Sąmokslas pasitvirtino

Žmonių praradimai visame pasaulyje gali siekti ir trilijonus JAV dolerių. Po šio skandalo JAV, Didžiosios Britanijos vyriausybės stojo savo piliečių pusėn - baudžia bankus, reikalaujama atlyginti nuostolius. „Respublika“ domėjosi, kokį poveikį patyrė Lietuva. Ar Lietuvos valstybė gins Lietuvos piliečius?

Nuo LIBOR pokyčių priklauso 350 trln. JAV dolerių (980 trln. litų) vertės finansinių produktų (paskolų, vertybinių popierių ir pan.) kaina. Todėl dėl galimų kartelinių susitarimų patirti tiek fizinių, tiek juridinių asmenų nuostoliai gali būti tiesiog neapskaičiuojami, o ieškinių teismams bendra suma galimai bus fantastiška.

Neaišku, kokios baudos gali būti skirtos didžiausiems pasaulio bankams, sudariusiems kartelinius susitarimus dėl tarpbankinių palūkanų LIBOR. Dabar minima 22 mlrd. JAV dolerių (apie 62 mlrd. litų) suma.

Apie pasaulio bankų aferų poveikį Lietuvai „Respublika“ kalbėjosi su finansų analitiku Stasiu JAKELIŪNU.

- Šiuo metu manipuliavimu tarpbankinių palūkanų normomis LIBOR įtariami dvylika didžiausių pasaulio bankų. Kaip šios aferos ar dabar besitęsiantis tyrimas atsilieps pasaulio ir Lietuvos ekonomikai?

- Kadangi manipuliavimo faktai jau yra įvykę, pats skandalas reikšmingos įtakos neturės, nebent nukentės pačių bankų reputacija. Kai kurie bankai ramiai susimokės jiems paskirtas baudas ir nenorės eskaluoti skandalo, tad tuo viskas ir baigsis. Galbūt keisis palūkanų normų apskaičiavimo metodika, galbūt sugriežtės priežiūra. Tačiau ekonominiu požiūriu tai nėra labai reikšmingas dalykas, įvertinant tai, kad visa tai jau įvyko.

- Štai Lietuvos bankų asociacija įtikinėja, kad tokiomis manipuliacijomis mūsų šalyje esantys bankai neužsiima. Ar tikrai pas mus niekada nėra nutikę panašių atvejų?

- Turiu tokių įtarimų. Prieš kelerius metus turėjau įtarimų dėl tų stambiųjų tarptautinių bankų manipuliavimo, bet jau tuo metu, matyt, vyko tyrimas ir rezultatai išlindo tik dabar. Įtaka lietuviškam VILIBOR taip pat akivaizdi: 2007 metais ir 2009 metų pradžioje VILIBOR smarkiai šoktelėjo. Vadinasi, tiems, kurie buvo pasiskolinę litais, smarkiai išaugo skolos tvarkymo kaina. Palūkanos padidėjo labai smarkiai - augimas buvo matuojamas ne punktais, o kartais, iki 7-10 proc. Įtarimų, kad bankai galimai prisidėjo sukeliant VILIBOR arba manipuliavo juo, yra ir toliau, tačiau jokio tyrimo nebuvo. Žinoma, tas tyrimas dabar turėtų būti atliktas, ypač turint galvoje tą tarptautinį kontekstą. Šešių mėnesių VILIBOR indeksas, pagal kurį apskaičiuojamos paskolų litais kintamosios palūkanos, ėmė sparčiai kilti 2008 metų pabaigoje, globaliai finansų krizei priartėjus prie Lietuvos.

Tačiau labai keistas šio indekso šuolis įvyko ir 2007 metais, kai bankai dar negalvojo apie krizę. Įdomu ir tai, kad šis indeksas nėra tarpbankinio skolinimo rinkos palūkanų norma - nors taip ir teigiama, - nes bankai vieni kitiems šešiems mėnesiams beveik neskolina.

- O kas žmonėms ir galbūt dėl tokių manipuliacijų nuostolių patyrusioms įmonėms viską kompensuos? Ar realu tikėtis, kad kas nors bent jau šiuos nuostolius apskaičiuos? O gal ir mūsų valdžia gali išreikalauti iš bankų kompensuoti nuostolius bent jau gyventojams?

- Techniškai nėra labai sudėtinga įvertinti ir apskaičiuoti išpūstų palūkanų nuostolius, tačiau politiškai tai yra labai sudėtingas reikalas, ypač kai nėra jokios politinės valios tai daryti. Klausimas, kas imsis šito darbo, nes kad pavieniai žmonės pradės kreiptis į teismus, tikimybė yra maža. Žmonės yra nelabai informuoti, kas sumokėta, tas jau sumokėta...

Šuoliuojantis VILIBOR dėl kylančių paskolų litais palūkanų privertė gyventojus per dvejus su puse metų pakeisti didelę dalį paskolų litais į paskolas eurais. Taip jie - neprofesionalūs rinkos dalyviai - buvo priversti prisiimti lito nuvertėjimo riziką, nors ir susimažino savo skolos tvarkymo kainą.

Tačiau kyla abejonių, ar apskritai yra teisinis pagrindas leisti komerciniams bankams skolinti užsienio valiuta - tuo galėtų pasidomėti Seimas. Kad tai - finansinis ir moralinis nusikaltimas - abejonių nėra. Leidimas bankams skolinti užsienio valiuta yra netgi didesnis nusikaltimas nei visi tie VILIBOR. Tiek finansiškai, tiek politiškai tai yra neleistini dalykai. Tiek Europos Komisija, tiek Europos centrinis bankas juk kritikavo valstybes, kurios sudarė galimybes gyventojams skolintis užsienio valiuta. Lietuvoje tai yra masinis reiškinys - apie 70 proc. tokių paskolų, tačiau mūsų valdžia, kada nori, stengiasi negirdėti nemalonios ir pagrįstos kritikos.

- Kadangi valdžia negirdi, nieko nepastebi, tai visiems nuostolių patyrusiems žmonėms nelieka kitos išeities, kaip tik patiems eiti į teismus? Bet juk garantija ten ką nors laimėti yra labai minimali.

- Vartotojai dabar praktiškai turėtų kreiptis į Lietuvos banką, pateikti jam duomenis - kokias palūkanas mokėjo, kaip pakilo VILIBOR ir kaip išaugo jų skolos tvarkymo kaina - ir paprašyti paaiškinti. Tačiau prieš tai Seimo iniciatyva turi būti pradėtas išsamus tyrimas. Tiesa, Seimo Biudžeto ir finansų komitetas 2010 metų pavasarį tyrė vienos institucijos - Lietuvos banko - vaidmenį nežaboto komercinių bankų skolinimo ir Lietuvos ekonomikos bumo metais. Tačiau viskas tyliai užgeso ir išvados pateiktos tik Seimo komiteto lygmeniu. Bet ir jose yra labai daug įdomių dalykų.

Stasys Kropas - Lietuvos bankų asociacijos prezidentas:

Iš esmės tyrimas tik prasideda, tai ar tose manipuliacijose dalyvavo dvylika, mažiau ar daugiau, dabar dar sunku pasakyti. Dabar yra žinoma tik dėl „Barclays“ banko, kad tam tikru momentu pateikė žemesnes palūkanas, nei realiai skolinosi. Tai yra pamoka visiems bankams, kad bet kada, jeigu esi nesąžiningas, gali tikėtis labai didelių problemų ir baisių pasekmių. Klausimas, aišku, jautrus, nes šito indikatoriaus (LIBOR - aut. past.) nustatoma labai daug kainų ir tai paliečia labai didelį skaičių žmonių ir įmonių.

O mūsų šalyje veikiantys bankai tokiuose dalykuose nedalyvavo. Pagaliau VILIBOR skelbia Lietuvos bankas, kuris gauna kiekvieno banko duomenis, ir kiti bankai jo niekaip paveikti negali. Tuo tarpu LIBOR skelbia britų bankų asociacija ir mūsiškiai ten taip pat jokios įtakos, suprantama, neturi. Be to, LIBOR naudojamas ir už Jungtinės Karalystės ribų. Ten yra finansų centras. O mes turime visai kitokią situaciją. Tai, kad pas mus sandorių mažai pagrindui apskaičiuoti, kad nėra likvidumo - taip, bet tai yra visos Centrinės ir Rytų Europos bankų problema. O jokių manipuliavimų čia tiesiog negali būti.

Kompensacijų išsireikalavimo dėl nuostolių procesas bus sudėtingas ir gana ilgas, nes apskaičiuoti tuos praradimus yra labai sunku, tai bus tik hipotetiniai apskaičiavimai, ir, aišku, teismuose įrodyti, kad tikrai esi nukentėjęs, nėra taip paprasta. Sunku prognozuoti, bet greitai šitas skandalas nesibaigs.

Hipotetiškai žiūrint, dabar reikėtų imti visus sandorius, kurių sutartyse yra numatytas LIBOR, ir tada tuos sandorius kvestionuoti teismuose. Bet kas gi tuo užsiims? Jokių tarpbankinių institucijų, kurios galėtų tai išspręsti, nėra. Tai gali nustatyti tik teismai. Tarpbankinio reguliavimo institucijos gali tik uždėti baudas, bet ne kompensuoti nuostolius.

Informacija

LIBOR - tai palūkanų norma, už kurią bankas sutiktų skolintis tam tikrą valiutą tam tikram laikotarpiui. Kasdien iki 11 valandos ryto pirmaujantys pasaulio bankai pateikia savo palūkanų normas dešimčiai valiutų penkiolikai laikotarpių (trims, šešiems mėnesiams ir t.t.).

Už palūkanų normų skaičiavimą atsakinga finansinės informacijos korporacija „Thomson Reuters“, kiekvieną rytą gaunanti iš visų didžiųjų bankų informaciją, atmeta keturis didžiausius ir keturis mažiausius siūlymus, o iš likusių dešimtiems išveda vidurkį ir taip nustato tos dienos LIBOR.

Taigi teoriškai sukurti bankų kartelį nėra sudėtinga - bankininkams belieka sutarti dėl savo siūlymų ir perduoti juos „Thomson Reuters“, kuri tėra informacijos skelbėja: palūkanų normas „suderinę“ bankininkai ir patys sugeba išsivesti juos tą dieną tenkinantį vidurkį. Iš esmės niekas kitas šių procesų daugiau nekontroliuoja, jei neskaitysime centrinių bankų priežiūros sistemos, kuri, kaip rodo praktika, orientuota tik į baudų skyrimą, tačiau LIBOR apskaičiavimams įtakos neturi.

Toliau LIBOR naudojamas nustatant paskolų palūkanas. Tarpbankinė palūkanų norma imama kaip bazė, o prie jos pridedama banko marža, todėl didėjant LIBOR automatiškai didėja ir paskolų palūkanos.

Jau dabar nustatyta, kad 2005-2008 metais „Barclays“, BTMU, „Credit Suisse“, HBOS, „Norinchuckin“ ir RBS nuolat nurodė aukštesnes LIBOR normas, o „Citi“, HSBC, „JP Morgan“, „Lloyds“ ir „Rabobank“ - mažesnes. Nors savaime tai dar neįrodo kartelinio susitarimo, tendencija yra gana ryški. Tačiau konkretūs įtarimai krenta ant „Barclays“, „Bank of America“, „Citibank“, HSBC, „JP Morgan Chase“, „Credit Suisse“, „Deutsche Bank“, UBS.

Manipuliavimo šiomis normomis priežastis banali, mat bankai visada nori nuo rinkos ir reguliuotojo nuslėpti, kad jiems brangsta skolinimasis. Tokiu atveju bankas, pateikdamas neadekvatų LIBOR lygį, paprasčiausiai neparodo savo tikrosios finansinės būklės.

Kol kas iš aferomis įtariamų bankų nubaustas tik vienas - britų bankui „Barclays“ už manipuliavimą LIBOR (angl. London inter-bank offered rate) palūkanomis praėjusį mėnesį JAV ir Didžiosios Britanijos valdžios institucijoms teko sumokėti 456 mln. JAV dolerių (maždaug 1,3 mlrd. litų) baudą.

Lietuvoje šiuo metu veikia analogiška VILIBOR norma, kuri apskaičiuojama pagal penkių šalyje veikiančių bankų skelbiamas palūkanų normas. Į šį sąrašą patenka DNB, SEB, „Swedbank“, Šiaulių ir Ūkio bankai. Lietuvos banko licencijas veikti šalyje turi 8 komerciniai bankai ir 12 užsienio bankų filialų.

Lietuvos bankas aiškina, kad komerciniams bankams nenaudinga didinti VILIBOR ir skelbia: „Šis indeksas priklauso nuo bendros šalies ekonominės situacijos ir pinigų kainos. Rinkos ekonomikos sąlygomis ir esant sveikai konkurencijai neįmanoma palaikyti dirbtinių palūkanų normų, o į atsitiktinius pavienius nukrypimus apskaičiuojant VILIBOR neatsižvelgiama.

Antra - komerciniai bankai tikrai nėra suinteresuoti specialiai didinti VILIBOR ir klientų skolos naštą, ypač lėtėjant ekonomikos augimui. Bankininkystei visada palankesnė aplinka, kai yra mažesnės palūkanų normos. Kylančios palūkanos mažina klientų ir suteikiamų paskolų skaičių. Pablogėjus skolininkų ir paskolų būklei, bankai turėtų didinti atidėjinius blogoms paskoloms ir nuosavą kapitalą padidėjusiai savo rizikai padengti. Pažymėtina, kad bankams padidėjusios VILIBOR normos pelno nedidina, nes tuomet mokamos didesnės palūkanos ir už indėlius“.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"