Kaimo verslas: išgyvena tik parduotuvė

Pre­ky­bą, mai­ti­ni­mą, ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mą ir ki­to­kius vers­lus iš­ban­dę Ku­ke­čių kai­mo (Kelmės raj.) gy­ven­to­jai Genovai­tė ir Algirdas But­kai sa­ko, jog šiuo me­tu kai­me pa­si­tei­si­na tik mais­to ir ki­tų bū­ti­niau­sių pre­kių par­duo­tu­vė. Iš jos jau kelioli­ka me­tų vers­lu už­sii­man­tys But­kai ir gy­ve­na, nors apy­var­ta nė­ra di­de­lė.

Gy­ve­ni­mas ir vers­las bu­vu­sio­je ko­lū­kio kon­to­ro­je

Prieš du de­šimt­me­čius nu­pir­kę di­džiu­lį bu­vu­sios kon­to­ros pa­sta­tą Ge­no­vai­tė ir Al­gir­das But­kai pa­laips­niui čia per­kė­lė sa­vo vers­lą ir gy­ve­ni­mą. Įkū­rė par­duo­tu­vę, ka­vi­nę, įren­gė po­ky­lių sa­lę. Ant­ra­ja­me aukš­te vie­toj ka­bi­ne­tų at­si­ra­do būs­tai. Čia gy­ve­na pa­tys vers­li­nin­kai ir dvie­jų jų duk­rų šei­mos, įsi­ren­gu­sios at­ski­rus bu­tus.

„Ko­lū­kio kon­to­rą nu­pir­kau už 17 tūks­tan­čių li­tų iš sep­ty­nias­de­šim­ties pa­ji­nin­kų, – pa­sa­ko­ja Al­gir­das But­kus. – Sumokė­jo­me ne­daug. Bet po to te­ko iš­leis­ti apie tris šim­tus tūks­tan­čių, kol iš­plėš­tas ir su­nio­ko­tas pa­tal­pas su­tvar­kė­me. Dar ir šian­dien yra neiš­nau­do­to plo­to. Bet neap­si­mo­ka jo reng­ti. Kai­mo vers­las trau­kia­si. Jau­ni iš­va­žiuo­ja, se­ni miršta. Nė­ra kam pa­slau­go­mis nau­do­tis. Be to, Ku­ke­čiai – Kel­mės prie­mies­tis. Dau­ge­lis dar­bin­go am­žiaus žmo­nių va­ži­nėja į Kel­mę dirb­ti. Ten ir ap­si­per­ka. Tad par­duo­tu­vės apy­var­ta – ne­ste­buk­lin­ga.“

Dar­bo vie­tos sau ir kai­my­nams

Ne­di­de­lė­je prie­mies­čio gy­ven­vie­tė­je But­kai su­kū­rė ke­le­tą dar­bo vie­tų. Sam­do po­rą par­da­vė­jų, po­rą bar­me­nių, buhalterę. Tu­ri dar­bo pa­tys ir jų šei­mos na­riai.

Nors ne­dar­bas Kel­mės ra­jo­ne – di­de­lis, pa­sak vers­li­nin­kų, ne taip leng­va ras­ti dar­buo­to­jų. Pa­vyz­džiui, šiuo me­tu reikė­tų vie­nos bar­me­nės. Ta­čiau tarp vie­tos gy­ven­to­jų no­rin­čių šio dar­bo neat­si­ran­da. Siū­lo­si dar­buo­to­jos iš Kel­mės. Ta­čiau ne­tu­rin­čios pa­tir­ties.

„Apsk­ri­tai, vers­lo są­ly­gos kas­met tik sun­kė­ja, – pa­ste­bi Ge­no­vai­tė But­kie­nė. – Dau­gė­ja po­pie­riz­mo, o nau­dos ma­žė­ja. Apy­var­ta nuo­lat trau­kia­si. Kai­mo žmo­nės ne­tu­ri pi­ni­gų. Per­ka tik bū­ti­niau­sius mais­to pro­duk­tus – duo­ną, deš­ras. Vyrai ne­gai­li pi­ni­gų alui.“

Ke­tu­rio­li­ka me­tų pa­što vir­ši­nin­ke dir­bu­si mo­te­ris sa­ko ne­la­bai no­rė­ju­si im­tis vers­lo. Ta­čiau da­bar ne­si­gai­li, nes nereikia bai­min­tis pra­ras­ti dar­bo. Ge­riau ar kuk­liau šei­ma iš sa­vo vers­lo vis tiek iš­gy­ve­na.

Nuo šaš­ly­kų pa­ke­lė­je iki par­duo­tu­vės

Ge­no­vai­tė ir Al­gir­das But­kai pri­si­me­na net mė­ne­sį ir die­ną ka­da pra­dė­jo vers­lą. 1992-ie­ji rugp­jū­čio 26-oji. Tuo­met Kel­mės prie­mies­ty­je, ša­lia ke­lio Ry­ga – Ka­li­ning­ra­das, įkū­rė ka­vi­nę „Ži­bu­tė“. Lan­ky­to­jus vai­šin­da­vo ce­pe­li­nais. „Ei­lės sto­vė­da­vo lau­ke, – me­na Al­gir­das. – Žmo­nės iš Kel­mės va­žiuo­da­vo pa­val­gy­ti. Sus­to­da­vo sunk­ve­ži­mių vai­ruo­to­jai.“

Ta­čiau sėk­mė šyp­so­jo­si neil­gai. Vie­ną ry­tą But­kai sa­vo ka­vi­nę ra­do su­de­gu­sią. Ką da­ry­ti? Vai­kai ne­di­de­li. Pra­dė­tas sta­ty­ti na­mas. „Pap­len­tė­je, ant de­gė­sių krū­vos kep­da­vo­me šaš­ly­kus,“ – apie ras­tą išei­tį pa­sa­ko­ja Ge­no­vai­tė.

Šiaip taip už­bai­gę na­mą But­kai ve­ran­do­je įkū­rė par­duo­tu­vi­kę. Nors tuo me­tu Ku­ke­čiuo­se dar gy­va­vo koo­pe­ra­ty­vo par­duo­tu­vė ir ke­le­tas ma­žų ko­mer­ci­nių par­duo­tu­vė­lių, pre­ky­ba pa­dė­jo jiems at­si­sto­ti ant ko­jų.

But­kai tu­rė­jo ir au­to­par­duo­tu­vę. Vie­nu mo­men­tu net dvi. Vež­da­vo pre­kes į kai­mus. Tuo me­tu ato­kių kai­mų gyventojai ne­blo­gai pirk­da­vo mais­to pro­duk­tus ir ki­tas bū­ti­niau­sias pre­kes. Pas­kui pir­ki­mas ma­žė­jo, de­ga­lai bran­go. Te­ko at­si­sa­ky­ti iš­ve­žio­ja­mo­sios pre­ky­bos.

Kon­ku­ren­ci­ja rei­ka­lau­ja nuo­lat su­kti gal­vą

Paašt­rė­jus kon­ku­ren­ci­jai, rei­kė­jo su­gal­vo­ti ką nors nau­jo. Mat na­mas bu­vo nuo­ša­ly. Pir­kė­jai no­riau trauk­da­vo į gyven­vie­tės cent­rą.

Nu­pir­ko ko­lū­kio ad­mi­nist­ra­ci­nį pa­sta­tą. Su­re­mon­ta­vę ban­dė reng­ti poil­sio va­ka­rus jau­ni­mui. Kvies­da­vo net dis­ko­te­kų ve­dė­jus. Ta­čiau jau­ni­mo pri­va­žiuo­da­vo iš mies­tų, ėmė dau­žy­ti lan­gus. Ku­rį lai­ką dar aikš­te­lė­je, prie bu­vu­sių kul­tū­ros na­mų, reng­da­vo dis­ko­te­kas su gy­va mu­zi­ka.

Bu­vu­sių kul­tū­ros na­mų sa­lė­je Ku­ke­čių vers­li­nin­kai reng­da­vo ge­du­lin­gus pie­tus, šei­mos šven­tes, po­ky­lius. Ta­čiau šiuo vers­lu pra­dė­jo už­siim­ti vis dau­giau kel­miš­kių. Kel­mė­je baž­ny­čia ir ka­pi­nės. Po lai­do­tu­vių pa­to­giau pie­tau­ti vie­to­je.

Be to, ir Ku­ke­čiuo­se įsi­kū­rė dvi kai­mo tu­riz­mo so­dy­bos. Tu­ri sa­les. Rei­ka­lui esant pa­ruo­šia ir mais­tą.

But­kai šiuo me­tu sa­vo ka­vi­nė­je – ba­re nė ne­ga­mi­na mais­to. Kon­ku­ren­ci­ją at­lai­kė tik par­duo­tu­vė. Ji ge­ro­je vie­to­je, pačio­je gy­ven­vie­tės cent­re. Kon­ku­ren­tai už­da­rė sa­vo par­duo­tu­vė­les ir par­duo­tu­ves. Ar­ba pra­dė­jo vers­tis ki­to­kia veik­la.