Beje, Vidmantas yra ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (VPK) Operatyvaus valdymo skyriaus vyr. specialistas. Tačiau net daug metų sėdėdamas policijos budėtojo kėdėje jis taip ir nepriprato ramiai reaguoti į pranešimus apie eismo įvykius.
"Vairuodamas automobilį šiurkščius KET pažeidimus vertinu policijos pareigūno akimis ir dažnai pagalvoju, jog šalia galėtų važiuoti kolegos ir juos užfiksuoti - kad išvengtume skaudžių pasekmių. O eidamas pėsčiomis ar važiuodamas judėjimą matau ir saugaus eismo mokytojo akimis", - sako jis.
Atėjo Rugsėjo 1-oji, ir vėl pasigirsta raginimai vairuotojams, kad jie būtų atidesni gatvėse. Tai yra gerai, bet ar ne pavojingesnis vaikų eismo saugumo požiūriu yra vasaros atostogų periodas? - "Autosalonas" paklausė V. Mikniaus.
Visi metų laikai pavojingi. Mokslo metų laikotarpiu pamokos moksleiviams įprastai vyksta nuo 8 iki 14 val., vadinasi, vaikas nesaugus nuo 14 iki 18 val., kol namo grįžta tėveliai. O vasaros metu vaikams dar mažiau kontrolės: tėtis, mama - į darbą, o vaikutis su riestainiu vienoje rankoje bei paspirtuku kitoje - į kiemą. Tuo metu už savo saugumą jis atsako pats...
Didžiausia įtaka - tėvų
Jau daug metų vedi saugaus eismo pamokėles vaikams, organizuoji konkursus. Iš kur toks polinkis - juk, galų gale, dirbi net ne Kelių policijoje?
Visų pirma, pats vaikystėje dalyvaudavau saugaus eismo renginiuose bei konkursuose. O bendravimas su vaikais bei suaugusiais - viena mano saviraiškos formų.
Taip, aš - ne Kelių policijos pareigūnas, bet apie visas nelaimes, teisės pažeidimus mes, budėtojai, sužinome pirmi. Patikėk, Tomai, - kai kompiuterio ekrane pamatai užrašą "Eismo įvykis su nukentėjusiaisiais", per visą kūną nueina šiurpuliai. Ir nežinai, gal važiuojamoje kelio dalyje guli tavo pažįstamas, artimas ar tavo vaikas. Kiekviena nelaimė - tai skausmas artimiesiems, klasės draugams bei visai bendruomenei. Todėl ir vedamos saugaus eismo pamokėlės mūsų mažiesiems. Darbu būrelyje bandau prisidėti prie saugaus, drausmingo eismo dalyvio ugdymo.
Turbūt turėtume pripažinti, kad eismo saugumo prasme vaikas yra "tabula rasa" - elgesio gatvėje niuansų jis išmoksta žiūrėdamas į kitus. Kieno įtaka čia didžiausia - tėvų, mokytojų, policijos pareigūnų?
Vienareikšmiškai - tėvų. Jie vaikui yra autoritetas, su jais jis praleidžia didžiąją dalį laiko. Todėl labai svarbu, kad tėvai vaikui darytų gerą įtaką. Mokytojas bei policijos pareigūnas šiose gyvenimo pamokose tėra tik pagalbininkai. Ir jeigu šios grandys dirbs teisingai ir kartu, po 10-14 metų turėsime drausmingą eismo dalyvį. Tačiau dažnai matome ne per pėsčiųjų perėjas einančius ar bėgančius tėvelius, kurie paskui "buksyruoja" savo mažylį... Arba tas mažylis šaukia mamai, jog taip daryti negalima, o ši jam atkerta: "Tu dar mažas, neaiškink man!" Tad ir nesistebėkime, kai gatvėse matome per atitvarus lipančius ar lendančius vaikus. Šitą pamoką vaikutis išmoko iš savo tėčio ar mamos.
"Mokykime savo pavyzdingu elgesiu"
Dažnai naiviai kartojama, esą ateinanti karta bus geresnė už dabartinę. Ar dabartiniai vaikai gatvėse elgiasi saugiau už tuos, kurie pradėdavo lankyti tavo pamokas prieš, sakykime, 10 metų?
Jeigu visi sutelksime savo jėgas ir pastangas, manau, ateinanti karta bus ne geresnė, bet saugesnė. Mažasis eismo dalyvis pirmas saugaus eismo pamokas turėtų gauti iš tėvų. Net eidami šaligatviu galime vaikutį supažindinti su aplinka, eidami per gatvę - paaiškinti, kaip elgtis ir kodėl. Juk šnekėjimas ir bendravimas su vaiku nieko nekainuoja! Mokykime savo pavyzdingu elgesiu.
Ar pastebi kokias nors ydingas žinias apie elgesį gatvėje, kurias vaikas į jūsų užsiėmimus atsineša iš šeimos ar draugų, mokyklos aplinkos?
Taip, tačiau vėl reikia pažymėti, kad šios ydos - suaugusiųjų klaidų rezultatas. Pavyzdžiui, priėjęs prie perėjos pėsčiasis privalo sustoti toliau nuo važiuojamosios dalies krašto, pažiūrėti į kairę, į dešinę, įsiklausyti, dar kartą pažiūrėti į kairę ir įsitikinti, jog eiti saugu, ir tik tada žengti į priekį. O ką mes matome? Jei pėsčiajam dega žalias šviesoforo signalas, jis ne tik kad nesustoja, bet ir nesidairydamas į šonus drąsiai žengia į važiuojamąją kelio dalį. O juk gali atsirasti aplinkybės, kurių vairuotojas nebegali suvaldyti (trūko stabdžių žarnelė, sustojo širdis ir pan.)... Jeigu pėsčiasis, eidamas per perėją, stebėtų kelią, manau, užvažiavimo ant žmonių atvejų antroje eismo juostoje nebūtų.
Apie sužeisto vaiko aimanas
Kodėl mamos ir tėvai nesodina į kėdutes savo vaikų ir jų neprisega saugos diržais? Negi taip sunku įsivaizduoti jį išlekiantį pro priekinį stiklą ir iš galvos iškritusias smegenis ant asfalto?
Gal kėdutės nepatogios, gal prekė per brangi. O gal tai - paprasčiausias skubėjimas, nes šiandieną gyvenimo tempas yra labai didelis... Reikėtų daugiau agitacinių filmukų. Buvo rodoma viena socialinė reklama, kaip neprisegtas vaikas automobiliui stabdant iškrenta pro priekinį stiklą. Gal didesnis efektas būtų, jeigu garso takelyje girdėtume sužeistų vaikų dejones, aimanas, artimųjų emocijas?
Ar, tavo nuomone, darželiuose bei mokyklose pakankamai skiriama dėmesio saugaus eismo mokymui? Gal tokios pamokėlės turėtų būti privalomos bent kartą ar du per savaitę?
Manau, tai priklauso nuo auklėtojų ir mokytojų. Jei neklystu, bendrojo lavinimo programoje "Žmogaus sauga" eismo saugumui yra skirtos kelios valandos. Lankydamasis ugdymo įstaigose matau informacinius stendus saugaus eismo tematika, saugaus eismo kampelius, bet kiek tai naudojama, sunku pasakyti.
Ar įmanomas koks nors teigiamas poveikis žmogui jau suaugus? Pavyzdžiui, vairavimo instruktorių pamokų, griežtų įstatymų, policijos ekipažų gatvėse pavidalu? Ar tiesiog jau per vėlu?
Manau, reikėtų griežtesnių įstatymų, daugiau neviešų policijos ekipažų, daugiau techninių priemonių. Štai ką matome Liepojos gatvėje: automobiliai lekia 70-80 km/h greičiu, ties dragūnų batalionu pristabdo - todėl, kad čia veikiantis greičio matuoklis aktyvuoja baimę būti nubaustam, o po to vėl spaudžiamas greičio pedalas. Gal būtų kitaip, jei už to radaro dar stovėtų neviešo patruliavimo pareigūnų ekipažas, kuris irgi matuotų greitį?
Vairuotojo pažymėjimas - ne kiekvienam
Kaip vertini tuos prie kai kurių perėjų stovinčius metalinius berniukus su mėlyna striuke ir kuprine? Daugelis jų dingo. Ar nevertėtų sugrąžinti?
Gal pirmomis dienomis jie ir darė poveikį. Bet paskui pasąmonėje užsifiksuoja, jog tai - tik muliažas, ir daugiau į jį nebereaguojame. Štai daug metų Taikos prospektu nuo Kauno gatvės iki Sausio 15-osios važiavome dviem eismo juostomis, ir įpratome taip, kad dar daug vairuotojų nepastebi, jog pirma eismo juosta jau skirta tik maršrutiniam transportui... Pagaliau, jei prie perėjos priėjo nedidelio ūgio moksleivis, tai muliažas paprasčiausiai jį užstoja.
Priėjome prie globalaus šių dienų klausimo - karo keliuose. Kokių gali pasiūlyti receptų, kaip jį laimėti?
Visų pirma, vairuotojų mokymą organizuočiau etapais, kad automobilį jie gebėtų valdyti ne tik vasarą, bet ir turėtų praktikos vairuojant žiemą. Be to, prieš egzaminą "Regitroje" paskutinį žodį galėtų tarti vairavimo instruktoriai, kurie, su mokiniu praleidę 30 valandų, tikrai mato, kaip jis elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje, mato, kaip greitai jį išprovokuoja kiti eismo dalyviai, kaip jis reiškia savo emocijas. Ir jeigu tai kartojasi, tokiam piliečiui tikrai neleisčiau dalyvauti eisme. Saugiau būtų, jei jie naudotųsi visuomeniniu transportu. O jauniems vairuotojams ribočiau automobilių galingumą.
Koks kitų eismo dalyvių elgesys tave labiausiai erzina?
Posūkio signalo nerodymas bei chuliganiškas nardymas tarp eismo juostų.
Kokie tavo, kaip vairuotojo, minusai?
Manau, mes visi turime minusų. Svarbiausia, kad mokėtume pripažinti, jog buvome neteisūs, ir tų klaidų nekartotume.
ANKETA
Vidmantas Miknius, Klaipėdos apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus vyr. specialistas, Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro Saugaus eismo būrelio vadovas. Amžius - 49 metai. Vairuotojo pažymėjimas - nuo 1986 m. Ilgesnį laiką naudoti automobiliai: VAZ-2101, "Volkswagen Golf". Už KET pažeidimus nebaustas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą