„Tam, kas vadovavo karo laivų flotilei, jau niekas nebaisu“
(5)„Praktika Švedijos karo akademijoje buvo vertinama nuo 1 iki 10 balų. Mano skyriaus viršininkas klausia: ar tu neprašei tablečių nuo jūros ligos? Atsakiau: nežinojau, kad tokių yra. Sako: matai, tavo kolegos po savaitės nebevėmė, o tu vienas vėmei, nesustojai.
Tavo fizinis ir psichologinis pajėgumas... Rašau tau 20. Mes specialiai nesiūlėme tau tablečių, laukėme, kada palūši. Sakau, esu žemaitis, manęs taip nepaimsi“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo T. Jablonskis.
Į klausimus atsako naujasis Karinių jūrų pajėgų (KJP) vadas T. Jablonskis.
Iš kur esate kilęs, iš kokios šeimos?
Augau šiek tiek Mosėdyje, po to Skuode ir su jūra nieko bendro neturėjau. Mano mama buvo lietuvių kalbos mokytoja, o tėvas toje pačioje mokykloje dirbo ūkvedžiu. Brolių ir seserų neturiu, esu vienturtis.
Nuo kada gyvenate Klaipėdoje?
Klaipėdoje gyvenu nuo 1996 metų, kai įstojau į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, dabar ji vadinasi Lietuvos jūreivystės akademija, pasirinkdamas laivavedžio specialybę.
Kodėl nusprendėte būti kariškiu?
Baigęs vidurinę mokyklą nelabai žinojau, ką daryti toliau. Stojau Klaipėdoje studijuoti pedagogiką. Mano dėdė yra civilinių laivų jūrininkas. Jis išeidavo į jūrą ir negrįždavo devynis mėnesius, metus. Dėdė pasakė: „A beprotis esi, eik į Jūreivystės mokyklą, bent pinigų uždirbsi.“
Iš pat pradžių man ta idėja nepatiko, bet pagalvojau gal vis dėlto reikia rinktis vyriškesnę mokyklą. Jūreivystės mokykloje kaip pasirenkamas dalykas buvo karinis jūrų pasirengimas. Baigęs tą mokyklą galėjai gauti vyr. puskarininkio laipsnį. Tada sugalvojau pabėgimo nuo jūros planą.
Koks tai buvo planas?
Pamaniau, patapsiu puskarininkiu, man nereikės 9-12 mėnesių plaukti į jūrą, eisiu tarnauti pas dragūnus. Tuo metu kariniam pasirengimui vadovavo pulkininkas leitenantas V. Šerelis. Jis nusprendė, kad aš galiu būti skyriaus vadu. Man ten labai gerai sekėsi, patiko tas dalykas.
Tuo metu buvo sugalvotas kitas planas - kad aš turėčiau dalyvauti atrankoje mokytis Švedijos karališkoje jūrų akademijoje ir tapti karininku. Tada nelabai savimi pasitikėjau, priešinausi, kiek galėjau. Baigiantis sesijai negavau kelių dėstytojų parašų, nors ir išlaikiau egzaminus. Buvo pasakyta, kad kai sudalyvausiu atrankoje, tada jie pasirašys.
Tai jūs buvote šantažuojamas?
Taip. Man neliko nieko kito, kaip tik dalyvauti toje atrankoje.
Ir, žinoma, jus pasirinko.
Papuoliau į atrinktųjų trejetuką. Paskutiniam patepimui admirolas Raimundas Baltuška savo kabinete liepė man parodyti rankas. Nagai buvo nukarpyti, bet jis ne į juos norėjo pažiūrėti, o į delnus. Sako: o, pūslės, darbo nebijai? Atsakiau: ne, aš kaimietis, darbo nebijau. Jis pasakė: gerai, tada važiuok mokytis.
Kada pradėjote mokytis Švedijos karališkoje jūrų akademijoje?
1997 metų sausio 13 d. išvažiavome į tą karo akademiją. Viskas vyko labai greitai. Per pusantro mėnesio atsidūriau Švedijoje. Kalbos nemokėjome, nesupratome, kas vyksta. Tėvai sužinojo sausio 12 d., kad rytoj išvykstu į Švedijos karo akademiją, iki tol nesakiau. Man tuo laikmečiu atrodė nerealu, kad tokie dalykai gali vykti. Pamaniau, pasakysiu, pradės juoktis.
Kada baigėte tą akademiją?
Švedijos karo akademiją baigiau 1999 metų gruodžio 20 d. Įgijau dvi specialybes - navigatoriaus ir minavimo bei išminavimo karininko. Studijos truko dvejus metus. Pusę metų mokėmės kalbos, kitą pusę metų - puskarininkių mokykloje.
O po Švedijos karo akademijos kur dar teko mokytis?
Aš baigiau Klaipėdos universitetą, užbaigiau laivavedybos studijas. Kylant karjeros laiptais vėl pasikeitė reikalavimai, prieš porą metų vėl baigiau Klaipėdos universitete nacionalinio saugumo magistrantūros studijas. Ir civilių, ir kariškų mokslų buvo labai daug: ir karjeros kursai, ir specialybės kursai.
Karjeros kursai yra ilgesni, jie trunka mažiausiai pusę metų, ilgiausiai dvejus, specializacijos kursai paprastai būna iki keturių mėnesių.
Man dar teko Švedijoje baigti ir jaunesnių štabo karininkų kursus, vėliau - JAV operacinio lygmens štabo karininko kursus, strateginio lygmens kursus JAV karo laivyno koledže. Buvo ir visokių specializacijų, pvz., pagrindinės kovos karininko kursai - lėktuvai, priešlėktuvinė gynyba, artilerija, raketos.
Jeigu visus mokslus sudėjus, kreditų turiu kokiems trims magistrams.
Nuo ko pradėjote tarnybą Karinėse jūrų pajėgose? Kokiais karjeros laipteliais kilote?
1999 metų gruodžio 20 d. pradėjau tarnybą fregatoje „Aukštaitis“ kaip raketinės artilerinės kovinės dalies vado pavaduotojas, po poros metų tapau mininės torpedinės dalies vadu, paskui raketinės artilerinės kovinės dalies vadu.
Vėliau buvau flotilės štabo logistikos karininku, paskui operacijų skyriaus viršininku. Iš to skyriaus grįžau į fregatą, paskui tapau šio laivo vadu. Kad galėčiau eiti tokias pareigas, reikėjo įvairių specializacijos kursų.
Po fregatos buvau paskirtas į KJP štabo N3 skyrių Veiklos planavimo skyriaus viršininku. Tuo metu teko įgyvendinti laivų įsigijimo projektus. Ir kai jau reikėjo vykti į Jungtinę Karalystę priiminėti laivus, 2010 metais buvau paskirtas minų medžiojimo laivo „Kuršis“ (M54) vadu.
Tai, ko aš mokiausi Švedijos karo akademijoje apie minavimą ir išminavimą, man pirmą kartą prireikė tik tais metais. Visą laiką buvo raketos, artilerija, minos, bombos, torpedos ir visi kiti smagūs dalykai. Nesitikėjau, kad vėl turėsiu grįžti į pradžią, prie minų medžiojimo.
Tuo metu buvau atsakingas už dviejų minų medžiojimo laivų įsigijimo projekto vykdymą - iki laivų įvedimo į rikiuotę. Laivus periminėjau iki 2013 metų.
Paskui metus tarnavau Londone, dalyvavau operacijoje „Atalanta“ prieš piratus Adeno įlankoje prie Somalio. Kai grįžau, buvau paskirtas į KJP štabą N7 skyrių štabo viršininko pavaduotoju kariniam rengimui ir tuo pačiu metu vienerius metus ėjau BALTRON štabo viršininko pareigas, o paskui metus tarnavau BALTRON priešmininių laivų eskadros vadu. 2017 metais buvau paskirtas tarnauti į NATO kompetencijos centrą operacijoms labai sekliuose vandenyse, kuris dislokuotas Vokietijoje, Kylyje. Ten tarnavau iki 2021 metų kovo 1 d., o nuo tos dienos iki 2025 metų liepos 28 d. buvau karo laivų flotilės vadu.
Koks etapas buvo įsimintiniausias?
Visi jie buvo įspūdingi. Tapęs laivo vadu, išeini į jūrą ir suvoki, kad esi atsakingas už įgulą žmogus. Smagu, nes gali savarankiškai priimti daug sprendimų. Bet būnant flotilės vadu dar linksmiau, nes dar daugiau laivų, darai darbus, kuriuos pats suplanuoji. Mano minų medžiojimo laivo įgula sakydavo: kai vadas pamato lėktuvą, jis iš karto atsigauna, akys iššoksta ir prasideda koncertas.
Mes, kiek leidžia mūsų pajėgumai ir galimybės, darome viską, kad incidentai Baltijos jūroje būtų užkardyti.
Būdamas flotilės vadas per daug negali kištis į laivo veiklą, nes yra jo vadas, ir operacijų karininkai, bet vis tiek kojomis trypi iš laimės, kad yra veiksmas.
Sakoma, kad nauja šluota gerai šluoja. Ar jūs galite ką nors pakeisti savo nuožiūra tapęs KJP vadu?
Eiti KJP vado pareigas - didžiulė garbė ir begalinė atsakomybė, bet tai teikia daug pasitenkinimo todėl, kad gali KJP toliau vystyti, tęsti prieš tai buvusio vado KJP vystymo viziją iki 2035 metų. Mano pirmas darbas - ją įgyvendinti, paskui ir patys kažką sugalvosime. Einame ta pačia kryptimi.
Vienas kariuomenėje tu neveiki, turi būti planai ir vadovybės pritarimas, numatyti asignavimai. Bet pasiūlyti vadovybei idėją gali. Taip ir atsiranda laivai, dronai, nes pajėgų vadai siūlo vadovybei tam tikrus pajėgų vystymo planus.
Tam, kas vadovavo flotilei, jau niekas nėra baisu. Nes ji yra didžiausias KJP dalinys, kuriam skiriama apie 70 proc. visų KJP biudžeto. Viską vainikuoja operacijos jūroje.
Kiek laivų dabar turi flotilė?
Septyni koviniai laivai, aštuntas pakeliui. Dar yra uosto vilkikas „Lokys“, katerių, platformų, keturi patruliniai, du minų medžiojimo laivai.
Ar paskyrimas KJP vadu jums buvo netikėtas?
Kai stovi ant tam tikro laiptelio, gali turėti vilties. Negalėčiau pasakyti, kad tas paskyrimas buvo visiškai netikėtas. Buvo pokalbis ir su tuometiniu KJP vadu. Tai, kad kiekvienas karininkas nori būti KJP vadu - faktas.
Koks didžiausias jūsų, kaip KJP vado, rūpestis šiandien?
Rūpestėlių yra daug. Pirmas dalykas - kranto gynybos ir laivų pajėgumų stiprinimas ir ypač vadovaujančio personalo parengimas ir rekrutavimas. Jeigu neturėsi gerai parengtų žmonių, tai tie pajėgumai bus beverčiai. Galime nupirkti kosminį laivą, bet jeigu niekas nemoka jo vairuoti, tai kam tas laivas.
Baltijos jūroje pastaruoju metu nemažai incidentų? Manote, kad galėsite kontroliuoti situaciją Lietuvos vandenyse?
Mes operuojame toje pačioje aplinkoje kaip ir mūsų kiti nedraugai. Mes ir seniau manėme, kad incidentų gali būti. Sunku patikėti, kad šiuolaikiniame pasaulyje gali taip atsitikti, nors mes turėjome tokias karines prielaidas.
Kitas dalykas, bijoti nereikia nieko, reikia bijoti nieko neveikti. Mes, kiek leidžia mūsų pajėgumai ir galimybės, darome viską, kad incidentai būtų užkardyti Baltijos jūroje. Aš joje jaučiuosi pakankamai tvirtai ir saugiai. Situaciją stebime su laivais, su radarais.
Laivai nuolatos budi, yra greitojo reagavimo grupės. Bet kaip policininkai negali išgaudyti autostradoje visų viršijančių greitį, taip ir mes negalime sugauti visų pažeidėjų. Bet mes savo veiksmais puikiai demonstruojame mūsų oponentui, kad jį stebime. Dabar situacija kaip Šaltojo karo metu - žiūrime vieni į kitus ir laukiame.
Ar prisimenate savo pirmą išplaukimą į jūrą su laivu?
Kas gali tai pamiršti. Plaukiau su Švedijos karo akademijos burlaiviu „Gladan“. Tuos du mėnesius intensyviai mąsčiau, ar tikrai noriu būti jūrininku, nes vėmiau toliau, nei mačiau. Ta praktika skirta tam, kad tave išbandytų. Labai sunku fiziškai, kai sergi jūros liga, tame laive niekada nesi buvęs, o viską reikia mokėti, ir į stiebus laipioti.
Bloga, miegoti gali kas antrą parą po keturias valandas ištisai, o kitomis paromis dvi valandas miegi, keturias dirbi, vėl dvi miegi. Būna didžiulis fizinis nuovargis. Tikslas - tave šiek tiek sulaužyti, pažiūrėti, kaip veiki tiek psichologiškai, tiek fiziškai stresinėmis aplinkybėmis. Aš sukandęs dantis gyvenau apmąstymuose.
Į kokius štormus teko pakliūti?
Į visokiausius. Biskajos įlanka buvo pati baisiausia - ir didelės bangos, ir iš skirtingų krypčių. Kojos ore kabo, o tu įsikibęs į radarą galvoji, kaip čia nenukristi. Bet po praktikos burlaivyje jūros liga nebesirgau. Ja visi serga skirtingai: vieni vemia, kitiems galvą skauda, dar kiti valgo nesustodami, tretiems miego norisi.
Bijoti nereikia nieko, reikia bijoti nieko neveikti.
Visi serga vienokia ar kitokia forma. Dabar aš per štormą valgau nesustodamas, baimės nejaučiu. O jauni jūreiviai panikos turėdavo nemažai.
Ar prisimenate kokį nors juokingą nutikimą tarnyboje ar laive?
Visa tarnyba yra vienas juokas. Nuotykių visokių yra buvę. Jeigu kerti pusiaują, organizuojamos krikštynos: savaitę statinėje laikai kompotą, kuris „skaniai“ kvepia ir į kurį tave Neptūnas panardina. Laivuose laikomasi tam tikrų tradicijų.
Jeigu su laivu plauki po tiltu ir virš tavęs važiuoja policijos automobilis arba greitoji su švyturėliais, tai vachtos karininkas artimiausiame uoste visiems perka ledų. Vachtos karininkai pradeda greitį mažinti ar didinti, kad „pagautų“ automobilį ant tilto. Visko buvo, bet palaukite mano atsiminimų knygos.
Kas pasikeitė nuo tų laikų, kai pradėjote tarnybą KJP ir iki dabar?
Viskas. Pradėkime nuo požiūrio į tarnybą, karių mentaliteto pokyčio, pasikeitė ir ginkluotės technikos vystymas ir adaptavimas šiuolaikinei aplinkai, ir jūroje vykdomos procedūros, kurias keitėme pagal NATO standartus. Tos KJP, kurias aš mačiau baigęs Švedijos karo akademiją, ir dabartinės skiriasi šviesmečiais.
Kokia jūsų šeima? Kiek turite vaikų?
Turiu du sūnus. Vienas jų pasirinko kario kelią. Jis tarnauja Ulonų batalione vyresniuoju šauliu. Norėjo atlikti pradinę tarnybą ir kelti sparnus į užsienį, bet rado save čia ir liko tarnauti Alytuje. O mažasis 17 metų sūnus dar kol kas galvoja, ką daryti.
Koks jūsų hobis?
Mėgstu nubėgti į sporto salę, pakilnoti štangas. Kai užpakalį skauda, galvai lengviau. Kitiems hobiams jau seniai nėra laiko. Smagu paskaityti, jeigu gali. Pagrindinis mano hobis ir netgi visas gyvenimas yra tarnyba.
O šeima dėl to nenukenčia?
Mano šeima atliko tinkamą karinį pasirengimą. Juokauju. Esame vedę jau 24 metai. Visko yra buvę - ir tylių savaičių, ir pykčio, ir ašarų, bet jau esame apsišlifavę. Šeimoje, kaip ir tarnyboje, dėliojasi standartinės ir taktinės veiklos procedūros. Visi žino, kas kam svarbu.
Kokia jūsų svajonė?
Kad nebūtų karo. Kitas dalykas, nereikia per daug prisisvajoti, kad nereikėtų nusivilti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą