Pagal Vertybinių popierių komisijos investuotojų švietimo programą Klaipėdoje surengtame seminare finansų specialistai dalijosi patarimais įvairiomis temomis, tarp jų - ir pensijos kaupimo.
Pusiau juokais, pusiau rimtai sakoma, kad bene geriausias būdas užsitikrinti sočią senatvę - nusipirkti sklypą plyname lauke ir palikti 40-iai metų: per šį laikotarpį jame tikrai bus įdiegtos komunikacijos ir viskas, ko reikia tam pačiam sklypui pelningai parduoti.
Tačiau ką daryti, jeigu "atliekamų" tūkstančių neturi? Tuomet, pasak Vertybinių popierių komisijos nario Vaidoto Jonučio, verta prisiminti šiuolaikinės pensijų kaupimo sistemos ištakas ir apsvarstyti, ką bendra ji turi su šiandienos situacija.
Prisimenant dabartinės socialinės apsaugos sistemos ištakas, svarbi yra XVIII-XIX a. anglų ekonomisto Thomo Roberto Malthuso išplėtota gyventojų skaičiaus kaitos teorija, kurioje minimas šis dėsningumas - per 25 metus gyventojų skaičius padvigubėjantis.XIX a., organizuodamas šiuolaikinės socialinio draudimo sistemos prototipą, jį pritaikė Vokietijos kancleris Otto von Bismarckas, mat minėtasis dėsningumas reiškė dar vieną aktualų aspektą: kas ketvirtį amžiaus padvigubėdavo ir mokesčių mokėtojų skaičius.
O. von Bismarcko valdymo laikotarpiu 1883-iaisiais buvo įvestas sveikatos draudimas, kitąmet - nelaimingų atsitikimų darbe draudimas, o 1889-aisiais - ir senatvės bei nedarbingumo draudimas.
Beje, kaip taikliai pastebi V. Jonutis, išpopuliarėjusios pensijų sistemos principas - vėlesni mokesčių mokėtojai finansuoja ankstesniuosius - bemaž identiškas liūdnai pagarsėjusio finansininko, anot žurnalo "Forbes", 2008-ųjų "Metų sukčiaus" Bernardo Madoffo sukurtos finansinės piramidės mechanizmui. Jame vėliau investavusiųjų pinigai taip pat būdavo išmokami ankstesniems investuotojams. Skirtumas tik tas, kad socialinio draudimo sistemos atveju šitokia piramidė yra valstybės rankose.
XIX a. Vokietijoje teisę gauti pensijos išmokas žmogus įgydavo sulaukęs 65-erių. Verta paminėti, kad vidutinė gyvenimo trukmė minėtuoju laikotarpiu siekdavo vos per 50 metų. Tačiau pailgėjus gyvenimo trukmei, kadaise buvusi skambi išradingo politiko iniciatyva virto realybe.
Kita vertus, gyventojų skaičiaus augimas Europos šalyse seniai atsilieka nuo XIX a. tendencijų. Dabarties situacija ypač akivaizdi pažvelgus į valstybių demografinės situacijos grafikus - gyventojų piramides.
Vadinamajam Bismarcko modeliui įgyvendinti ideali tokios piramidės forma - "eglutė", kurios viršūnę sudaro vyriausieji visuomenės nariai, išlaikomi gausesnių jaunų žmonių pajėgų. Tokia sandara ir šiandien būdinga didelio gimstamumo šalims - pavyzdžiui, Turkijos, Indijos visuomenėms.
Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, "eglutė" tampa vis labiau panaši į apvalainą "bačkutę": mažėjant gimstamumui, tampa akivaizdu, kad ateityje darbingo amžiaus žmonių bus paprasčiausiai per mažai senjorams išlaikyti.
Tuo metu viešųjų finansų situacija anaiptol neprimena sklidinos statinės. V. Jonučio pastebėjimu, biudžeto deficitas lemia, kad valstybė, vaizdžiai tariant, išgali tik surinkti mokesčius ir tuoj pat išdalyti juos išmokų pavidalu.
Pasak pranešėjo, šioje situacijoje kiekvieno žmogaus pusėje yra laikas - žinoma, jeigu į jį atsižvelgiama. Anot finansų specialisto, mąstyti apie ateitį dera pradėti kuo anksčiau.
Sulaukus 20-ies, pravartu nepamiršti paprastos tiesos, kad mažas indėlis dirba ilgą laiką: šiuo laikotarpiu galima pradėti reguliariai atidėti apie 10-15 proc. pajamų. Sulaukus 30-ies verta kuo kruopščiau stebėti savo išlaidas ir ieškoti būdų juos sumažinti, o gautas premijas skirti pensijų fondui. Šiuo amžiaus tarpsniu pajamų dalis, skirta taupymui, turėtų padidėti iki 15-25 proc.
Vėliau pats metas apsvarstyti būdus, leidžiančius taupyti vaikų mokslui - atidėti tiktų 25-35 proc. Perkopus 40-metį, dera apgalvoti būdus, kaip išeiti į pensiją vėliau, ir ateičiai atidėti daugiau kaip 35 proc.
Užsitikrinti pinigų aktyvumą ir efektyvų "darbą" savo paties naudai galima įsigyjant gyvybės draudimo produktus, turto, kuris teiktų pasyvių pajamų, investuojant į trečiosios pakopos pensijų fondus ir t.t.
"Ir, žinoma, nepamiršti seno kalambūro: "Jis atidėjo tiek daug pinigų juodai dienai, kad pradėjo laukti juodos dienos", - sakė V. Jonutis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą