Prasiskolinti visai nelinksma

Prasiskolinti visai nelinksma

Kad daugybė Lietuvos žmonių sėdi bankų kišenėse, nėra jokia naujiena. Tačiau Europos Parlamentas parūpino mums direktyvą, kuri leis skolintis ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES šalyse. Ekspertų teigimu, nuolatinis skolinimasis jau virsta kasdienybe, priklausomybe, o galiausiai ir tragedija.

Naujos paskolų galimybės

Per dvejus metus Seimas turės priimti Būsto paskolų direktyvą įgyvendinantį įstatymą. Pasak EP Informacijos biuro Lietuvoje atstovo Roberto Pogorelio, direktyva numato klientui naudingų reikalavimų: „Prieš pasirašant paskolos sutartį paskolos teikėjas privalės pateikti išsamią informaciją apie paskolos sąlygas standartine forma, taip pat įspėti klientą apie rizikas, jei paskolos palūkanos nėra fiksuotos arba paskola teikiama užsienio valiuta.”

Be to, prieš suteikdamas paskolą, jos teikėjas privalės atlikti išsamų paskolos gavėjo kreditingumo įvertinimą, taip pat paskolos gavėjui turės būti suteikta teisė išmokėti paskolą anksčiau laiko. Be to paskolos gavėjui turės būti suteikta teisė per savaitę apsigalvoti ir atsisakyti paskolos sutarties be jokių pasekmių. Nauji įstatymai taps pirmuoju žingsniu kuriant laisvą bendrą skolinimosi rinką visoje Europoje.

„Būsto paskolų teikimo taisyklių ir klientui teikiamos informacijos suvienodinimas yra svarbus, tačiau tai tik pirmasis žingsnis norint paskatinti bankus teikti paskolas kitų ES šalių gyventojams. Realiai visiško rinkos liberalizavimo galima tikėtis vėliau, nes dėl skirtingų būsto rinkų, teisinių sistemų ir kredito rizikos vertinimo sistemų ES šalyse bankai, tikėtina, neskubės plėsti savo klientų rato užsienyje, nebent jie turi savo filialą toje šalyje”, - teigia R.Pogorelis.

Nori visko per greitai

Įprotį „gyventi į skolą”, pasak psichologo, socialinių mokslų daktaro Vytauto Čepo, lemia pasikeitęs žmonių suvokimas. „Ilgą laiką lietuvis taupydavo visą gyvenimą, kišdavo pinigus į kojinę, tada nusipirkdavo butą ir kitą dieną numirdavo. Šiandien viskas vyksta atvirkščiai. Nauja sistema, leidžianti skolintis, prisijaukino daug žmonių, ypač jaunimo”, - teigia V.Čepas.

Psichologas pateikia Anglijos pavyzdį, kurioje jaunimas, baigę mokslus, nuomoja nedidelius butus ar kambarius, kol tinkamai įsitvirtina darbe ir pradeda gauti stabilų atlyginimą. Tik tuomet jie drįsta eiti į banką prašyti paskolos būstui. Deja, Lietuvos jaunimo gyvenimo kelias pirmiausia prasideda nuo vizito į banką, o ne į darbo pokalbį.

V.Čepas sako, jog dažnai tenka išgirsti, kaip jaunimas kalba, jog prie sovietų būdavo geriau, nes žmonėms bent butai buvo dalijami. Jis sako, jog į viską nereikėtų žiūrėti pro vienodus akinius: „Taip, butus dalydavo, tačiau kai kam tekdavo laukti po 20-30 metų eilėse, kad tą butą gautum. O iki tol - gyventi bendrabučiuose, gadinti sveikatą ir nervus. Valstybė labai pasisakė prieš privatų turtą, todėl visaip tam būdavo kertamos galimybės. Gaudavai butą, bet jis - juk ne tavo, jis buvo valstybės. Nors, tiesą sakant, jį iš dalies nusipirkai pats, nes dėl šios sistemos buvo itin mažos algos.”

Dažniausiai skolintis kažkam, kas ne pagal kišenę, mūsų žmonės linksta tuomet, kai tai skatina pati aplinka. „Jaunam žmogui geriausias patarėjas yra ne patyrę tėvai, o lygiai tokio paties amžiaus draugas. O ką jis gali patarti tokiam pačiam? Jaunas žmogus mato, kad jo labiau prakutę draugai dėl pasiturinčių tėvų ar vykdomos nelegalios veiklos gyvena neblogai naujuose būstuose ir jiems nieko nenutinka. Taip yra, kai valstybėje nėra teisingumo, aplinkiniai tai mato ir galvoja, kad ir jie gali taip atsainiai gyventi. Noras padaryti viską labai greitai visuomet yra kelias į katastrofą.

Nuolatinis skolinimasis tampa priklausomybe. Jei žmogui tektų pačiam sudaryti jam reikalingiausių daiktų sąrašą - jis būtų begalinis, nors iš tiesų žmogui reikia visai nedaug. Neatsakingas skolinimasis, kai žmogus neįvertina savo galimybių, yra didžiulė tragedija. Jau pastebėjome, jog neretai tai tampa depresijos, ligų, net savižudybių priežastimi”, - pastebi V.Čepas.

Nemokėjimas skolintis ir įvertinti savo galimybių, pasak psichologo, galima sakyti, yra užprogramuotas kiekvieno šalies gyventojo galvoje, mat niekur apie tai su mumis niekas nekalba.

Psichologas primena, jog tokia sistema naudinga tik šalies verslui, mat bankai ir kreditavimo bendrovės greitai naudojasi tais, kurie bent kartą paslydo. Jei žmogus nesugeba suskaičiuoti savo finansų, už jį tai puikiai gali padaryti bankai: „Žmonės labai silpnai nusimano apie finansus ir bankininkystę, neįsivaizduoja, kaip skaičiuojamos palūkanos ir kad dėl jų galima derėtis. Tuo verslas skuba pasinaudoti. Moralus žmogus visada pinigų turi mažiau, o amoralus turi daug pinigų ir mažiau moralės.”

Nemokame elgtis su pinigais

Jam pritaria ir asmeninė finansų trenerė Marija Bunkaitė, kuri teigia, jog Lietuvoje retas gyventojas bent kažką nusimano apie savo lėšų valdymą. Pasak jos, kiekvienas žmogus privalo žinoti pagrindines finansų planavimo taisykles. Dažnai girdžiu klausimą: „Gavau pinigus - išleidau pinigus. Ką čia dar reikia mokėti?” „Mūsų mažų atlyginimų šalyje dažnas net negalvoja, netiki, kad ir jis gali taupyti, atsidėti ateičiai. Aš iš savo patirties galiu pasakyti, kad tai tikrai įmanoma net ir mažai uždirbant. Antras žingsnis - užsirašyti trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus, kam man reikia pinigų. Jei nėra motyvacijos, tai nėra ir noro taupyti, neprasiskolinti, draustis, investuoti. Trečias žingsnis - susikurti biudžetą, aiškiai suvokti, kiek kuriai išlaidų sričiai galiu sau leisti išleisti per mėnesį. Ir kontroliuoti, kad neišleisčiau daugiau.”

Pasak specialistės, žmonės neretai pervertina savo finansinį pajėgumą. Poreikį valgyti, apsirengti, turėti stogą virš galvos turime mes visi. O už kokią pinigų sumą tą poreikį tenkiname - čia jau priklauso nuo mūsų galimybių ir norų. Vienas pravalgo 200 Lt per mėnesį, kitas - 600 Lt. Abu patenkina tą patį poreikį valgyti. Tik kodėl vienam užtenka mažiau, o kitam „reikia” daugiau? Vieno galimybės leidžia tenkinti norus, kitas gyvena ne pagal galimybes ir tenkina tokius norus, kurių negali sau leisti.

M.Bunkaitė pastebi, jog daugelis žmonių apie save linkę galvoti geriau nei yra iš tikrųjų. Yra nemažai tokių, kurie prieš imdami paskolą ar pirkdami naują daiktą lizingu apskritai net nepagalvoja, kad pinigus reikės grąžinti.

„Atrodo, kas čia tokio, jei už daiktą mokėsiu 50 Lt per mėnesį? Argi čia dideli pinigai? Nedideli, kol nepasidaro 50 plius 50, plius dar 50, ir kol gauni pajamas. Tačiau kas bus, jei tos pajamos staiga baigsis? Skolintis galima protingai ir neprotingai. Neprotingiausias ir pats blogiausias skolinimasis yra valgymui, kai už pasiskolintus pinigus neįsigyjamas joks turtas, lieka tik skola, taip pat labai blogas skolinimasis, kai įsigyjamas daiktas yra mažesnės vertės nei skola”, - dėsto finansų specialistė.



Bankrotą savo kailiu patyręs A.Rimiškis: Geriau nesiskolinkite

Itin nesėkmingai įvertinusiems savo finansus Lietuvoje jau galima griebtis blogiausio scenarijaus - bankrutuoti. Tokia galimybe pasinaudoti teko ir dainininkui Andriui Rimiškiui, nors jis teigia, jog toks verslo scenarijus yra pats blogiausias: „Jeigu kas galvoja, kad bankrutuoti yra paprasta ir naudinga, tai yra visiška nesąmonė. Jei tik yra galimybė, žmogus turi kuo mažiau veltis į skolų liūnus. Iš patirties jau galiu pasakyti, kad fizinis bankrotas ne itin malonus, ypač kai esi žinomas žmogus. Tai fiziškai, morališkai ir psichologiškai sunkus procesas, kurio niekam nelinkiu.”

Andriui versle pakišo koją užsakovas, kuris nesugebėjo atsiskaityti už atliktus darbus. „Užsakovas nesumokėjo pinigų kelis mėnesius, pagal sutartį dirbome toliau iš savo kapitalo ir kai jie baigėsi, užsakovas buvo vis dar nesumokėjęs. Juo labai tikėjome, bet pasibaigus resursams teko bankrutuoti”, - prisimena dainininkas.

Pasak jo, patirtis išmokė, jog ne tik versle, bet ir visose veiklose, susijusiose su pinigais, svarbiausia yra viską gerai įvertinti, apskaičiuoti ir elgtis itin atsargiai. „Bankai niekada neinformuoja žmonių apie rizikas, nes jiems tai yra nenaudinga. Su bankais bendradarbiauti ir dirbti yra sunku, tačiau kartais žmonės neturi kitos išeities, todėl tiesiog reikia saugotis ir elgtis pagal galimybes. Šiandien, kai tiek bankų bankrutavo ir buvo uždaryti, jais pasitikėti ganėtinai sunku”, - teigia A.Rimiškis.

Deja, ne kiekvienam Lietuvoje pavyksta išvengti santykių su bankais arba gyventi be jokių skolų. Visuomenėje išpopuliarėjęs pirkimas lizingu jau tapo kasdieniu dalyku. Tai Andrius aiškina kaip gudrių viešųjų ryšių specialistų bei reklamos ekspertų sukurtą sistemą: „Viskas yra protingai apgalvota. Aš štai bendradarbiauju su vienu iš mobiliųjų ryšių operatoriumi, kuris kelerius metus pratęsiant abonento sutartį siūlo gerą telefoną ar planšetinį kompiuterį. Šia galimybe pasinaudoji, bet ir tai, galima sakyti, yra savotiškas lizingas, nes tą aparatą turi, tačiau esi įpareigotas nenutraukti sutarties. Visi šie dalykai yra gražiai apipavidalinti, ir naivus žmogus retai kada atsispiria pagundai.”

Andrius sako, jog gyventi Lietuvoje ne tik nesiskolinant, bet ir su paskolomis yra sunku. Ne veltui pasaulyje lietuviai yra pagarsėję kaip kantri ir ištverminga tauta. „Mūsų patriotizmas ir meilė šaliai užgrūdina mus ir išmoko taupyti”, - šypsodamasis svarsto A.Rimiškis.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder