V.Vasiliausko vadovavimo Lie-tuvos bankui laikotarpiu netrūko sukrėtimų - bankrutavo „Snoro“ ir Ūkio bankai, kelios kredito unijos, Lietuvoje įvestas euras. Tačiau aštrių parlamentarų klausimų antros kadencijos siekiantis centrinio banko vadovas nesulaukė.
Seimo narys ekonomistas prof. Povilas Gylys, „Vakaro žinių“ paklaustas apie Lietuvos banko vadovo 5 metų veiklos pliusus ir minusus, tik šyptelėjo: „Ponas V.Vasiliauskas, užėmęs labai aukštą postą, mokėsi. Spėkite, kieno sąskaita? Tai, kad teisininkas gavo centrinio banko vadovo postą, man, kaip ekonomistui, buvo profesinis pažeminimas. Aišku, V.Vasiliauskas mokėsi, bet mokslo pradžia buvo labai skaudi. „Snoro“ banko, Ūkio banko bankrotai Lietuvai kainavo net ne milijonus, o tarp 3 ir 4 milijardų litų. Manau, kad istorijai liks klausimai, ar iš tikrųjų tada nebuvo padaryta lemtingų klaidų. Čia klausimas V.Vasiliauskui. Gal iš tikrųjų jam reikėjo eiti į generalinius prokurorus, tai mūsų valstybės finansuose šiandien būtų daugiau tvarkos...“
Vis dėlto profesorius pripažino, kad komercinių bankų priežiūra šiandien gerokai tvarkingesnė nei prieš 5 metus. Galbūt būtų galima parašyti V.Vasiliauskui pliusą ir už pastarojo meto pastangas riboti bankų paslaugų įkainius, tačiau tai daryti įpareigoja europinė direktyva, o iki šiol centrinis bankas abejingai reagavo į vartotojų nusiskundimus dėl bankų plėšikavimo.
„Mano manymu, centrinis bankas, kaip valstybinė institucija, turi ginti viešąjį interesą ne tik tada, kai jam baksteli, parodo pirštu - jis pats turi matyti visą paveikslą, visą ekonominę erdvę, o pamatęs kažką negero išanalizuoti ir, jei reikia, imtis priemonių“, - sakė P.Gylys.
Dėl griežtesnio vartojimo kreditų reguliavimo profesorius V.Vasiliauską gyrė, tačiau manė, kad bankas turėjo tvirčiau laikytis savo pozicijų prieš lobistus Seime.
„Galėjo ryžtingiau elgtis, juolab kad turi išėjimą į prezidentę - jungtinės pajėgos būtų stipriau padėjusios politinėms jėgoms, bandžiusioms įvesti griežtesnį reguliavimą, riboti reklamą ir t.t. Tačiau pritrūko matymo, kokia didelė socialinė nelaimė susiformavo per tuos „greitus pinigus“, kai buvo iškelta daugiau kaip 130 tūkst. bylų, susijusių su turto išieškojimu“, - apgailestavo P.Gylys.
Kritiką dėl to, kad komerciniai bankai, užuot mokėję 15 proc. pelno mokesčio, moka tik po kelis procentus, P.Gylys adresavo ne tik centriniam bankui, bet ir Finansų ministerijai, ir Vyriausybei. Jo manymu, proteguoti tokią turtingą sferą, kaip komerciniai bankai, kai šalyje gausybė vargšų, kurių niekas nemato ir nenori matyti, yra neteisinga.
„Komercinių bankų prisibijoma. Nežinau, ar prezidentė bijo - gal ir ji privengia? - svarstė parlamentaras. - Pamenate, kai skolinomės už 10 proc. palūkanas iš skandinaviškų bankų, kai galėjome pasiskolinti už kelis procentus? Juk tai šimtai milijonų litų! Aišku, tai nėra vien centrinio banko dalykas, kiek pamenu, prezidentė tada išvažiavo į Švediją ir ten susitarė. Bet juk tai nėra prezidentės funkcija, ir man čia kvepia negerais dalykais. Bet niekas to nemato.“
Stasys JAKELIŪNAS, Finansų analitikas:
Palyginti su ankstesne Lietuvos banko, vadovaujamo Reinoldijaus Šarkino, valdyba, dabartinė, vadovaujama V.Vasiliausko, yra kokybiškai kita ir finansų sistemos priežiūros situacija yra geresnė. Ar pakankamai gera? Taip nemanau.
Lietuvos bankas ėmėsi tvarkyti greituosius kreditus, bet Seimas to iš esmės neleido, buvo padaryti tik kosmetiniai pakeitimai. Kreditų unijų sistema irgi pertvarkoma - supranta, kad reikia stambinimo, tik svarbu nepadaryti klaidų, kad nebūtų kelių prižiūrinčiųjų institucijų, nes tada prasidės „vaikščiojimai“ ten, kur lengviau, kur pigiau prižiūri, daro daugiau nuolaidų.
Atskirai paminėčiau „Swedbank“ istoriją, kai 2014 m. spalį paaiškėjo, kad būsto paskolų gavėjams, jas paėmusiems litais pagal sudėtingą PRIME kainodarą, įvedus eurą didės palūkanos. V.Vasiliauskas šį akibrokštą įvertino kaip „banko komunikavimo problemą“. Visą mėnesį vyko arši kova su stipriu priešininku, kuris rado „užtarėjų“ ir Seime. Aš pats ne vieną laišką parašiau „Swedbank“ vadovui į Stokholmą, Švedijos finansų priežiūros institucijai. Ir tik po to galingas bankas nusileido esą dėl „visuomenės nepasitenkinimo“.
Tobulinant II pakopos pensijų kaupimo sistemą irgi buvo daug susirašinėjimo su Lietuvos banku dėl vartotojų teisių apsaugos, ypač įsigijus anuitetą. Mat jeigu šį anuitetą pardavusi gyvybės draudimo bendrovė bankrutuoja - visi pinigai dingsta, be to, anuiteto išmokos dydis fiksuotas 20-30 metų, o jeigu staiga infliacija pakils iki 10 proc. ar pan. - tie pinigai gali smarkiai nuvertėti. Ta rizika kol kas niekaip nesuvaldyta, nors Lietuvos bankas turėjo žinoti, kad ji reali ir ją perkelti milijonui šalies gyventojų - visiškai neleistina.
2012 m. pradžioje surašiau 15 klausimų dėl „Snoro“ banko uždarymo ir jo padarinių. Praėjo jau ketveri metai, o į daugumą tų klausimų iki šiol neatsakyta.
Sakyčiau, didžiausias V.Va-siliausko, kaip Lietuvos banko vadovo, minusas, kad oficialiai neapibendrino ekonominės krizės priežasčių bei padarinių, neišanalizavo Lietuvos banko klaidų, neprisiėmė atsakomybės kaip už instituciją. Kai vyko švediškų bankų ekspansija į Lietuvą, importuotais pinigais, ne Lietuvoje uždirbtais, buvo masyviai finansuojamos paskolos. Prasidėjus krizei skandinavų bankai išsigando ir savo pinigus atitraukė atgal į pagrindinius bankus. Jie išsisuko su savo dideliais kapitalais, nors ir sudarė milijardinius atidėjinius. O visų kitų vietinių bankų ir kredito unijų būklė tapo beviltiška, nes turtas, įkeistas už paskolas, nuvertėjo 40-70 proc.
Griežtai ir konservatyviai vertinant, uždaryti buvo galima beveik visus - „Snorą“, Ūkio, Medicinos, Šiaulių - bankus ir didžiąją dalį kredito unijų. Didelė dalis bankų sistemos, išskyrus didžiuosius bankus, iš esmės buvo palaidota. Tai buvo tarsi šalutinis skandinaviškų bankų veikimo ir aplaidžios jų priežiūros efektas - kai ateina dideli drambliai, o paskui pabėga, kūdroje lieka tik dumbliai, kurie negali išgyventi sausroje.
Toks buvo reiškinys, bet Lietuvos bankas neįvertino ekspansijos priežasčių, pasekmių ir viso konteksto. Jeigu tai būtų padaryta, būtų kitokie sprendimai ir dėl bankų, ir dėl dideles problemas patyrusių paskolų gavėjų. Iš tikrųjų ta krizė dar nesibaigusi - tai įrodo Europos centrinio banko nustatomos neigiamos bazinės palūkanų normos.
Iš tikrųjų tai dar viena iš Lietuvos banko neišmoktų pamokų, kad finansų krizė pasaulyje ir Lietuvoje kilo dėl nevaldomo arba nepakankamai prižiūrimo skolinimo. Šiame kontekste visa skolinimo veikla turi būti itin griežtai reglamentuojama. Aš siūliau, kad apskritai visas skolinimas kaip toks būtų licencijuojama veikla. Gal atrodo per daug radikalu, pavyzdžiui, imtis lombardų priežiūros. Vartojimo kreditų bendrovių bent jau sąrašas yra, o lombardai iš viso neprižiūrimi - gal Lietuvos bankui tai per smulkios žuvelės, bet bendrąja prasme tai nėra nepagrįstas klausimas. Jų skolinimo apimtys gal ir nėra didelės, bet jei veikla būtų prižiūrima, jie turėtų savo skolinimą deklaruoti, palūkanos turi būti reguliuojamos, lupikavimas turi būti draudžiamas.
Dar vienas pavyzdys - „Nordea“ bankas 2008 m. viešai reklamavo, kad skolinimasis Šveicarijos frankais yra puiki alternatyva, nes ši valiuta labai stabili. Nuo to laiko iki dabar Šveicarijos frankas pabrango 45 proc., atitinkamai tiek padidėjo ir būsto paskolų sumos, paimtos Šveicarijos frankais. Tai totalus finansinių principų pažeidimas, nusikaltimas, tačiau Lietuvos bankui taip neatrodo. Jie į vartotoją žiūri lygiai taip pat kaip į banką, turintį ekonomistų ir teisininkų komandas. Ir visi ginčai, žiūrint iš vartotojų teisių apsaugos pozicijų, sprendžiami taip: sudarei sutartį ir turi ją vykdyti, o jeigu kažko nesupratai, tai tavo bėda.
Tiesa, pastaruoju metu ir šioje srityje esama šiokių tokių poslinkių, sutarčių sąlygas bandoma standartizuoti. Bet viskas vyksta per lėtai, padaryta per mažai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą