vieta, skirta sraigtasparniui nusileisti, jei kuris įgulos narys patiria itin rimtų sveikatos sutrikimų ar, būnant netoli kranto, ištinka nelaimė.
Lengvesniais atvejais įgulos nariai gydosi patys, laive yra vaistinėlių su būtiniausiais medikamentais ir įvairiomis medicinos priemonėmis.
Lietuvos žygeivio vardas
„Kai didžiąją laiko dalį tenka praleisti ant vandens, išlipęs į krantą ir atsistojęs ant žemės, ne stoviu, o žygiuoju”, – teigia jūrininkas.
Sugrįžęs keliems mėnesiams į namus, Simas lanko draugus, gimines, savanoriauja ir… žygiuoja.
Apie jo aktyvų dalyvavimą Lietuvoje organizuojamuose pėsčiųjų žygiuose byloja Lietuvos žygeivio vardo sertifikatas už sėkmingai įveiktus 1 000 įskaitinių kilometrų pėsčiomis.
Dabar Simas jau galėtų skaičiuoti kur kas didesnius pėsčiomis įveiktų kilometrų skaičius. Iš prigimties aktyvus vaikinas negali ramiai sėdėti vietoje – anksčiau jis dalyvaudavo Skaistgirio miestelio jaunimo klubo veikloje, prisidėdavo prie Joniškio rajono savivaldybės organizuojamų veiklų ir iniciatyvų. Todėl ir pomėgis keliauti pėstute – ne vien tik balansas tarp žemės ir jūros.
„Aš ne visada taip gražiai atrodau. Taip puošiuosi švenčių metu, o susitikimai su mokiniais man yra šventė“, – pasakoja Simas. (Autorės nuotr.)
Savo pasirinkimo nekeistų
Pašnekovas atviras – jei dabar reikėtų rinktis informacinių technologijų specialisto ar laivavedžio kelią, jis nekeistų dabartinio pasirinkimo. Jam patinka ilgi mėnesiai jūroje, patinka po nemažo laiko tarpo grįžti namo ir mėgautis ilgomis atostogomis.
Kartą lankydamasis mokykloje S. Adomaitis mokinių paklausė, kodėl, jų manymu, jis įsivėrė į ausį auskarą. Atsakymų būta pačių įvairiausių, bet nė vieno teisingo. Tada jūrininkas papasakojo apie vieną nerašytą paprotį, plačiai paplitusį tarp jūrininkų.
„Tarp Ugnies žemės salyno (Pietų Amerika) ir Pietų Šetlando salų (Antarktida) esantis Dreiko sąsiauris, jungiantis Atlantą su Ramiuoju vandenynu, yra plačiausias sąsiauris pasaulyje.
Jis garsėja smarkiomis, pražūtingomis audromis. Nedaug vandens kelių kelia didesnę baimę nei Dreikas. Jei jį sėkmingai perplauki, į ausį gali įsiverti auskarą. Aš turiu auskarą“, – apie ekstremalius ir gyvybei pavojingus įveiktus iššūkius pasakoja vaikinas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą