Azartiniai lošimai – tai ne tik valstybei sumokėtų mokesčių dydis, lošimo dalyvių pralaimėta suma per metus ar kiti statistinio pobūdžio rodikliai, apie kuriuos dažniausiai informuojama visuomenė.
"Verslas azartinių lošimų srityje didesnių problemų nekeldavo", – teigia Valstybinės lošimų priežiūros komisijos pirmininkas Robertas Kvietkovskis ir pastebi, kad iki šiol vyravusią padėtį pradeda keisti artėjantis Europos krepšinio čempionatas.
Šiemet sueina dešimtmetis, kai buvo legalizuoti azartiniai lošimai, visgi susidaro įspūdis, kad ši sritis yra likusi visuomenės ir politikų dėmesio užribyje ir trūksta įvairiapusių diskusijų. Kaip Jūs vertintumėte situaciją?
 |
| R. Kvietkovskis. |
R. Kvietkovskis: Azartiniai lošimai yra tokia sritis, apie kurią visi žmonės turi vienokią ar kitokią nuomonę. Dažniausiai ji būna neigiama, nors nepagrįsta jokiais faktais ar argumentais. Tiesiog manoma, kad lošimai yra negerai, ir tiek. Apie tai nelabai padoru kalbėti, todėl ši pramoga ir yra "dėmesio užribyje". Valstybės mastu tai veikla, iš kurios surenkama santykinai nedaug mokesčių – viso labo apie 30 mln. litų. Iki šiol didesnių problemų šis verslas nekeldavo. Tik pastaruoju metu, artėjant Europos krepšinio čempionatui, labai suaktyvėjo lažybų organizatorių veikla, pasireiškianti nelegalių internetinių lošimų organizatorių intervencija į Lietuvos rinką (ir jų išsakomi priekaištai yra pagrįsti). Visgi jei kildavo diskusijos ar vieši svarstymai, daugiausiai jų pradėdavo patys kokio nors lošimų verslo segmento atstovai, rengdamiesi būsimoms teisinio reglamentavimo pataisoms. Užsienio kolegų nuomone, visuomenė atkreipia į lošimus dėmesį tuomet, kai įvyksta koks nors lošėjo ekscesas, o politikai šią sritį prisimena prieš rinkimus. Šiuose žodžiuose – nemaža dalis tiesos. Problemos lieka sistemos viduje, nors verslininkai ir Priežiūros komisija nuolat bando jas iškelti į aukštesnį išorinį nagrinėjimo lygmenį. Paminėtina priklausomybės azartiniams lošimams išsivystymo problema, šiuolaikinių technologijų galimybės bei inkorporavimas į lošimų organizavimą, sąžiningo lošimų organizavimo kontrolės klausimas ir daug kitų.
Kaip keitėsi visuomenės požiūris į azartinius lošimus?
Vienareikšmiškai vyraujančio požiūrio visuomenėje nėra. Kaip ir bet kurioje valstybėje, pasireiškia didelė įvairovė: nuo visiškai liberalaus požiūrio, kai lošimai pripažįstami pramogos forma, niekuo nesiskirianti nuo kitų pramogų, kuriai nereikalingas ir išskirtinis teisinis reglamentavimas, iki ypač konservatyvaus požiūrio, kuomet lošimai laikomi blogiu, "velnio pramanu", todėl juos reikia griežtai drausti. Nemanau, kad valstybė turi imtis priemonių, siekdama įtikinti visuomenę kurio nors požiūrio teisingumu. Valstybė turi žinoti, kad lošimai tam tikrai daliai asmenų gali sukelti nepageidaujamų pasekmių, todėl ši laisvalaikio forma yra griežčiau reglamentuojama ir jai keliami ypatingi reikalavimai. Taip pat paminėtina, kad grynųjų pinigų dideli srautai šiame versle ir laimėjimo atsitiktinumo faktorius lėmė, jog visais laikais lošimai traukė nesąžiningus žmones – tiek lošėjus, tiek lošimų organizatorius. Tai nėra jokia paslaptis. Priešingai, ši aplinkybė paskatino neigiamo požiūrio į lošimus formavimąsi. Todėl valstybės vienas iš prioritetinių uždavinių ir yra skaidrių lošimų užtikrinimas. Įgyvendinus tai pamatysime, kaip ilgainiui keisis visuomenės požiūris į azartinius lošimus.
Azartinių lošimų įstatymas praktiškai nekoreguotas, nors spartus technologijų tobulėjimas, nepilnamečių apsauga, piniginių atsiskaitymų kontrolė iškelia vis naujus ir naujus klausimus.
Iš tiesų, tiek 2001 m. priimtas Azartinių lošimų įstatymas, tiek 2003 m. Loterijų įstatymas yra pasenę. Šiuose teisės aktuose arba visiškai nereglamentuotas technologijų ir ryšio priemonių naudojimas teikiant paslaugą, arba reglamentavimas yra neišsamus, turintis kritinių spragų, kuriomis gali pasinaudoti nesąžiningi verslininkai. Pirmoji rimta darbo grupė buvo suburta 2005 metais tuomečio Ministro Pirmininko A. M. Brazausko iniciatyva. Ši darbo grupė parengė Azartinių lošimų įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų projektus, tačiau dėl verslo interesų ir spaudimo projektas taip ir nepasiekė Seimo. Vėliau Ministras Pirmininkas A. Kubilius sudarė dar vieną darbo grupę, tačiau ją ištiko pirmosios likimas. Šiuo metu veikia prie Seimo Biudžeto ir finansų komiteto sudaryta darbo grupė. Bendrai nuo 2005 metų Seimo kanceliarijoje buvo užregistruotos kelios dešimtys iniciatyvų keisti Azartinių lošimų įstatymą, tačiau dėl verslo ir valstybės interesų nesuderinamumo šios pataisos beviltiškai stringa. Reikia pažymėti, kad skiriasi ne tik verslo ir valstybės interesai, bet ir pačių lošimo organizatorių, priklausomai nuo organizuojamų lošimų rūšies. Akivaizdu, kad atskirų verslo segmentų ambicijos ir nenoras konsoliduotis bendram interesui yra esminė kliūtis tobulinti azartinių lošimų reglamentavimą. Ypač didelis atsilikimas socialinės aplinkos apsaugos ir technologinių inovacijų įteisinimo srityse.
Štai Seime prieš keletą dienų buvo svarstomas Komercinio pokerio įstatymo projektas. Kodėl reikalingas atskiras vieno kortų žaidimo reglamentavimas?
Pirmiausia Lietuvoje sparčiai buvo išpopuliarintas sportinis pokeris – kortų žaidimas, žaidžiamas ne iš pinigų ir ne dėl piniginių prizų, tačiau neabejotinai realiai lošimai vyksta ir iš pinigų, ypač internete, tik tą įrodyti sudėtinga. Valstybė leido žaisti sportinį pokerį visiems, nepaisant jokių amžiaus apribojimų, todėl tokiu būdu „sportuoti“ gali net vaikai. Mano nuomone, sportinis pokeris laviruoja ant ribos, kada tai sportas, o kada azartinis lošimas. Komercinio pokerio įstatymo projekte rašoma, kad komercinis pokeris – tai protinis kortų žaidimas, organizuojamas komercinio pokerio organizatoriaus, kuriame žaidėjai pagal nustatytas žaidimo taisykles varžosi tarpusavyje dėl piniginio prizo ir savo protinių (matematinių, psichologinių) įgūdžių bei gebėjimų dėka gali eliminuoti atsitiktinumo faktorių nustatant galutinį žaidimo rezultatą (laimėjimą arba pralaimėjimą). Taigi, komercinio pokerio įteisinimas reikalingas tiems, kas propaguoja sportinį pokerį, tam, kad įgytus žaidimo įgūdžius būtų galima išbandyti tarptautiniuose turnyruose, kurie būtų organizuojami ir Lietuvoje. Pokerio turnyrai ir dabar galėtų būti organizuojami Lietuvoje tam skirtose vietose, tačiau to nedaroma dėl nepalankios mokestinės sistemos. Kadangi pokeris dažniausiai iš pinigų žaidžiamas internete, įteisinus komercinį pokerį, kartu būtų legalizuotas lošimų organizavimas naudojantis ryšio priemonėmis. Per visą Priežiūros komisijos veiklos dešimtmetį buvo pasiekta, kad neatsirastų daugiau legalizuotų azartinių lošimų nei jų jau yra, deja, perspektyva, atsižvelgiant į ketinimus įteisinti komercinį pokerį, nėra džiuginanti.
Kokios iniciatyvos yra planuojamos dėl internetinių lošimų, kurie Lietuvoje vis dar draudžiami?
Procesas vyksta keliomis kryptimis: pirma, tai teisinio reguliavimo tobulinimas, antra, tai bandymas padaryti nelegalių lošimų organizatorių teikiamą paslaugą neprieinama. Yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl nelegalių lošimo svetainių blokavimo, tačiau lošimų svetainių blokavimas stringa dėl interneto paslaugų tiekėjų baimių, kad atsiras ir daugiau sričių, kuriose teikiamą informaciją reikės blokuoti. Mes suprantame, kad tai nėra pats efektyviausias būdas, tačiau tai yra viena iš priemonių tikslui siekti. Trečioji kryptis – didinti licencijuotų lošimų organizatorių galimybę konkuruoti su „nelegalais“. Tai suvokiame kaip biurokratinių kliūčių mažinimą įdiegiant naujus lošimo produktus ar paslaugas, priežiūrą, orientuotą į konsultavimą, o ne į baudimą ir pan.. Žinoma, visa tai vyksta teisės aktų rėmuose, tačiau sutikite, kad bent minimaliai naudingų rezultatų nepasieksime, jei bausime vien tik licencijas turinčius, mokesčius mokančius ir lošėjų interesus geriau paisančius verslininkus. Priešingai, sudarydami nelegalių lošimų organizatorių nebaudžiamumo įspūdį, paskatinsime legalius organizatorius pradėti veikti šešėlyje.
Buvo skelbiama, kad pernai Lietuvos azartinių lošimų įstaigose pralošta beveik 154 mln. litų. Kaip galėtumėte apibūdinti Lietuvos azartinių lošimų rinką?
Ši suma (153,86 mln. litų) ne visai tiksliai vadinama kaip "pralošta". Tai yra reali pinigų suma, kuri 2010 metais liko lošimo organizatoriams iš visų atliktų statymų atėmus visus laimėjimus. Plačiąja prasme šie pinigai yra lošimo dalyvių pralaimėti, tačiau reikia įvertinti ir tai, kad tarp visų lošėjų gali būti dalis žmonių, kuriems dalyvavimas lošimuose yra pelningas (t.y. laimima daugiau nei statoma). Žinoma, tokių atvejų nedaug, nes kitaip lošimų organizatorių veiklos rezultatai atrodytų kitaip.
Gyventojų skiriamų pinigų šiai pramogai prasme, Priežiūros komisija visai neseniai atliko nedidelę analizę ir nustatė, kad mūsų šalies gyventojai lošimams (taigi ir loterijoms) išleidžia 5 kartus mažiau pinigų nei vidutiniškai Europos gyventojai (Lietuvos gyventojas per metus lošimams ir loterijoms išleidžia apie 19,4 euro, o Europos vidurkis – 107,4 euro). Verslininkų manymu, tai yra pakankamas argumentas liberalizuoti lošimų organizavimo sąlygas ir leisti plėtoti lošimų verslą. Visgi negalima paneigti lošimų daromos socialinės žalos ir pavojaus išsiugdyti nevaldomą potraukį lošti. Manau, mūsų vykdoma lošimų reguliavimo politika, kuomet lošimų plėtra, ypač paslaugų įvairovė ir jų prieinamumas, vyksta labai nuosaikiai, lygiagrečiai skleidžiant informaciją apie lošimų žalą, ugdant lošėjų ir lošimų organizatorių kultūrą ir paslaugos teikimo bei naudojimosi įpročius, yra teisinga.
Interviu parengtas pagal infolex.lt
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą