Per penkias dešimtis okupacijos metų Lietuva smarkiai atsiliko nuo Vakarų valstybių. Du atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečiai kai kuriose srityse tą atsilikimą leido įveikti. Pavyzdžiui, 2010-ųjų duomenimis, Europoje jau buvome pirmi pagal vienam asmeniui tenkančių mobiliųjų telefonų skaičių.
Yra dar keletas dalykų, kuriais galime pasigirti, tačiau nedaug kas yra girdėjęs apie dalinimosi automobiliais paslaugą (angl. carsharing), Vakarų Europai žinomą jau nuo 1970-ųjų. Tiesa, 1990 metų balandį-liepą trukusios 74 Lietuvos ekonominės blokados dienos, kuomet stigo kuro ir žmonės buvo raginami nuosavais automobiliais nevažinėti po vieną, o pavežti draugus, kaimynus ar net nepažįstamuosius, galėjo įdiegti gerus dalinimosi principus, tačiau, atrodo, nugalėjo stiprus nuosavybės jausmas.
Jis taip įaugo į žmonių sąmonę, kad gyvenimas be nuosavo automobilio neįsivaizduojamas net ten, kur veikia puiki visuomeninio transporto sistema. Maža to - dažnai šeima turi ne po vieną, o po du ar net tris automobilius ir net negalvoja, kad realiai tiek jų nereikia. Nuosavas automobilis sovietų kolektyvinės nuosavybės įbaugintam lietuviui tapo asmeninės nepriklausomybės simboliu. Ir nesvarbu, kad tas simbolis kainuoja. Kainuoja nepigiai.
Kelioms valandoms
Būtent siekiant pakeisti perteklinio vartojimo įpročius, virstančius finansine našta asmeniškai, transporto kamščiais lokaliai ar aplinkos užterštumu globaliai, ir sugalvota dalinimosi automobiliais paslauga.
"Tai - tarsi didelio kiekio žmonių pamaitinimas vienu duonos kepalu. Visi iš to gauna naudą ir yra laimingi", - teigia vienos bendrovės, Lietuvoje pirmą kartą pasiūliusios automobilių dalijimosi paslaugą, direktorius Linas Paulauskas.
Iš pirmo žvilgsnio dalinimasis automobiliu panašus į trumpalaikę automobilio nuomą, tačiau, pasak L. Paulausko, yra kur kas patogesnis ir paprastesnis.
"Gali išsinuomoti mašiną, bet prie vairo juk sėdėsi tik trumpą laiką, na, gal kelias valandas per parą. Visą kitą laiką automobilis stovės. O dalijimosi paslauga leidžia mašiną išsinuomoti kelioms valandoms. Nenaudok daugiau negu reikia, nepervartok ir nepermokėk - tokia yra šios paslaugos filosofija", - teigia verslininkas.
Kaip tai veikia
Pasaulyje egzistuoja daugybė dalijimosi automobiliu modelių. Tačiau esmė daugmaž visur vienoda - pasiėmei automobilį tam tikroje vietoje, pasinaudojai ir grąžinai.
"Skirtingai nuo įprastos nuomos, nereikia jokių įsipareigojimų, depozitų, nereikia mokėti už kurą. Labai paprasta - užsiregistruoji svetainėje internete, pasirenki norimą automobilį, rezervuoji, sužinai, kur jis stovi, sėdi ir važiuoji kur tau reikia, o po to grąžini į tą pačią vietą. Mėnesio gale gauni sąskaitą ir apmoki. Viskas", - pasakoja L. Paulauskas.
Į tarifą, kuris įprastai skaičiuojamas ir pagal valandas, ir pagal nuvažiuotus kilometrus, įeina ir draudimas, ir kuras - automobilyje yra kortelė, kuria galima atsiskaityti viename iš degalinių tinklų. Vairuotojui ateina priminimas, kada laikas papildyti kuro. Paslaugos iniciatorius tikina, jog tokia tvarka užtikrina, kad klientas mašiną visada ras tvarkingą ir su pilnu baku.
"Jei naudojantis automobiliu jis buvo apgadintas, paprasčiausiai reikia telefonu apie tai pranešti operatorei. Tai - kaip savotiškas priėmimo-perdavimo aktas. Mašinose sumontuota sekimo sistema mums leidžia žinoti, kur buvo važiuota. Todėl jei, pavyzdžiui, viršijote greitį ir buvote nufotografuotas radarų, mes žinosime, kam atsiųsti sąskaitą", - sako verslininkas.
Geriau nei taksi?
Vienas iš trūkumų yra tai, kad automobilį reikia grąžinti į tą pačią vietą, iš kurios ir pasiėmei.
"Kai kuriose šalyse galioja ir vadinamoji vienos krypties sistema - "One way ticket", tačiau kol kas pas mus jos nėra. Ateityje neišvengiamai atsiras ir tai, tačiau mūsų klientų apklausos rodo, kad jiems palikti automobilį ten, iš kur jį paėmė, nėra nepatogu", - tikina L. Paulauskas.
Šiuo metu firma, teikianti dalijimosi automobiliu paslaugas Lietuvoje, siūlo 85 automobilius 11 strateginių Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų vietų. Kaip pasirinktos šios vietos?
"Viskas priklauso nuo daugelio dalykų, pavyzdžiui, potencialių klientų. Mes šiek tiek daugiau orientuojamės į verslo klientus, todėl, pavyzdžiui, Vilniuje beveik visos vietos, kur galima pasiimti automobilį, yra prie verslo centrų. Kol kas vienintelė vieta Klaipėdoje - Šilutės plente - parinkta pagal mūsų siūlomų automobilių parko kriterijų, tačiau manau, kad ateityje, bent vasaromis, reikėtų orientuotis į stotis ar miesto centrą", - aiškina L. Paulauskas.
O kaip kainos - gal naudotis taksi pigiau?
"Negali lyginti obuolio su kriauše, juk tai - skirtingos savo niuansais paslaugos. Bet kokiu atveju, reikia skaičiuoti. Pavyzdžiui, Vilniuje įsėdimas į taksi kainuoja 2 litus, vienas nuvažiuotas kilometras - irgi du litus. Mūsų kilometro įkainiai - 1,25 lito, be to, darbo metu valanda kainuoja 7 litus (į tą kainą įskaičiuoti ir 5 km), nedarbo metu valanda - tik 50 centų. Todėl mes skaičiuojame, kad "dalintis" automobiliu yra nuo keliolikos iki keliasdešimties procentų pigiau nei važiuoti taksi", - teigia įmonės vadovas.
Per metus nuo veiklos pradžios Lietuvoje dalijimosi automobiliu paslauga pasinaudojo per 3 200 vartotojų. Dalijimosi automobiliu nauda klientui - nelieka išlaidų mašinos registravimui, techninei apžiūrai, draudimui, kurui, detalėms, priežiūrai ir t. t. Be to, planuojant maršrutą taupomas laikas.
ISTORIJA
Pirmą kartą apie dalijimosi automobiliais idėją užsiminta 1948 metais Šveicarijoje ("Selbstfahrergenossenschaft" kooperatyvas, Ciuriche gyvavęs iki 1998 m.), , pirmasis realus projektas - "ProcoTip" - sukurtas 1971 m. Monpeljė mieste (Prancūzija, gyvavo iki 1973 m.). Kiti bandymai: "Witkar" (Amsterdamas, Nyderlandai, 1974-1988 m.), "Green Cars" (Didžioji Britanija, 1977-1984 m.); "Bilpoolen" (Lundas, Švedija, 1976-1979 m.), "Vivallabil" (Orebro, Švedija, 1983-1998 m.), "Mobility Enterprise" (Purdue universitetas, JAV, 1983-1986 m.), STAR (San Franciskas, JAV, 1983-1985 m.), "Bilkooperativ" (Giotenburgas, Švedija, 1985-1990 m.).
Didesnį pagreitį dalijimosi automobiliu paslaugos vystymasis įgavo po 1990-ųjų. Atsirado vis daugiau projektų Šveicarijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Nyderlanduose, JAV bei Kanadoje. Šiuo metu "Carsharing" paslaugos teikiamos daugiau nei tūkstantyje miestų visame pasaulyje. Berklio (JAV) universiteto duomenimis, 2012 m. gruodį buvo 1,7 mln. dalijimosi automobiliu klientų 27 valstybėse, kone pusė jų - Jungtinėse Valstijose.
Tarp garsesnių paslaugų teikėjų - "Autolib" Prancūzijoje, "City Car Club" Didžiojoje Britanijoje, "Greenwheels" Nyderlanduose ir Vokietijoje, "Stadtmobil" Vokietijoje, "Zipcar" JAV, Kanadoje, Ispanijoje ir Austrijoje. Dalijimosi automobiliu paslaugas teikia ir tradicinės nuomos kompanijos ("Avis", "Hertz", "Rent-A-Car", ir automobilių gamintojai ("Daimler" projektas "car2go", BMW "DriveNow", "Volkswagen" projektas "Quicar").
Be to, kai kuriose valstybėse dalijimosi automobiliu principai veikia ir naujų gyvenamųjų namų ar kvartalų bendruomenėse.
Šiuo metu Europoje didžiausias "carsharing" tinklas yra Vokietijoje ir Šveicarijoje.
NAUDA
Teigiama, kad tiems vairuotojams, kurie per metus nuvažiuoja mažiau nei 10 tūkst. kilometrų, naudojimasis dalijimosi automobiliu paslauga gali kainuoti mažiau nei nuosavo automobilio išlaikymas - juk, pavyzdžiui, nereikia rūpintis nei kuru, nei tepalais ar kitais skysčiais, mašinos švara, draudimu, technine apžiūra ir t. t. Tiesa, tai priklauso nuo kiekvienoje šalyje egzistuojančių mokesčių už automobilio registravimą, techninę apžiūrą, draudimą, kelių mokesčių ir pan.
2008 m. Berklio universiteto atliktas tyrimas byloja, kad žmonės, tapę dalijimosi automobiliu sistemos klientais, linkę parduoti nuosavus automobilius, ir taip jų išlaidos transportui per mėnesį sumažėja 135-435 doleriais. Šveicarijoje veikiančios "Mobility CarSharing" sistemos apklausų duomenimis, tapę dalijimosi automobiliu klientais vairuotojai per metus vidutiniškai nuvažiuoja 72 proc., arba 6 200 kilometrų mažiau nei iki tol, kol naudojosi nuosava mašina.
Be to, dalijimasis automobiliu sumažina ir transporto kamščius, ir mašinų stovėjimo vietų poreikį, mažesnė ir aplinkos tarša. O principas, pagal kurį tokios paslaugos naudotojai moka už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą bei sugaištą valandą, verčia žmones važinėti kuo mažiau, tad tai irgi turi įtakos kelių apkrovimui ir oro taršai.
Dar viena paslaugos nauda yra žmonių sveikata. Minėtos "Mobility CarSharing" apklausos rezultatai teigia, kad tapęs dalijimosi automobiliu paslaugos klientu žmogus per metus pėsčiomis arba dviračiu įveikia nebe 1 000, o 1 700 kilometrų.
BEJE
Skirtingi tyrimai byloja, jog Europoje nuo 15,6 iki 34 proc. vairuotojų, ėmusių naudotis "carsharing" paslauga, pardavė nuosavą automobilį, nuo 23 iki 26,2 proc. atidėjo jo pirkimą. JAV savo mašiną pardavusiųjų asmenų, tapusių dalijimosi automobiliais paslaugos klientais, skaičius siekia nuo 11 iki 29 proc., o nuo 12 iki 68 proc. vairuotojų atidėjo naujos mašinos pirkimą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą