Alytaus savivaldybėje, Punios kaime, gyvenantis 60-metis ūkininkas Albertas Jusas ne iš tų, kurie neturi žodžio, bet į daugelį dalykų ir jis neranda atsakymų. Dar praėjusį rudenį dzūkas buvo apsisprendęs pienininkystės ūkį naikinti pamažu, palaipsniui, bet nelaukė. Šį rudenį jo apynauji tvartai jau tušti...
- Pienininkystės ūkį plėtojote daugiau nei 20 metų, laikėte 230 karvių, o šiemet viską baigėte. Negaila?.. - klausėme Alberto JUSO.
- Ir taip, ir ne. Norėjau kam nors iš šeimos narių perleisti, bet nėra kam, niekas neapsiėmė. Liko tvarkingos fermos, jos gali būti naudojamos nebūtinai karvėms laikyti. Galima kurti paukštyną, grūdų sandėlius. Daug ką galima. Aš tikiuosi, ateis laikas, kad kam nors jų prireiks. Pastatų negalima griauti, kaip kitados griovė. Reikia juos prižiūrėti, kad ir tuščius. Nesakau, kad pavargau su pieno ūkiu, kad nusibodo. Nenusibodo man niekas. Su terba neisiu, bandysiu pragyventi iš žemės. Reikia suprasti, kad viskam ateina laikas. Aš jau atidirbau su gyvuliais 43 metus ir daugiau nebenoriu. Kaip senukai, sėdintys Seime, turi susiprasti ir užleisti vietą šviežioms galvoms, taip ir vyresni ūkininkai, atėjus laikui, turi pasitraukti ir leisti dirbti naujiems žmonėms. Gal jiems labiau seksis?
- Kainų šuoliai nuolat kankino pienininkus. Viską jie išbandė - slėgė sūrius, pardavinėjo, pilstė ir vežė į miestą šviežią pieną. Nė vienas neprasigyveno, o kai kurie net bankrutavo.
- Visą laiką maniau, kad pieną reikia pamelžti, priduoti, tada bus pinigų. Melždavau 4 tonas pieno, o išvežti tokį kiekį į miestą ir išparduoti sudėtinga. Tą gali kelias karves turėdamas. Didelių paramų negaudavau, dėl to šiaip taip išgyvendavau. Visą laiką perdirbėjai uždirbdavo milijonus ir tuo naudodavosi, sakydami, kad kažkas produktų neperka, mažai jiems moka, o ūkininkas turėdavo išgyventi, nors jam ir nesumoka. Sakau ir sakysiu, kad dėl to yra ir žemdirbių kaltės. Susiskaldę jie, nevieningi. 3-5 karvutes auginančius kaimo žemdirbius daug kas vadina socialiniu ūkiu. Gauna jie mažiausiai, prisideda centus prie varganos pensijos, pašalpų neprašo. Reikia juos tik gerbti, dėkoti, kad dirba, saugo tradicijas, bet ateities jie neturi. O kiek kaime yra jaunų, kurie jau seniai tą savo trihektarį pardavė, pravalgė, pragėrė. Užuot dirbę, išmaitinę savo šeimą, stumia dienas nuo pašalpos iki pašalpos.
- Ar iš tiesų smukdoma pienininkystė Lietuvoje?
- Kategoriškai taip nesakyčiau. Pieno gamintojai nenori nieko keisti, patys įsikibę monopolio. Monopolininkai pasakė kaimui, kad bus taip, mokėsime tiek, - visi verkia ir nieko nedaro. Kas trukdo stoti į kooperatyvą, parduoti pieną kooperatyvui ir gauti kitus pinigus. Aišku, reikės kooperuotis, reikės šaldytuvų. Dejuoja, kad neturi už ką? O kur Vyriausybės kooperacijos fondas - milijonai ten vartosi. Tereikia imtis iniciatyvos, tik niekas nenori. Laukia, kad už juos kas padarytų. Žmonės pripratę, kad už juos kas nors kovoja. Čia reikia patiems daryti, išmokti vienam su kitu susikalbėti. Nesusikalba, sako, apgaus mus, vėl būsiąs kolchozas. Kaip nusiteikia, tą turi. Gal jaunesnė karta supras, kad reikia bendrai veikti, kooperuotis. Dirbkime atskirai, bet produkciją, kurią pagaminame, reikia parduoti bendrai. Tada ir pareikalauti iš supirkėjų bus galima.
- Kalbate apie jaunąją kartą, kuri perims pieno ūkius. Kur ji, ta karta? Jaunimas net girdėti nenori apie karves. Grūdų auginimas dar ne taip juos gąsdina, bet pienininkystės bijo kaip velnias kryžiaus.
- Tiesa, jaunimas nesiveržia kurti pieno ūkių. Gerai baigę mokslus kitaip mato savo tikslus, juos traukia miestas, perspektyvos, o kaimas - vargui. Šių dienų kaimas supriešintas, nugirdytas, darbininko nė su žiburiu nerasi. Yra jaunų žmonių kaime, bet į ką jie pavirtę... Šlitinėja girti, užuot dirbę ir užsidirbę. Pati valdžia juos prie to privedė. Nuėjo lengviausiu keliu. Duokim jiems socialinę pašalpą, duokim, ką galim, kad tik gyventų ramūs, balsuotų už mus. Kaime dabar daugiausia socialiai remtini balsuoja. Man nė toli žvalgytis nereikia. Gatvė, kur gyvenu, yra dirbančių žmonių gatvė, o kita - socialinių pašalpų gavėjai. Kai reikėjo rinktis, kurią gatvę pirmiau asfaltuoti, pasirinko socialinius, o ne dirbančius. Kai dar turėjau pieno ūkį, ne kartą ir ne vienam lenkiausi, kad ateitų padirbėti. Neidavo, sakydavo, neapsimoka. Valstybė 200-300 eurų duoda, ir užtenka. Jiems nerūpi, kad ūkininkas dirbdamas ir mokėdamas mokesčius jiems tas pašalpas uždirba.
- Liepos viduryje EK pristatė 500 mln. eurų paramos paketą pieno gamintojams paremti. 150 mln. eurų skirta savarankiškai gamybą mažinantiems Europos ūkininkams. Į ją galėjo pretenduoti ir lietuviai. Kai kurie čia mato užslėptą klastą, esą išmokos - menkai užmaskuotas pieno ūkių naikinimas, bet vis tiek mielai pasirašė.
- Žemės ūkio ministerijos duomenimis, tie pinigai turėtų būti išdalyti per keturis etapus, bet jau per pirmuosius tris mėnesius, pirmąjį etapą, paraiškų pateikta beveik dėl visos numatytos sumos. Beveik 2 tūkst. Lietuvos pieno gamintojų per artimiausius tris mėnesius norėtų sumažinti gamybos mastus ir gauti arti 2 mln. eurų. Kokia tų išmokų prasmė, neaišku. Teigiama, kad, pasibaigus sutarčiai, bus galima sugrįžti prie ankstesnio. Kaip vertinu? Kaip trumpalaikę Briuselio dovanėlę į apibrėžtus rėmus telpančiai nedidelei gamintojų grupei. Ne tiems, kuriems labiausiai trūksta, o tiems, kurie dar šiaip taip laikosi. Matau tik pinigų mėtymą. Geriau būtų naudingiau panaudoję. Gal ir yra koks nors tikslas, tik jo nežinome. Politika yra žiaurus dalykas, kurio prasmę perprantame po visko.
- Nuo 2004 m. Briuselis ne tik rėmė mūsų ūkių modernizavimą, bet ir dosniai dalijo išmokas tiems, kurie atsisakinėjo žemės ir pieno kvotos. Ar gali svetimi žinoti, kas geriausia lietuviškam kaimui?
- Žinoma, kad negali. Jie gali tik pasiūlyti, bet spręsti turime patys. Kai Europos Sąjunga mokėjo išmokas už ankstyvą pasitraukimą iš prekinės žemės ūkio gamybos, kaimui taip skaudžiai dar neatsiliepdavo. Papirkti išmokomis vyresnieji su ašaromis atsisveikindavo su ūkiu, bet jų vietoje likdavo vaikai. Dabar jau beveik nebėra kam perimti, vaikai išvažiavo arba baigia išvažiuoti. Buvo teigiama, kad per daug produktų prigaminama, kad, silpnesniems pasitraukus, kitiems didesnis pelnas liks. Bet taip nebuvo.
- Kur dėtis tiems, kuriems nepasisekė su pienininkyste? Politikai jiems siūlo auginti avis, ožkas, alpakas... Pripratę prie karvių vyresni tos minties kratosi iš tolo.
- Be reikalo. Niekada nevėlu pradėti ką nors naujo. Yra kam konsultuoti, yra literatūros, reikia tik noro. Norint išmokti galima visko. Aš taip pat nemokėjau, bet išmokau. Buvau baigęs zooinžineriją, o teko išmokti įvairią žemės ūkio techniką vairuoti. Domėjausi, dirbau, iš klaidų mokiausi. Kas nesidomi, lengviausia pasakyti „nemoku“. Dabar jau ne taip, kas teko mums. Viską teko padaryti savo mintimis, savo galva.
- Sovietmečiu žemės ūkis gyvavo penkmečiais, dabar - šia diena. Kiek ilgai galima gyventi be matymo į priekį?
- Kaimo strategijos nebuvimas ir yra didžiausia bėda. Iki šiol buvo ne strategija, o mėtymasis - šen ten. Šiandien tą palaikome, ryt - aną. Tai remiame mėsinių galvijų auginimą, tai atsisakome. Tai kiaules naikiname, tai vištas. O rimto sprendimo nėra. Bet kokia veiksmų programa turi būti numatyta mažiausiai dešimčiai metų. Aritmetika paprasta - kol karvę užaugini, praeina ketveri metai, kiek karvė naudos duoda, paaiškėja dar po 4-6 metų. Kaimo strategiją gali sukurti kaime gyvenantis žmogus, o kaimu gyvenančių ir jo vargus išmanančių žmonių Seime nebuvo. Vien miesto žmonės. Jiems mažiausiai rūpi, kaip kaimietis gyvena, kur kaimas eina, kur nueis. Pas lenkus visai kitaip. Ten pieno kainos mažiau šokinėja, Seime kaimo atstovų daugiau. Kita priežastis - lenkai turi daug kooperatinių pieno perdirbimo įmonių. Mes turime vieną, ir ta pačia nelabai pasitikime. Reikia vienybės, nesiklausyti gandų, kuriuos skleidžia monopolis. Jiems žemdirbių kooperatyvas nenaudingas.
- Kas kaimą nugramzdino į tokią neviltį?
- Požiūris į kaimo žmogų. Didžiausią kaltę turėtų prisiimti valdžios vyrai. Pažada, bet neįvykdo. Tai žmogų atveda prie nepasitikėjimo, nevilties. Dirba dirba, nieko negauna, nieko nemato, pavargsta, nusivilia ir jei tik gali, bėga lauk. Kiek likę kaime mokyklų, kiek kultūros namų, bibliotekų? Sako, nėra žmonių, niekam tos įstaigos nereikalingos. Gal priešingai - reikia kaime gaivinti mokyklas, bibliotekas, kultūros įstaigas, vežti į kaimą kiną, kviesti atlikėjus, remti saviveiklą, burti žmones. Traukime žmones į kaimą, švieskime, o ne nuo jo baidykime. Politikai kaimiečius atsimena tik prieš rinkimus. Rinkimai praėjo, baigėsi vilionės, ir kaimas vėl samanoja. Šių rinkimų programose prikišamų pažadų nebuvo, bet žodžiuose beletristikos užteko. Tą, aną padarysime. Visada taip buvo, o paskui likdavo tik žodžiai. Ar galima žmones sugrąžinti į kaimą? Misija sunki, bet ne neįmanoma. Reikia kuo greičiau kurti realias, ne popierines, programas ir sugrąžinti kaimui gyvybę. Reikia rimtai įvertinti girtavimo problemą. Girtuoklystė labai priklauso nuo šeimos. Kokį pavyzdį mato vaikai, taip ir jie elgsis. Rizikos šeimos turi būti labiau prižiūrimos socialinių darbuotojų. Ne tik tada, kai kas ką pražudo, nužudo, o daryti viską, kad tragedijos neįvyktų. Aš labai tikiu, kad šiame Seime bus daugiau mąstančių žmonių iš kaimo. Turi kažkas keistis. Jeigu nesikeis, tada nebežinau nei ką sakyti, nei apie ką kalbėti.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą