"Technika pasitikėti negalima"

Prie vairo

Beveik kasdien automobiliu į darbą važinėjantis Naujakiemio suaugusiųjų mokyklos direktoriaus pavaduotojas Aleksandras Mezencevas prisipažįsta, jog vairavimas jam yra visiškai ne prie "dūšios". Prieš ketverius metus įgijęs vairuotojo pažymėjimą mokytojas sako taip pasielgęs prašomas žmonos, taip pat ir nenorėdamas savo gyvybės patikėti kitiems vairuotojams.

"Paklausinėju pažįstamų, kaip jie vertina vairavimą. Štai vienas mokinukas man sakė, kad vairuoti - kaip į darbą, jokio malonumo. Vienas kolega irgi tvirtino, jog vairuoja tik todėl, kad reikia. Mano sodo kaimynas turi automobilį, bet į sodą važiuoja autobusu - samprotauja, kad automobiliu važiuodamas gali ko nors pridirbti, pridaryti žalos kitiems žmonėms. Daug sutinku žmonių, kurie mąsto panašiai kaip ir aš", - pasakoja A. Mezencevas.

Ką jums reiškia automobilis?

Tai yra padidinto pavojaus objektas. Žinoma, automobilis suteikia patogumo, tačiau daug iš žmogaus ir reikalauja. Mano žmonai automobiliai labai patinka, nors ji pati nevairuoja. Aš technika apskritai nepasitikiu, nes ji išduoda.

Važiuojame kartą su žmona į sodą. Ji pasidžiaugė, kad labai gera mašina važiuoti - leki sau keliu be rūpesčių. O aš sakau: "Na na, palauk, nesidžiauk, juk čia technika". Ir ką gi - vos po kelių akimirkų padanga tik pokšt ir susprogo. Nieko tokio - sumontavau atsarginę ir nuvažiavau, bet tai rodo, kad technika pasitikėti negalima.

Avarijose aukų būna daug. O dar kiek girtų vairuotojų - niekada negali būti užtikrintas, kad nieko neatsitiks.

Kaip kilo mintis išmokti vairuoti?

Turiu ketverių metų vairuotojo stažą, tačiau iki šiol atsisėdęs į automobilį netikiu, kad vairuoju. Tai niekada nebuvo mano gyvenimo tikslas. Prisimenu, maždaug prieš penkiolika metų važiavome į Sankt Peterburgą. Buvo ir toks kūno kultūros mokytojas. Na, ir keiksnojo jis Tarybų valdžią. Sako, veltui gyvenimą pragyvensiantis, jei negalėsiantis nusipirkti automobilio ir pavairuoti. Tais laikais mašiną įsigyti juk buvo ne taip paprasta, eilėse tekdavo laukti. Man tokia pozicija buvo visiškai nesuprantama.

O vairuoti mintis kilo todėl, kad turėjau sodą. Vežiodavo ten mane vienas žmogus, o aš ir galvoju - taigi jam patikiu savo gyvybę! O kodėl negalėčiau jos patikėti sau? Žinoma, labiau žmona norėjo, kad vairuočiau...

Kokie buvo įspūdžiai mokantis vairuoti?

Kai tik pradėjau lankyti kursus, iškart supratau, kad tai ne man, nors turiu vairuoti tinkamų savybių. Praktinę egzamino dalį išlaikiau sunkiai, po kelių kartų. Kai tik pavyko, egzaminuotojai sako, kad čia jau man šventė. O aš ir atsakiau, kad šventė ne man, o žmonai.

Kai gavau vairuotojo pažymėjimą, tada ji man - kam tau teisės, jei neturi mašinos. Teko ir mašiną nusipirkti. O man patinka dviratis. Užtektų, kad mieste važinėtų tik dviračiai ir viešasis transportas. Su mašina - tik už miesto. Vaikščiodamas esi laisvesnis, negu su automobiliu - jis įstato į tam tikrus rėmus. Pavyzdžiui, važiuoji prie jūros ir turi iškart galvoti, kur tą automobilį pastatyti. Be to, turi gerai apgalvoti maršrutą, kur reikės pasukti ir panašiai, nes paskui važiuoji ne ta juosta ir nebespėji persirikiuoti.

Minėjote, kad vairuojate jau ketverius metus, bet pastebėjau, jog ant automobilio vis dar yra ženklas, ribojantis greitį iki 70 kilometrų per valandą.

Aš jau irgi manau, kad tą ženklą reikėtų nuimti, bet iš tiesų vis tiek šio greičio neviršiju. Nebent į sodą važiuodamas 80 km/h greičiu paspaudžiu. Turiu vieną pažįstamą, kuri taip pat jau daug metų važinėja, bet to ženklo nenusiima. Sako, kad taip saugiau - žmonės mano, kad "durnelė" prie vairo, ir būna atsargesni, nepridaro tiek kvailysčių. Bet žinoma, man reikia tą ženklą nusiimti, nes mašiną jau gerai jaučiu.

Esate poetas. Ar nevertinate automobilio kaip meno kūrinio?

Pasižiūriu kartais į formas. Žmogaus darbas, dizainas, bet iš tiesų didelio įdomumo nejaučiu.

Yra poetų, kurie skiria eiles vairavimui ir mašinoms, bet čia tie, kuriems vairuoti patinka. Yra ir Vysockis dainą sukūręs. Man ši tema ne prie "dūšios", todėl rašęs apie tai nesu. Geriau rašau eilėraščius apie amžinąsias vertybes.

Sakoma, kad vyrų pokalbiai sukasi tik apie tris dalykus - sportą, automobilius ir moteris.

Kartais gal ir pasikalbame su draugais, bet ne tiesiog šiaip, o apie konkrečius dalykus. Pavyzdžiui, aptariame, kaip reikia įvažiuoti į žiedą. Arba apie akumuliatorius pasikalbame, kai reikia.

Jūsų "Peugeot 205" dėl mažų gabaritų paprastai vadinamas labiau moterišku automobiliu. Ar nesvajojate įsigyti didesnio ir prabangesnio?

Mano toks būdas - noro pasipuikuoti prestižiniu automobiliu nėra. Žmonės daiktus keičia dažnai, bet automobilis, kuo jis naujesnis ir sudėtingesnis, tuo greičiau genda. "Peugeot" yra mano pirmoji ir kol kas vienintelė mašina, esu ja patenkintas, nes yra ekonomiška ir gana talpi - važiuodamas iš sodo galiu atlenkti galines sėdynes ir nemažai sutalpinti. Žmona gal jau ir norėtų naujesnės mašinos, bet daiktas puikiai tarnauja, kam jį keisti. Štai, pavyzdžiui, prieš 10 metų man padovanojo laikrodį - tebenešioju iki šiol, kitų net nereikia.

Giedrė NORVILAITĖ